TAI KAŽKAS DIEVIŠKO VISOM PRASMĖM …

Prisėdau šiandien prie savo blogo norėdamas iškratyti savo smegeninę, nes jau tiek visko prisikaupė, kad tikriausia būtu galima parašyti antrą “tūkstantį ir vieną naktį”…

Vakar sveikinau Brigita (lotiniškai Achilea) vardo dienos proga. Svečių daug visi gerbiami ir mylimi. Prie stalo  visada užsimezga pokalbis apie vaikus, o baigiasi politiką ir seimu. Neapsiėjo kalba apie pabėgėlius.  Vieni užjautė kiti draskėsi …  Aišku aš nebuvau suprastas kai pasakiau, kad padėsiu pabėgėliams apsigyventi …

****

Neseniai,  atsitiktinai susipažinau su Pakistano musulmonu. Pokalbis buvo labai draugiškas ir nuoširdus. Achmedas vardas pakeistas. Lietuvoje gyvena du metus. Nuostabiai kalbantis lietuvių kalba. Mane bandė įtikinti, neva krikščionybė yra toks briedas, krikščionis tiki trims dievams ir kalbasi su šventaisiais, lavonais … Taip aš tikiu šimtu dievų,  žiaumoju pilna burna kiaulieną ir man visai neįdomu, ką sakė Muchamedas… Achmedas puolė aiškinti, kad man reikia daugiau apie islamą skaityti ir aš daug ką suprasiu. Gal ir taip …  Bet ir patariau pačiam Achmedui, bent minimaliai  pasiskaityti apie krikščionybę …

***

Kitą dieną Achmedas pakvietė mane pas save. Tikėjausi, kad mane bandis atversti į islamą. Mano kantrybė irgi turi ribas, esu tikras, kad pasiųsiu jį kur nors tolėliau, geriausiai jo gimtosios kalbos linkėjimais …

Achmedas geros nuotaikos, Koranas ant stalo , kambarys švarus  ir kažkuo kvepiantis.  Netaip, kaip lietuvaičių bendrabutyje. Kambaryje sklinda tyli islamiška daina. Tai kažkas dieviško visom prasmėm … Nerealus kaifas … Achmedas paaiškina, kad islame pasaulietiškos muzikos haram klausytis yra uždrausta. Tik islamiškos dainos leidžiamos , kuriuos dainuojamos apie Muchamedą ir Alachą. Privaišino pakistanietiškų patiekalų, pripasakojo gana daug iš Pakistano gyvenimo, iš musulmonų šeimų gyvenimo …Pastebėjau, kad pakistanietis yra išsilavinęs, protingas ir draugiškas. Įdomu buvo padiskutuoti apie islamą, kaip jie suvokia islamą, mąsto. Musulmonai religingi, bet tikrai ne fanatikai - protingai islamą traktuoja.

Rodyk draugams

BALTOS SIENOS, GELTONOS UŽUOLAIDOS IR SAPNŲ VARPELIAI …

Po darbo užsukau į “Akropolį” ir nusipirkau porą kojinių. Kaina mane nustebino, bet sumokėjau, o pardavėja dar padovanojo man šypseną :) šypsena tikriausiai irgi įėjo į kainą. Ačiū ir už tai. Bandžiau prisiminti, kada paskutinį kartą pirkau kojines …

Parduotuvėje atsitiktinai sutikau Jolantą, kadaise dirbom vienoje firmoje. Jolanta pasiūlė užeiti į kavinutę ir ramiai pasikalbėti prie kavos puodelio. Radome gana jaukia vietą, o už lango tamsa. Snaigės šoko menuetą, vėjas nešė sniegą, laikrodis rodė be penkiolikos septintą.

