LAZURITAS

Atsitiktinai užtikau švarko kišenėje sudžiuvusių ir dar kvepiančia vasara saują čiobrelių. Ar daug pas žmogų akimirkų kai galim pasakyti : “Kaip gera ?”  Metams bėgant regis, kad jų atsiranda vis daugiau. Žiemos vakarais, trumpai galim sustabdyti laiką …  Tad bandysiu laiką sustabdyti vasaros prisiminimais. Pirmiausia, užsipilsiu arbatos puodelį iš Šatrijos viršūnėje surinktų čiobrelių.

Kas yra apsilankęs Žemaitijos pačioje širdyje ir įkopęs į Šatrijos kalną. Ilgai prisiminimus nešios savo širdyje. Šatrijos kalnas - pasakiška raganų buveinė. Dunkso jis apsuptas miškais, rūkų, apipintas liaudies padavimais ir mūsų dainiaus Maironio apdainuotas. Įkopkime valandėlei visi. Kviečiu visus skaitytojus į pasakiškąjį Šatrijos kalną ir pasiklausykime šiandieninės raganų šnekos … Nesišypsok skaitytojau, - pasitaiko raganų ir dabartiniais laikais. Tik jos kitokios, nepanašios į tas, kurios buvo prieš šimtą ir daugiau metų. Keičiasi gyvenimas, keičiasi ir raganos.

Taigi - kopiame ! Tiktai tyliai, kad raganos nepajustų. Dar išsigąs - pabėgs. Jos dabar baikščios, ne tokios, kaip kadaise. Užlipom ant kalno kiek pridusę … O ant pačios viršūnės vasaros karštis, čiobrelių kilimas savo kvapu nustelbti bando, vėjas toks gaivus, šiltas glamonėja. Kaip smagu sėdėti, žiūrėti į laukus ir miškus. Kai debesys kažkur už miško medžių prasmenga … lapų šnabdesio klausyti. Pajunti kaip nurimsta širdys ir pasidaro taip ramu. Vėjas nušlama medžių lapais, nubėga kažkur, ir vėl grįžta. Taip per visa diena kalno viršūne bėginėja. Senolė Šatrija, tokia rami.Lietuva tai pasakų šalis ! Lietuvis mylintis savo gimtinę nepabėgs nuo savo žemės, o ir bėgti niekur nesinori … Oj kaip maloniai žemuogėm kvepia. Nors vasara, bet dar randam prisirpusias uogas. Tikriausia tai Šatrijos dovana mums. Kai kam gali pasirodyti menkos tos mūsų Žemės dovanos - uogytė, riešutukas, rasos lašas … Tačiau ir tokių mažu, ir tokių svarbių dalykų žmogui reikia.

Yra Žemaitijoj toks kalnas Šatrija. Jis žmogaus sielą užlieja, ramybe apgaubia, vėjas jo viršūne vaikšto, bites duzge, drugiai skraido, paukščių choras, geriausias visoje žemėje. Yra toks kalnas Žemaitijoje. Netikit … patys pasižiūrėkit.

Rodyk draugams

Iš kamino į sunkų švininį dangų vinguriuoja dūmai. Pradėjo snigti, o pavasaris niekaip  nedrįsta pasirodyti. Sėdžiu vėlų žiemos vakarą šviesiame prie miško namelyje. Garuoja cepelinai, melisos arbata, ir tie kvapnūs kvapai savotiškai pagyvina ant sienos kabanti paveikslą, kuriame labai išraiškingai atkurtas senosios Romos gyvenimas. Nežinau, kodėl šeimininkai pasikabino tą paveikslą … Paveikslas pasakoja apie tą tolimą ir sunkiai suprantamą šalį. Pagalvojau, kodėl senoji Roma, o ne Kaunas … ?  Kaunas -  šeimininkų vaikystės ir jaunystės miestas …

Vakarojom - šiltame, jaukiame namelyje, ir visai nejaučiau, kad visai, čia pat gyvuoja laukinių bičių šeima. Ir praėjusią žiemą sako namo šeimininkai, palėpėje kuo puikiausiai peržiemojo bitės. Gražu žiūrėti, kai pavasarį jos dūzge ir ieško pirmųjų pavasario žiedų.

