Pabudau šiandien labai anksti. Apgraibomis ieškojau mobiliojo telefono, kuris skleidė nemalonų garsą … Pieš atsiguldamas buvau pamiršęs užtamsinti langus, pro užuolaidą smelkėsi iš gatvės žibintų skleidžiama šviesa. Balkone šmėkčiojo ant virvės iškabinti skalbiniai, ant lubų buvo matyti besisukantis lempų šešėliai. Apgraibomis ieškojau mobiliojo telefono. Ekrane švietė 5:05. Niekaip nesupratau, kaip galėjau šitaip suklysti nustatydamas žadintuvą. Ketinau keltis penkios minutės po septynių. Nutildžiau telefoną … ir vėl griuvau į lovą. Užsimerkiau, tačiau pajutau, kad iškyla praeitos dienos įvykių verpetas. Mintys šokinėjo, galvoje viską jaukdamos ir keldamos chaosą, kurios niekaip neleido užmigti. Prislėgtas minčių … atsikėliau, nupėdinau į vonę. Dušas ir karštas vanduo, geriausias vaistas. Pastovėjau po karšto vandens srovę. Labai greitai vone prisipildė karštų garų. Ant veidrodžio susidarė garų sluoksnis. Pamenu, kaip vaikystėje mėgdavau piešti ant veidrodžio … Užrašiau ant veidrodžio KODĖL ? … Po minutės nuo veidrodžio nuvaliau garo sluoksnį. Nusišluostęs įraudusį kūną, apsimoviau trumpikes ir marškinėlius. Nupėdinau į virtuvę ir pripyliau į virdulį vandens, ir kol vanduo užvirė, stovėjau prie lango ir žiūrėjau kaip snaigės kloja žemei patalą.  Užplikęs puodelį “JACOBS”  kavos, bet ji man pasirodė  praradusi aromatą, tad vietoj jos čiupau arbatžolių  ir pribėręs  į puodelį užpyliau verdančiu vandeniu. Gurkštelėjau, ji buvo karšta, kvapni ir skani.

Iš galvos niekaip negalėjau išmesti … KODĖL ? … Šiame pasaulyje negalima nieko pasitikėti ? … … Išskyrus vieną žmogų … Savo žmoną. Ji - vienintelė, kuri visuomet tau linkės tik gero …

ne visada sugebame pamatyti motery visą kas GRAŽIAUSIA ? ! …

Naujųjų metų pirmąją savaitę į darbovietę užėjo Virginijus K kadaise dirbęs toje pačioje firmoje, o šiuo metu gyvenantis Amerikos žemyne. Tad susitariau vakare susitikti mažoje, jaukioje  “Presto” kavinutėje ir atviriau pasikalbėti su Virginijumi. Virginijus aukštas, paprastas ir atviras. Į susitikimą atėjo tvarkingai apsirengęs, gal pernelyg aptemptais džinsais ir atrodė daug jaunesnis, šlapiais ir prie galvos prilipusiais plaukais, nes lauke lijo. Labai džiaugiausi, vėl sutikęs Virginijų ir galėdamas pasikalbėti apie senus laikus, kurie dar gyveno mūsų atminty. Virginijus draugiškai žiūrėjo į mane ir šypsojosi. Jaučiau, kad jam labai malonu šnekėti, ir nutaisiau tokią veido išraišką, kad man bus labai malonų ir įdomų išklausyti jo pasakojimą. Jis kalbėjo labai greitai ir man pasirodė gana energingas, nes pats esu tingokas ir mane traukia žmones trykštantis energija ir gera nuotaika. Kalbėjo be ryškaus amerikoniško akcento, bet kartas nuo karto į pokalbį įterpdavo keletą įtaigių angliškų žodelių. Prie vyno taurės Virginijui uždaviau penkis klausymus. Atsakymai mane sudomino, tad juos  pateikiu Blog’o skaitytojams.

Virginijau, kokią pamatei Ameriką, kai į ją patekai ?

Vaikystėje Lietuvoje mokytoju buvau mokomas būti geru Lenino anūku, visur meluoti ir nereikšti savo tikrų jausmų, buvau auklėjamas nebijoti nei Dievo, nei velnio. Atvykęs į Ameriką pirmiausia patyriau kultūrinį šoką,  sutikau žmones gyvenančius skirtingus gyvenimus. Patekau į didžiulę šalį, kuri taip laisvai kvėpavo laisvę, kuriuos aš taip troškau ir taip žavėjausi laisvais žmonėmis.

Ar buvo labai sunku adaptuotis toje laisvoje Amerikoje ?