**************************************************************************************************

Jolanta įdėmiai nužvelgė mane, primerkė akis ir tyliai ramiu balsu, pradėjo pasakoti savo slapčiausius išgyvenimus. Išvažiavau į egzotinę rytų šalį. Tikėjausi užsidirbti pinigų, kad grįžusi juos galėčiau investuoti į verslą. Dirbau geriausiam viešbutyje. Darbas buvo įdomus ir kiekviena diena vis nauja istorija. Vyrą įsimylėjau arabą.  Tas mano meilės romanas buvo sudėtingas ir kartu pavojingas, viliojantis. Visą laiką galvojau, kad arabo vyro niekada neįsimylėsiu ir kad man niekas negresia, jog aš protinga lietuvaite. Mano vyras musulmonas, gražus, seksualus. Arabų kilmės vyrai negaili moterims komplimentų ir moka gera įspūdį padaryti, išmano meilės meną. Po kiek laiko supratau, kad jam esu trečia žmona. Tai sužinojus buvo juokinga ir graudu. Sapnuodavau kaip viena žmona verda valgį, kita rūbus skalbia, trečia su vyrų mylisi. Labai greitai susilaukiau Idos. Draugės sakė, kad kai pagimdysiu, kūdikį privalau atiduoti vyro tėvams, tačiau aš užsispyriau kaip tikra žemaitė, sakiau, kad Idos neatiduosiu, kad pati užauginsiu. Kiekvieną diena brendo  konfliktas. Į viską žiūrėjau, kaip į maištą prieš patriarchališkumą.  Vyro giminės tik juokėsi ir galvą linkčiojo. Jiems buvo priprasta, juk aš trečioji.  Tuo metų maniau, kad esu labai drąsi. Dabar praėjus tiek metų svarstau, ar tai buvo teisingas sprendimas ?

***************************************************************************************************

Ida gimusi balandžio 4 d. data sutampa su islamo švente. Islamo religijoje šią dieną vadinama “Gydimo diena”. Islame laikas skaičiuojamas dviem būdais: islamiškais metais, kurie yra mėnulio metai, ir saulės metai. Abu būdai turi daug tradicijų. Kai prasideda saulės metai, Mahometas liepia pirmąją savaitę dešimt kartų per dieną cituoti Koraną. Antrąją savaitę kasdien reikia atsikėlus ryte išpūsti iš burnos orą į indą su vandeniu ir gerti iš to paties indo - visas septynias dienas.  Kai visi Mahometo ritualai atlikti, žmogus, jei kuo nors sirgo, nebejotinai išgyja. Manoma žmonės gimę balandžio 4 d. turi didelę galią gydyti kitus, kaip …

****************************************************************************************************

Aš norėjau dirbt, kad nereikėtų būti priklausomai nuo vyro, ar jo senamadiškų labai religingų tėvų.  Kaip džiaugiausi, kai Ida pradėjo eiti į mokyklą, bet kaip supratau ji neapkentė tos mokyklos. Tikriausia jai sukildavo mano žemaitiškas būdas. Grįžusi namo ji sakydavo, kad visos tos mergaitės ten kvailos ir kalba tik apie berniukus ir drabužius ir negalėjo pakęsti, kad yra įkalinta toje mokykloje. Ida negalėjo priprasti prie uždengto veido,  o aš negalėjau įsivaizduoti savo vaiko su čadra. Ida gerai kalba arabiškai, angliškai, prancūziškai, lietuviškai. Nenoriu prisiminti ir matyti - baltų sienų, geltonų užuolaidų, virš lovos pakabintų “sapnų varpelių”, - supratau, kad viskas pas mane pritvinko, kaip pūlinys, kad man jau visko gana …

****************************************************************************************************

Turėjau keletą draugų , tačiau negalėjau tikėtis, kad jie man padės, nes jie nenorės užsitraukti sau bėdos … Su Ida išvažiavome automobiliu. Padėjo vienas arabas. Važiavom ir grumemės su vingiuotais ir dulkiu apneštais keliais. Pamenu per radiją arabiškai dainavo linksmą dainą. Apie džiaugsmą, laimę, ir karštą  meilę, o man ašaros ritosi didelės ir jaučiau jų karštį. Privažiavome sieną - užkardą. Už auksinę apyrankę praėjome užkardą ir su palengvėjimu atsidusau, o paskiau lėktuvu į Frankfurtą …

Ir dabar kartais sapnuoju baltas sienas, geltonas užuolaidas ir “sapnų varpelius”, matau kažkas perbėga per kelią priešais automobilį - kažkas tamsaus … Galvoju ir tikiu, kad ankščiau ar vėliau vyras pasirodys ir norės su dukra pasimatyti. Ką aš darysiu, kaip pasielgsiu, kaip jį sutiksiu ir ką jam sakysiu ! ? …