Šeimininkė spinduliuojanti pavydėtiną energiją su šypsena leisdama pasigėrėti savo baltų dantų, turinti puikų humoro jausmą, draugiškai pakviečia aplankyti rūsį, kuriame užmigo šikšnosparniai, tokie meilūs ir juokingi padarai …   Ar ateis šį pavasarį į sodybą stirnaitė ? Pernai buvo labai prijunkusi, nei žmogaus, nei šuns nebijojo.

… Nakties tyla pamiškėje … Pro debesys išlenda toks riškus sidabrinis mėnulis … Tik senoviškas laikrodis ramiai tiksi tik-tak, tik-tak … Skaičiuojantis mūsų gyvenimo laiką … Ir atrodo, kad nematomi keliai šį mažą namelį jungia su visu pasauliu …

Rodyk draugams

Liūdna , kai žmogus  per visą savo amžių klaidžioja betiksliais gyvenimo keliais ir nepajėgia susivokti pats savyje …  Bet liūdniausia , kai jis už Judos …  skatiką parduoda savo sąžinę, … nes tuo jis parsiduoda pats save,  nustodamas visos žmogiškosios vertės ir užslopindamas savyje paskutiniąją tiesos šviesos kibirkštėlę …

Rodyk draugams

Nežinau ar laiminga mano vaikystė … Mano vaikystė plačiomis kelnemis, ilgais plaukais ir velkasi iš paskos kaip nepakilęs aitvaras.

Oi, … tas šimtadienis ! … Tai linksmybės … Nežinau, kas sugalvojo tokį žaidimą. Berniukai nusimauna savo kostiumines kelnes, pakabina klasėje ant kėdžių ir išeina į kitą klasę. Aš atsisakiau tam žaidime dalyvauti … Mergaitės berniukų kelnes sukeičia vietomis, kitiems suriša kalaškas. Pasigirdus komandai, berniukai įbėga čiumpa savo kelnes, ir kas pirmas užsimauna, tas čempionas, tam prizas. Tikriausia bus įdomu, kodėl gi aš atsisakiau dalyvauti tose varžybose !  Spėliojant  smegenis išsinarins. Ir vis tiek neįspėsit …

Tiesiog negalėjau nusimauti kelnių visų akivaizdoje … Galima įsivaizduoti, kaip aš būčiau atrodęs, nusimovęs kelnes ir dar su kaklaraiščių ? Situacija aiški …

Rodyk draugams

Atidariau balkono duris ir išvydau apsnigtą parką. Ruošiausi tapyti paveikslą. Ir pajaučiau savyje visa, ką norėjau išlieti, … tačiau lapas dar buvo baltas. Kartu su šalto oro gūsiu skverbėsi  p r i s i m i n i m ų  virpesys.

Pamenu, kai mokiausi mokykloje auklėtoja  paklausė:  “Kas iš jūsų esate laimingas ? ” Visi šypsojosi su nuostaba veiduose …  Atsistojau aš :  “Aš laimingas ! Laimingas visada - kai nuoširdžiai juokiuosi, džiaugiuosi, liūdžiu, myliu ir nekenčiu. Laimingas, kad galiu juoktis , džiaugtis, liūdėti, mylėt ir nekęsti.”  Visi buvo nustebę, sužiuro į mane kaip į trenktą … Dabar pagalvoju, gal iš tiesų tada toks ir buvau ?

