Diena būvo nuostabi. Ir saulutė šypsojosi … Žiūrėjau į parką iš ketvirto aukšto pro kambario langą. Sniego daug. Parkas kaip balto pūkų patalas. Dar iki pietų toli. Uošvė virtuvėje barškino puodais. Ant balkono susipešė trys žvirbliai ir taip garsiai barėsi, čirškė. Staiga, kažko tai pabaidyti, vienas žvirblis pasipurtė ir nuskrido. Atsisukęs į kitą pusę pastebėjau didelį būrį varnų, kurios sunkiai plumptelėjo ant senų kaštonų medžių šakų, susigūžė ir pasikišo snapus po plunksnomis. Tikriausia, bus atskridusios iš labai toli, pakeliui nutupusios pailsėti ant medžių.
Varnų būrys su triukšmu vis didėjo… O tas karksėjimas … karrr … gyvenimas, karrr … meilė, karrr …  neapykanta … Pažvelgiau į tą juodą debesį, kuris staiga pakilo nuo medžių ir išsisklaidė į visas puses. Ko jos dabar taip išsigando? Ko neliko tupėti? Varnos nuskrido … Mėlyno dangaus ir balto sniego fone ryškėjo pilkos medžių šakos. Bet … kažkas ant šakos dar buvo likę. Toks vienišas ir baltas. Pagalvojau … Gal tai balandis? Bet ką būtų veikęs balandis varnų būry! Prisispaudžiau arčiau prie lango stiklo. Paukštis kilnojo kojas ant apsnigtos šakos. Kai paukštis pakeitė savo padėtį užskrizdamas ant kito medžio, tik tada aiškiai pamačiau, tai buvo varna  “aprengta”  Maximos polietileno maišeliu.
Žiūrėjau, užgniaužęs kvapą … Ir dabar dar negaliu atsikvošėti, kas taip nevykusiai norėjo papokštauti ? …