Rodyk draugams

BEPROTIŠKAS TROŠKIMAS PALIESTI KOJOM ŽEMĘ …

Po mano kojomis tyliai čiažėjo jau pradėję kristi nuo medžių lapai. Virš galvos mėlynas bedugnis dangus. Vaikščiojau po parką ir stebėjau - rudens saulėtą mozaiką. Štai vabalėlis replioja tiesiai į mane, mikliai užlipo ant smilgos stiebo galo jo sparneliai saulėje žvilga variu … Be jokio garso sliūkino laukinė katė. Minkštom kojytėm, minkšta eisena, gudrus žvilgsnis. Minutėlę stabtelėjusi, ji stebėjo mane, ir matyt nutarusi, kad esu nepavojingas išsitiesė prieš saulę po medžiu. Krūmuose čeksėjo kažin koks paukštelis. Padvelkė vėjas, ir pūptelėjo nuo medžio kaštonas.

Atsisėdau ant suolo. Taip nedrąsiai saulė atiduoda savo paskutinius spindulius. Prieš akis išdygsta vaikinas invalido vežimėlyje. Jau ne kartą matydavau tą jauną vaikiną sėdinti savo vežimėlyje  ir geriant kavą, o kartais taip įdėmiai kažką skaitant. Buvau atkreipęs dėmesį į jį, į jo nuostabiai mėlynas skaisčias, kone vaikiškas akis, kurios visiškai nesiderino su jo grubiu balsu. Girdėjau kaip moterys šnekėjo, kad vaikinas niekad negalės vaikščioti, nes iš visų dvidešimt keturių slankstelių sveikų turi tik dešimt, ant kurių laikosi galva. Kadaise jis buvo tvirtas, stipriomis įdegusiomis kojomis, buvo merginų numylėtinis …

Stebėjau vaikiną. Vežimėlis tyliai, pamažu riedėjo. Minutėlę … vaikinas pradėjo mėginti išlaikyti lygsvarą, po to, įtempęs visus gyvus raumenis, didelių pastangų dėka kojomis paliečia žemę. Turi būti nuostabi šį akimirka, jei dėl jos žmogus rizikuoja gyvybę. Jei vaikinas iškris iš savo vežimėlio, atsikelti vienas negalės. Kiekvienas raumens pajudėjimas, kiekvienas dešimties centimetrų pasistūmėjimas pirmyn - tai didvyriškumas. Matau, kaip nuo įtampos virpa jo veido raumenys, išvargusios akys, kurios sulysusiame veide pasirodė labai didelės, drėgnais smilkiniais tekėjo prakaito lašai. Man rodos, girdėjau sunkų jo alsavimą. Sunku buvo žiūrėti į tas beviltiškas pastangas, o padėti - negalėjau. Galiu sekti jį ir pakelti, jei … , bet kol tai neįvyko, jis neturėjo manęs matyti, kad aš jį stebiu. Tai jo paslaptis … Suprantu, jis niekada nevaikščios, ir jo pastangos šiandien - tai tik buvo beprotiškas troškimas paliesti kojom žemę. Praeina pusvalandis - baigiasi vaikino kova … ir vežimėlis tyliai nutolsta parko taku …

……………………………………………………………………………………………………………………………

Mąsčiau, kaip prieš pusvalandį galėjau grožėtis varinio vabalėlio sparnais, kai tuo pat metu greta manęs Žmogus taip narsiai kovėsi su savo likimu. Tokioje jaunystėje reikia statyti miestus, sodinti sodus, auginti vaikus, mylėti ir būti mylimam …

Rodyk draugams

JŪS LIETUVIAI APSPJAUDOTE SAVO ŠALĮ, SAVO SAVIGARBĄ …

Kiekvieną dieną einu į fizioterapijos kabinetą. Tiesiog kaip į darbą. Vieną vyrą įsiminiau iš pirmos dienos. Egzotiškos išvaizdos, juodi trumpi plaukai, ilgos blakstienos, juodos akys kaip angliukai. Visada pasisveikinam, o kartais pasiteiraujam viens kito kaip sekasi, kaip ligos … Vieną dieną baigdamas procedūras išėjau į rudeninį miestą nušviesta saulės. Nuotaika puiki. Taip eidamas ir pasinerdamas į savo mintys užeinu į piceriją, tiesiog užsinorėjau kažko pasilepinti. Tad sėdžiu, laukiu savo mėgiamos picos. Ir štai matau jau besėdant prie sekančio staliuko tą patį šypsanti juodaplaukį vyruką.  Mane pamatęs kaip visada šypteli. Pamoju ranka, kad prisėstų prie mano staliuko. Vyriškis prieina atsisėda šalia.