Taip pradžia buvo sunki. Jaučiausi labai vienišas, stokojau gerų draugų. Vėliau  susipažinau su senos kartos lietuvių kilmės žmonėmis, kurie man stengėsi padėti. Jei ne jų draugystė ir parama, Amerika būtų atrodžiusi visai kitokia.

O kas buvo tau sunkiausia ?

Iš sovietinės erdvės atvykus buvo labai  sunku perprasti kitą kultūrą. Dirbau įvairiausius darbus, valiau viešbučius, o tai darbas buvo nepavydėtinas ir atlyginimas nepergeriausias, dirbau kinų kvartale, rusų emigrantų restorano virtuvėje kur viską valdė rusų mafija. Dirbdavau po 12 -14 valandų per dieną, išeidavo visai nebloga suma. Labai mažai laiko tekdavo savo malonumams. Grįždavau  į namus labai pervargęs. Pastovėdavau po dušu atsigaudavau išgerdavau 200 gramų stipresnio gėrimo truputi nuimdavo stresą, o  ryte vėl tie patys veidai … Pamenu kai vos nepatekau į kalėjimą. Kai buvau neteisėtai apkaltintas ir išduotas - už atvirumą. Buvau apieškotas ir paguldytas ant grindų “policijos rojuje”. Pajutau per nugarą bėgant šiurpuliuką stebint policijos mane it katinas pelę … Stambus juodukas prie šono pasikabinęs ginklą, susmukęs į masyvų krėslą šypsojosi ir  žiūrinėjo “New York Times”, sprendė kryžiažodį, ir gurkšnojo alų, ant stalo gulėjo didelis padėklas su užkandžiais. Tada galvojau, tai šunsnukis mano, kad gali mane įbauginti … Visur tyrojo stiprus juodųjų prakaito aromatas. Policijos grindys buvo išklotos juodomis ir baltomis plytelėmis ir priminė man Lietuvoje kažkur matytas bažnyčios grindys. Mano galvoje sukosi šimtai siaubingų minčių. Prisiminiau eilutę iš Šventojo Rašto, kuria jau Amerikoje esu skaitęs.  “Šaukis manęs, ir aš tave išklausysiu”.  Buvo dienų kai veidu sruvo ašaros. Aš niekuomet to nepamiršiu. Visa tai prisimenu kaip siaubingą sapną . Po to įvykio jaučiausi kaip “kalinys rojuje”, bet gyvenime viskas praeina, nuoskaudos užgyja, išdavystės užsimiršta. Tokia buvo mano pradžių pradžia su  “išsvajotu rojumi”.

Virginijau atrodo, kad buvai išnaudojamas ?

Amerika tokia šalis kurioje tu turi pasirinkimą : arba būti išnaudojamas, arba gyventi nepritekliuje. Visada šalia manęs dirbdavo įvairiausiu tautybių atvykėliu iš buvusio sovietinio lagerio Lenkijos, Čekijos, Ukrainos.  Ir visi laimės ieškojo “Amerikos rojuje”. Tai žmonės su skirtingomis gyvenimo istorijomis. Galima parašyti knygą ar kino filmą sukurti. Kas keisčiausia, niekad nesutikau žmonių iš Estijos.

O kas tau - tame “rojuje” nepatiko ?

Pirmiausia, tai amerikiečių abejingumas aplinkiniams. Amerikiečiai turi šūkį : “kiekvienam žmogui lemta kapanotis pačiam” … Jei žmogeli nemoki plaukti tikrai nuskęsi. Dauguma Amerikos gyventojų nemato toliau savo kiemo, nemato toliau savo nosies. Jei paklaustum tikro Amerikiečio, kuris labai didžiuojasi savo valstybe, vėliava, kariuomene ir kad esąs Amerikietis, kur yra Lietuva ? Iš pradžių sutriks, o paskui išlemens, kad tikriausia Afrikoje, o galiausiai gal tai koks kaimas, esantis Arizonos valstijoje ? …    Moksleiviai baigę mokyklą galima pasakyti nieko nemoka. Kalbant su moksleiviais visokių kurijozų pasitaiko.  Kartais susimąstai, kur esi. Bet jau tokia yra ta išgirta  Amerika.

*****************************************************************************************************

Ačiū Virginijau už draugišką ir atvirą pokalbį. Viliuosi kitais metais vėl susitikti. Linkiu maloniai praleisti dienas po gimtąją Lietuvos padangę.