Pamenu, gavau blogą pažymį ir dar pastabą į dienoraštį. Pasakiau, kad nemėgstu M.Gorkio, o mokytoja supyko :” Ką tu ? Toks rašytojas ! Visi jį Lietuvoje mėgsta ! O tu ! … Bet kodėl turiu mėgti aš ? Jei man nepatinka - argi aš kaltas ? … Širdies nepriversi ! … ”

Parėjau namo. Savo dienoraštyje, minčių nuotrupose įrašiau didžiosiomis raidėmis ” AŠ LAIMINGAS, NES GYVENU … ”

O ką įrašyčiau šiandien ? … Įjungiu televizorių. Abejingas veidas skaito žinias. Vėl apie seimą, apsivogusius seimūnus, politines šutves … Viskas atrodo kvaila, bet aš:  ” LAIMINGAS, NES GYVENU … ”

Pradėjo kristi baltas sniegas medžiai dar labiau pabalo ir atrodo tarsi viskas nubalinta kalkėmis. Kaštono medžio šakos, ir kamienai skendi baltume. Erdvė, prisigėrusi sniego kruopelyčių, taip švyti, kad net sunku žiūrėti …  šviesa žemėje … Ji turi nedingti niekados …  “AŠ LAIMINGAS, NES GYVENU … “

Rodyk draugams

Po savaitgalio užsukau į darbovietės buhalteriją. O ten kaip pirtyje, karšta - - . Moterų veidai įkaitę iki raudonumo, atrodė štai tuoj užsidegs. Išmušti prakaito lašais, širdys stipriai plakė nuo diskusijų - - . Iš pradžių pamaniau, kad aptarinėja naujausią  “svajonių  romaną “. Bet  - - .

Buhalterė Virginija visų kolegų akivaizdoje pradėjo dūsauti - - . Et, su - - s gyvenimas, viskas lyg su pelenais maišytas. Kasdienybe tokia pilką, jokios romantikos - - . Vyras - - tikras kelmas - - . Nei su juo kur išeisi, nei jis kuo domisi - - . Kiurkso vakarais prie tos  “dėžės”, tie Šilansko nešvankus anekdotai tiesiog visus ” užknisa”. Nei moralės, nei pagarbos - - . Prisiklauso visokiu nešvankybių, paskui atsigula į lovą ir žvengia - - . Į manę, visai dėmesio nekreipia - - . Dėl jo, kad ir išvirkščiom kelnaitėm vaikščiok - - . Kartais toks liūdesys apima, kad norisi - - . O aš dar ne “senjora “, noriu džiaugtis gyvenimu - - . Nusibodo man tas vyro abejingumas viskam - - . Tad bandžiau paguosti ją, kaip mokėjau - - .

Raminta, perkreipusi lūpas, tarė : kad jos - -  lygiai toks pat - - . Pareiškusi, kad jai atrodo, jog šiuolaikiniai vyrai iš viso išsigimsta - - . Pagalvojau, šiandien papuoliau į moterų forumą - - . Prie forumo prisidėjo iš archyvo atėjusi senjora Liucija. Nebeiškentusi, turbūt paskutinis kartėlio lašas, matyt perpildė jos kantrybės taurę.

- Jūs ne vyrai, o stobriai, - sušunka ir žiūri į šalia dvidešimtmetį Darių. Dariaus skruostai nukaista - - . Patys kiurksote, nieko neveikiate tik žmonas savo komanduojate - - . Štai Dovilė jau skiriasi su savo Domu. Todėl, kad gyventi neimanoma su - - !

- O kas tau sakė ? Susidomėjo buhalterė Virginija . - Ji pati ! O tokia graži, patvari buvo šeima ! Tai gal jis kitą susirado  - - ? Iš tokių visko galima laukti - - . Neiškentęs porinau :  ” Gyvenimas tik vienas, tad negalima jo galutinai pražudyti - - . “

Tuo tarpu, lyg gaivaus oras gūsis pasirodo Dovilė atnešdama pavasarinio kvepalų aromato - - . Nuotaika gera, raudona rožė rankoje ir matyt, kad patenkinta gyvenimu , iš jos sklido nenugalima energija - - .