Padavėja atneša mano mėgiamą picą, mano kaimynui vištieną ir kavą. Bevalgant užsimezgė draugiškas ir įdomus pokalbis.  Pasirodo mano pažįstamas - libanietis. Nustebau, kad iš tolimo Libano taip literatūriškai ir be akcento gali kalbėti. Prisistatė labai įdomiu vardu Anvaras. Lietuvoje gyvena dvylika metų. Turi žmoną ir du mielus vaikučius.  Pastebėjau, kad Anvaras lengvai bendraujantis, su šypsena ir humoru. Puikiai prisiderina prie Lietuvos gyvenimo. Laikosi savo religijos. Šeimoje religiją labai puikiai priderina prie žmonos - katalikų religijos. Prisiminimuose skaniausi pyragėliai atkeliauja per didingas musulmoniškas šventes iš jo namų orkaitės. Libaniečių virtuvė pasaulyje pirmauja, ir nukonkuruoja net itališkąją. Ne visada valgo maistą, paruoštą laikantis tradicijų. Vargu ar gali vadintis praktikuojančiu musulmonu, tačiau iš esmės laikosi tradicijų ir vedė pagal musulmonų papročius.

Nepamiršta saulėtų, šurmuliojančių Beiruto aikščių. Libanas dėl savo nuostabaus peizažo vadinamas antra Šveicarija. Libane vyrauja trys religijos - islamas, kurį išpažįsta puse šalies gyventojų, krikščionybė 38% ir dzūrai 7%. Libanas labai europietiškieja. Korano senųjų papročių laikosi tik vyresnioji karta. Musulmonams Šventoji knyga Koranas turi ypatingą vertę, puošnūs puslapiai, raides dekoruojamos auksu. Europiečiams atrodo egzotiškai kaip pasakų knyga.

Anvaras prisipažino turį trys seserys ir brolį. Dar turėjo vyresnį brolį, kuris dvylika metų gyveno JAV - Niujorke Bruklino rajone. Dirbo vienoje garsioje firmoje. Uždirbdavo gerai ir mėgo savo darbą. Pradžioje kai Anvaras apsigyveno Lietuvoje, brolis jam padėdavo finansiškai, bet vieną dieną akimirksniu visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Jis buvo nužudytas kai grįžinėjo iš koncerto namo palydėjęs savo šviesiaplaukę draugę amerikietę. Rytą jį rado vairuotojas šalia pašto dėžutės sukniubusį, suspaudusį rankomis galvą   kraujo klane. Jo lyties organai nuo smūgių buvo pavirtę kruvina mase. Tik po trijų dienų lietus nuplovė  ženklus, kad čia buvo kažkas nutikę. Kaltininkai niekada nebuvo surasti. Anvaro nuomone : vargu ar amerikiečiams būtų verta dėl emigranto gaišti laiko ir švaistyti finansines lėšas. Pačioje demokratiškiausioje pasaulio šalyje viskas taip meistriškai buvo užglaistyta … Brolį nužudė vaikinų gauja, kuri dieną, naktį šmižinėja po Bruklino nešvarias  apšnerkštas gatves, gaujai neįtiko musulmono bendravimas su šviesiaplauke mergina. “Kai pasiekė mane tą žinią buvau priblokštas. Pasijutau tarsi gyslose imtų stingti kraujas. Galvoje sukosi viena mintis, - ką dabar daryti ?”