Kaunas - senos Laisvės al. fragmentas (dabar SEB)

Miestai kaip ir žmonės gimsta, sensta ir miršta. Tik miestai gyvena daug ilgiau … Pasakodami savo senas istorijas, jie kalba apie žmones. Be žmonių miestai negali gimti, gyventi ir klestėti. Be žmonių ir jų gyvenimų, miestai miršta. Todėl kiekviena gatvė, kiekvienas skersgatvis, byloja apie žmones kurie čia kadaise gimė, gyveno, juokėsi, verkė, neapkentė ir mylėjo, džiaugėsi, ir buvo nusivylę … Kiekvienas miestas, mažas ar didelis gali daug apie ką papasakoti atversdamas savo miesto gyvenimo knygą …

Tad mylėkime savo gimtąjį miestą !

Greitai tirpsta laikas … Jau ir Šv. Kalėdų  varpeliai skamba, ir Naujieji Metai  2012    stovi ant mūsų namų slenksčio. Šv. Kalėdos ir Naujieji Metai  - tai sveikinimų ir palinkėjimų metas.

Linkiu blog’o skaitytojams gražių, jaukių  Šv. Kalėdų, sėkmingiausių metų, kad vienas kitam nenusibostume, kad turėtume, kur užsukti prisiglausti mintimis.

Tegul laimė ir džiaugsmas lydi ištisus metus.

Tegul smulkmenos niekad negniaužia širdies.

Tegul didelės mintys ir užmojai platūs, sunkumus įveikti padės.

Atraskite džiaugsmą gyvenimo kasdienybėje, atvirumo gerumui ir būkite laimingi !

Su meile ir pagarba

- GLUOSNIS -

Sutinku “Iki” parduotuvėje vieną pažįstamą su kuriuo kadaise dirbom vienoje garsioje firmoje. Pažįstamo veidas  piktas, surūgęs, nors esąs dar ne senyvo amžiaus. Pažįstamas pasipasakojo, kad buvo patekęs į avariją, bet viskas laimingai baigėsi, jokios traumos. Matyt tokia buvo Dievo valia. Tik keista buvo klausytis aimanų dėl sudaužytos mašinos. Pokalbis vis krypdavo į pinigus. Advento laikotarpis - apmąstymų, susikaupimo mėnuo ir rodos reikėtų kalbėti apie dvasinius dalykus, o ne apie pinigus.

Taip pinigai - labai svarbus dalykas … Turbūt nerasi žmogaus, kuris nesiskųstų, neverkšlentų apie sunkią savo gyvenimo dalią, kad neturi pinigų, sunku gyventi … Kai apsilankai prekybos centre, sukasi galvoje mintis, kad  dar yra tiek perkančių … Kažin kiek jų būtų jei piniginę turėtų sočiai prikimšta … ?   Oi, tas gyvenimas … kaip Chupa Chups, vieni čiulpia visą gyvenimą, … o kiti …

TV, Radijas vis trimituoja, kad puse Lietuvos piliečių gyvena iš minimalaus atlyginimo. Minimalus atlyginimas žmogui duoda ir teigiamus pliusus. Pliusai daugiau sielai, bet kai sielai gerai, tai ir kūnui gerai.  Jeigu turėtum daug pinigų šeimoje būtų kasdieniniai ginčai, kurie paveiktų sveikatą, nesibaigiantys konfliktai … Galvos skausmas … ką pirkti ? Užsinorėtum naujos mašinos, žmona naujų Kanadietiškų baldų, vaikai brangaus kompiuterio, įmantraus telefono su stilingu dizainu ir dar velnias žino ko, o kai pinigų nėra … žinai, kad pirkti galima būtiniausius dalykus ir nėra ko kelti ginčų, gadinti kraują sau ir kitam. Kai turi pinigų užsinori ko nors “stipresnio”, o paskiau ir blondinės olialia pupyčių …  O dabar tik gali svajoti ir būti ištikimas vienai savo išrinktai, kuri tave dar pakenčia … su minimaliu atlyginimu.

Neseniai į firmą kurioje dirbu priėmė  naują darbuotoją, kuris papasakojo tokį nuotykį. Prisėdo alaus bare prie tokios baltapūkes panelės ir netyčia išsitarė, kad gauna minimalų atlyginimą, ir pokalbis tuo pasibaigė … o baltapūkė ėmė ir išgaravo kaip kamforas …

Ar tikrai minimalus atlyginimas padaro žmogų DORESNIU ? …

Praeitą savaitgalį - prekybos centre, žmonai į laiptų plyšį įstrigo batų kulniukas. Šeip taip ištraukė, bet kulniukas  nulūžo ir padas įtrūko. Tai buvo žmonos mėgiamiausi batai, tad skubiai nunešiau į dirbtuvę, kad uždėtų naujus kulniukus, naujus padus priklijuotų. Sako, kad nulaužti batų kulniuką - blogas ženklas …