- Dovilė, tu skiriesi su tuo erodu Domu - - ?  Kokios skyrybos - - ? !  Mes čia - - !  Baikit taukšti niekus ! Negali būti ir kalbos - - . Mes birželį važiuojam į Egiptą - - .

Liucijai įstrigo sausainis gerklėje ir ji kosėdama pro ašaras -  pasišalino . Virginija, suprakaitavusi griebė savo kosmetikos rinkinį ir lyg varlę prarijusi, smuko pro duris. Raminta, įsmeigusi akys į skaisčiai raudoną rožę, šyptelėjusi puse lūpų, prisiminusi, kad turi labai skubių darbų, sunkiai alsuodama nubėgo pas direktorių.

Tad taip ir baigėsi moterų forumas.

Rodyk draugams

Tiesą pasakius, mes esame beveik nepažįstami. Tačiau matau tave kiekvieną rytą saulei šviečiant, lietuj lyjant ar baltom snaigėm šokant. Kaip anksti beeičiau, o tu visada stovi ten pat. Koks tu elegantiškas, aukštas, lieknas, be abejonės esi stiprus ir, žinoma  gražus. Išdidus, jaučiantis savo reikšmingumą. Man patinka, kad tu toks abejingas vėjams, darganoms, sniego pūgoms. Nereikia tau, nei kepurės, nei pirštinių, o kad užsigrūdinęs matau iš pirmo žvilgsnio.

Suprantu, kad tu niekada prie manęs neprieisi. Ne, tu ne miesto meras. Tu - doras ir simpatiškas gatvės apšvetimo stulpas. Tad dar stovėk šimtmeti, nerūdyk. Kaip gražiai tarsi jonvabaliai šviečia keturi žiburėliai ant tavo lemens. Kai rytais aš bėgsiu į darbą, aš tau nusišypsosiu ir pamojuosiu … Lyg sveikas ! …

Rodyk draugams

Ar pagalvojote, kas yra Lietuvis, lietuviškumas ? Pirmiausia : Lietuvis yra forma, rūbas, pasas, valstybė, laiko reiškinys. Lietuviškumas - esmė, turinys. Lietuviškumas, kaip ir žmogiškumas - amžinatvės dvelkimas … Lietuviškos valstybės sienos, spalvos : šiandien vienaip, rytoj kitaip; rytoj sunku bus gal suprasti, kas vakar yra buvę. Lietuviškumas, kaip druskoje sūrumas, kaip rūgštyje rūgštumas, kaip cukruje saldumas. Lietuva, lygiai kaip ir lietuvis, tiek yra gyvi, kiek jiems lietuviškumas gyvybės teikia.

Tad lietuviškumas - dvasia. Jei dvasia pražudysi, viskas perniek.  Visų pirmą saugoti reikia turėti ką saugoti … Viskas perniek, visi krištoliniai, porcelianiniai indai, jei nėra ką į juos įpilti. Veltui mūsiškiams  “lietuvaičiams” Amerikoje, Airijoje, Anglijoje ir kur kitur mes šauktumėm : neištautėkit, išsaugokit lietuviškumą, jei lietuviškumas bus vien tuščias indas… Lietuviškumas turi būti saulė, gausi spinduliais. Lietuviškumas turi būti taip susijęs su žmogiškumu, kad žmogiškumas taptų neįmanomas be lietuviškumo.Tada tikrai jo saugoti nereikės. Tada lietuvis visados, visur paliks lietuvių, jei jis iš viso žmogum linkęs bus palikti …

Rodyk draugams

Draugas iš Serbijos į el.paštą atsiuntė laišką, kuris mane labai sudomino. Su jo sutikimu kai kurias laiško eilutės publikuoju į savo blogą. Galima pasakyti - tai jaunuolio atsitiktinumo dėka tapusio vienuoliu nelengvo gyvenimo išpažintis, gyvenimo istorija …