Ateinu pasiimti batų iš taisyklos, o ten krūva … tik rinkis …  Paklibinu, kulniukas kliba … Pasižiūriu į padą, toks plonytis padelis priklijuotas, atrodo lyg popierinis, ant uodo užlipus, anas supykęs ims ir perdurs. “Negi negalėjote kulniuko tvirčiau pritaisyti, storesnio pado priklijuoti” ?  Meistras pasitaikė stambuolis. Pažiūrėjo į mane, į batą ir patempęs lūpą sako : “ne pirmą kartą taisau, kaip nors laikys”, ir atiduoda man batus dėk į maišelį, ir nešk …  Šiandien žmona grįžta iš darbo namo ir matau tarpdury vienoje rankoje laiko rankinę, o kitoje bato kulniuką. Pamatęs,  jos piktą veido išraišką,  prisiminiau stambuolio  žodžius :  “Kaip nors laikys” …

Kaip nors … mano draugo bute, montuojant virtuvinį komplektą  meistrai irgi taip galvojo. Atėjo, pakaukšėjo plaktukais, parūkė balkone. Komplektas kaip nors pastovėjo pusmetį ir spintelė ėmė krypti į  šoną. Sūnus tik spėjo atidaryti spintelės duris … spintelė ėmė ir nukrito. Gerai, kad nieko nesužalojo.

Bato kulniukas nulūžo, spintelė nukrito. Kas gi čia tokio, pasakysite ? Būna ir blogiau …  Pernai pamenu firmoje visi žinojo, kad mašina nesutvarkyta. Vairuotojas vis zizė kaip tą musė, kad mašinos stabdžių sistemą  reikia taisyti. “Kaip nors nuvažiuosi ”,  sakydavo bosas.  Bevežant brangius įrengimus mašina nuslydo ir apvirto. Nukentėjo du mašina važiavę žmones …

***********************************************************************************************

“Kaip nors” pasitaiko mažų ir didelių. Bet kiekvienas iš jų - sanderis su savo sąžine, nesvarbu didelis ar mažas. Ne tiktai moralinis “brokas”, bet ir nuoskauda kitam žmogui. O to moralinio “kaip nors” skalė - kuo plačiausia …

Pablo Picasso Nuo žemės nušluotas Gerniko miestas 1937

Šiandien betvarkydamas senus daiktus į mano rankas pateko senai pamirštas aplankalas su reprodukcijomis iš pasaulio muziejų. Susidomėjęs verčiau vieną po kito reprodukcijas ir mano dėmesį patraukė Pablo Pikaso reprodukcija “Gernika”. Pamenu apie šį paveikslą tapytojas A.Martinaitis pasakojo tokią istoriją.

Vokiečiams įžengus į Paryžių dailininkas Pablo Pikaso užkariautojų liko nepaliestas. Vermachto karininkai ir kareiviai buvo gausūs Pikaso ateljė lankytojai. Kiekvienas šių nekviestų svečių buvo sutinkamas nebyliai, nebyliai vedžiojamas po dailininko atelje ir atsisveikinant gaudavo paveikslo, kuris vaizdavo nacių lakūnų sunaikintą baskų miestą Gerniką, reprodukciją. Tik tada Pikaso ištardavo vienintelį žodį - “Souvenir !”.  Karta pas jį  atvyko gestapo agentas, rodydamas reprodukciją ir paklausė : “Tai Jūsų darbas ?”

- Ne, ne, - purtydamas galvą atsakė dailininkas. - Tai jūsų darbas … Ar agentas nesuprato atsakymo, ar pernelyg gerai suprato, ar buvo paveiktas jo sumanumo, ar jį priėmė kaip nepilnapročio išsireiškimą ; agentas išėjo ir daugiau nevargino dailininko.

***********************************************************************************************

Gernikas - ispanų miestelis. Pikasas tapė sukrėstas vokiečių lakūnų žiaurumu, kurie subombardavo baskų miestelį. Vaizduoja  karo siaubą, gėrio ir blogio gyvenimo ir mirties kovą. Pagrindinė figūra jautis ir arklys. Atstovauja tamsai ir brutalumui, ir šviesos nešėją, simbolizuojančią gėri ir viltį.

Jau senokai mano El.pašte užsigulėjo Aurimo laiškas. Su Aurimu susipažinau prieš keletą metų kursuose darbo - klausimais. Kai kuriomis  mintimis iš Aurimo laiško norėčiau pasidalinti su Blog’o skaitytojais.

Mano tėvai yra tipiški ateistai. Taip pradėjo Aurimas savo laišką. Tėvas buvo komunistų partijos narys, mama taip pat prijaučianti komunistams, dirbo Klaipėdos savivaldybėje. Mūsų namuose niekad nebuvo Kalėdų, Velykų nuotaikos.  Mamos sesuo, mano teta mokytoja - komunistė Ateiste iš didžiosios raidės. Mokykloje buvo atsakinga už ateistinį ugdymą. Mokinių ir tėvų labai nemėgiama. Mamos mama, mano mylima baba - tikintys žmogus, karštai mylintis Dievą. Kai nuvažiuodavome į Žemaitiją, baba mane ir brolį į bažnyčią varu nuvarydavo. Aš “dievulio namuose”, dažniausiai, žiovaudavau ir įvairias  išdaigas  krėsdavau. Mėgiamiausias pokštas būdavo per pamaldas užpūtinėti žvakes. Maldaknyges po suolais paslėpdavau, o kai kunigas giedodavo, užtraukdavau dainušką : “pasėjau linelį ant pylimo … “.   Baba įsitikino, kad gero kataliko iš manęs nepadarys ir kai atvažiuodavau atostogauti liovėsi vertusi lankyti bažnyčios.

Kai reikėjo pasirinkti profesiją, susigundžiau mechaniko specialybe tolimo plaukiojimo laive. Atrodo viskas gyvenime klostosi gerai, bet kartą grįžtu po pusmečio į kaimą pas žmoną, kuri gyvena pas savo tėvus su mano pagranduku sūnumi. Mano uošvienė - tikinti moteris, jos naujo namo sienos nukabinėtos šventųjų paveikslais … Pamenu tą siaubinga dieną, kai pavalgėm pietus, ir mano sūnelis nueidamas nuo stalo, žegnojosi: dėkoja Dievui už kasdieninį valgį. Uošvienė pamatė, kad aš be žado, nustebęs, ir sako :

- Matai, koks gabus tavo sūnus, viską supranta … bus doras žmogus.

Žmona - taip pat tikinti. Kadaise aš dėl to nelabai krimtausi. Tuokiantis buvome susipykę - eiti į bažnyčią ar  ne ? Tada meilės vardan nusileidau : apsimetęs tikinčiu, stojau prie altoriaus. Vėliau ši nuolaida brangiai kainavo. Krikštyti Saimoną kategoriškai atsisakiau. Žmona supyko : “nereikėjo manęs vesti, jeigu toks esi. Nereikėjo apgaudinėti”.

Žmona pakrikštijo sūnų prieš mano tėvų ir mano valią, kaip aš buvau išplaukęs pusmečiui į jūrą. Nenoriu, kad mano sūnus išaugtų tikinčiu žmogumi. Mūsų šeimoje kyla barniai, nesutarimai. Ir viskas dėl tos pačios priežasties. Nenoriu netekti šeimos ! Aš myliu žmoną, myliu sūnų. Tad kaip man pasielgti, kad gyventume santarvei ?

Pabudau nuo kavos kvapo. Išėjau į balkoną vilkėdamas vienomis glaudėmis. Nusižiovavau, nužvelgiau kaip Dievas iš aukštybių gimtojo miesto gatvę, kuria kasdien einu. Migla leidosi ant miesto gatvių sugerdama ryto garsus. Kaimynas šunį vedžiojo, švaros darbuotojai šiukšlių konteineriais barškino ir garsiai keikėsi … Pagalvojau, visai neblogai atrodo mano miestas “Pasaulio miestų atlase”. Padvelkė šaltas vėjas, suvirpinęs visą mano kūną.  Nusipurčiau, nužvelgiau save ir pajaučiau kaip  per visą kūną nubėgo šurpuliukai. Grįžau į kambarį ir taip gera širdyje pasidarė.

Atsiminiau vienuolio br. Roko patarimą. Pabudus iš miego, reikia pažadinti kūną ir pasipildyti energijos, o tik paskui imtis kokio darbo. Daugelis žmonių pabunda lėtai, smegenys dar miega, - pašlitinėję po visus kambario kampus, įsipila puodelį kavos, kad galutinai nubustų. Paskui eina į darbą, kur ir vėl vaikšto … Tokie įpročiai, blokuoja energijos patekimą į kūną. Todėl reikia sujudinti kiekvieną raumenį kasryt, pradedant nuo centro, o centro vieta - šiek tiek aukščiau bambos …  Judėti nuo savo kūno centro ir pajusite plūstant energiją …