RADOVANAS rašo : “Kai prasidėjo tas su … s Balkanuose karas, mane paėmė į šlovingą Serbijos armiją. Dėl drąsos, parodytos per karines operacijas, draugai mane praminė REMBO - filmo herojaus vardu. Tarp draugų norėjau būti geriausias iš geriausių. Tačiau, po kiek laiko matydamas kas darosi Balkanuose kur klestėjo korupcija, veidmainystė, apgaulinga grobuoniška komunistinė Serbijos karine sistema. Paniekinanti nesiskaitanti su žmogaus gyvybe … ir tu žmogau, nieko negali pakeisti. Tad nusivyliau sistema, gyvenimu todėl ėmiau girtuokliauti, rūkyti žolę, paleistuvauti, vartoti narkotikus, lošti iš pinigų ir netgi iš gyvybes …  Smukau vis žemiau ir nemačiau kelio atgal …

Tuo kritiniu gyvenimo momentu kaip visada prisirūkiau, prisigėriau. Eidamas iš nepadoriu namų per geležinkelio bėgius, pargriuvau ir netekau sąmones. Gulėjau sudribęs lyg migdomųjų dozę gavęs. Apdriskęs, kraujuotas tarp bėgių.

Atsitiktinai į mišias dviračiu važiavo du vienuoliai. Pastebėjo žmogų suplėšytais rūbais visą kraujuota gulinti ant bėgių. Vienuoliai pamanė, kad aš jau miręs ir nutarė parvežti kūną į vienuolyną, ir kaip žmogų palaidoti. Persimetė ant dviračio rėmo kūną  atgabeno į vienuolyną. Pradėjo prausti ir pamatė, kad dar kvėpuoju … Po keleto dienų, atgavęs sąmonę, sunkiai suprasdamas, kur esąs. Pamaniau, kad esu miręs ir esu danguje pas būtybes panašias kaip žemėje … Vienuolius vadinau mažas, trumpas, didelis, juodas …

Tuo kritiniu savo gyvenimo momentu pradėjau skaityti Bibliją. Po pusmečio apsipratau prie vienuolyno gyvenimo ir padedant vienuoliams pradėjau studijuoti Biblijos tiesas. Vienuoliai padėjo man rasti laimės ir tikrosios sėkmės kelią. Suteikė naujų jėgų. Atsikračiau visų blogų ydų, išsiugdžiau naują asmenybę, pasikrikštijau ir tapau vienuoliu.

Dabar tapau visai kitoks, ir tie, kas mane pažinojo ankščiau, jau vadina ne Rembo, o mūsų RADOVANAS, kaip kad vaikystėje tėvų namuose vadindavo.

RADOVAN - reiškia LAIMINGAS. Dabar galiu pasakyti. AŠ ESU LAIMINGAS ! ! !”

Rodyk draugams

Užeinu prie Žaliakalnio turgaus į parduotuvę, nusipirkti  “Olandų” sūrio. Pardavėja nauja, nematyta, su didele įspūdinga krūtine. Prie prekystalio prieš mane, stovi du pusamžiai vyrai. Matyt iš kalbos, kad seni bičiuliai.
- Hm ! Atėjai pasiutusios karvutės pienelio ? ! Ir nukreipė žvilgsnį į įvairiaspalvėmis etikėtėmis išsirikiavusių butelių būrį …
- Nespręsk apie kitus pagal save ! Su šypsena nudžiunga antrasis.
- Štai kur valia, galinti sumalti į dulkes bet kurią pagunda !
Dvi savaitės ! Entuziastingai šūktelėjo pirmasis.
- Tai, galima sakyti, jubiliejus !
- Žinai, būtinai reikia atžymėti ! Pasiūlė antrasis. Atšvęsti blaivybės jubiliejų, bičiuliai nusipirko “pasiutusios karvutės pienelio”  butelaitį ir skubiai išmovė pro duris …

Rodyk draugams