Esu laimingas, kad gyvenu tokioje gražioje šalyje. Anvaras pasimuistė ir tyliai sako : tik man kažkaip keista, kad Lietuvoje žmonės, taip nemyli savo gimtines, kurioje užaugo, subrendo.Visaip ją prievartaują, keikia, namie prie pietų stalo, autobuso stotelėje, parduotuvėje, draugų rate, nedgi viešajame tualete … Jei jūs patys lietuviai taip nekenčiate ir gėdinatės savo valstybės, ją niekinate, tai kodėl reikalaujate, kad lenkai ją gerbtų ? Jūs lietuviai apdergiate, apspjaudote savo pačių šalį kurioje gyvenate, paniekinate istoriją, savo didvyrius, protėvius savo taip sunkiai iškovota nepriklausomybę savo ir vaikų savigarbą. Lietuviai užaugę katalikiškuose šeimose, bet visai nejaučiate GĖDOS jausmo ir vis linkę kaltinti aplinkinius, o ne save. Libane dėl nesėkmių žmogus kaltina save. Laikote save labai nelaimingais žmonėmis, nors gyvenate gerai. Jūs viską apspjaudote suniekinate … Sėdėjau be žado išpiltas šaltu prakaitu. Jaučiau kad skruostai įraudo, kad pradeda degti ausys, tartum sėdėčiau prie degančio laužo, drėko rankos, blaškėsi audra mintyse. Ir mėgiama mano pica pasirodė visai neskani, kažkuo tai atsiduodanti … Nesmagu buvo išgirsti teisybę iš emigranto lūpų, kuris įleido šaknys į Lietuvą ir ją pamilo kaip savo antrąją Tėvynę.

Anvaras nutilo, nusišypsojo, o aš tuo pasinaudodamas paklausiau. O kokį libaniečiai turi bruožą, kuris galėtų atitikti lietuviams ? Pašnekovas suprato mano kėslus pakreipti pokalbį visai kitą linkme. -Taip, libaniečiai turi vieną bruožą atitinkanti lietuviams. Jei kaimynas už tvoros turi gerą automobilį - tai kaimynas turi turėti dar geresnį automobilį. Nusijuokėm abu kartu.

Suskambo Anvaro telefonas. Jis žvilgtelėjo į ekraną.Tai dukra Saulė. Reikia skubėti ! Žadėjau eiti kartu “Tado Blindos” pasižiūrėti. Iki pasimatymo terapijos sense ! …

Rodyk draugams

LABAI GERA MAMELĖ …

Einu gatve ir priešais sutinku einančia pažįstamą - žemaitę.  Taip skuba, apsikrovusi krepšiais. Sveika, kur taip puškuoji ? “Kodėl snoks parkreipts, kur tep replioji … ? ” - Labai skubu. Dukrai užvakavau daržovių ir dar cepelinų suskubau išvirti. Turi greit iš darbo grįžti. Tad skubu, kad suspėčiau ir šilti cepelinai būtų. - Tai kodėl pati dukra negali užvakuot ? Ai, … ir numojo ranka. Pernai dukrai marinavau agurkus, tai taip pavargau, širdį gėlė, kad nualpau prie puodų, gerai, kad vyras buvo šalia. - Tai taip galėjai ir aname pasaulyje atsidurti per tuos agurkus. Mokėk džiaugtis mažais kasdieniniais stebuklais. Gyvenimas antro gyvenimo nepadovanos !  Oi, oi … atsiduso … Taip ir išsiskyrėme kaip reikiant normaliai neišsikalbėja.

Prisiminiau, šiemet vasaros pabaigoje, Zaraso ežero pakrantėje sutiktą visai nepažįstamą moterį, vešliais banguojančiais ant pečių užkritusiais plaukais, bepliuškenančia  ežere. Mes svetimi žmonės, susitikę visiškai atsitiktinai. Gal tas grožis, ežero rimtis, gracingų gulbių ir ančių porelė pažadino mano kaimynės atvirumą.

- Kaime turiu mamą. Gyvena už 20 kilometrų nuo manęs. Jūs nepatikėsit, kaip mamelė mane myli. Kas antrą dieną pas mane lankosi su šviežiu pienu,  varške. Labai mėgstu paskrudintus bulvinius blynus. Mamelė  prikepa visokių skanėstų aš nebespėju visko suvalgyti. Gera mano mamelė ! Tevelis jau miręs. Sesuo vyresnė ištekėjo ir išlėkė iš namų į Angliją - tarnauti svetimiems. Maudo “diedus”, skalbia senių “pritapšnotus” apatinius … Br … br … Geresnio darbo negalėjo susirasti !  Sako : “taip  nusibodo tas šleikštus senių smarvės kvapas. Šlapimo ir nešvaraus kūno tvaikas. Pasiilgo Lietuvos, jūros, kopų smėlio draugų, mintimis vis skrenda į Lietuvą … ” O ji esanti jaunėlė mamelės numylėtoji …

- Žinot, mane net juokas ima prisiminus, kaip aš baigiau institutą. Kažkaip užėjo toks durnumas, kad neparašysiu diplominio darbo. Pasiguodžiau mameliai. Ši po savaitės atbėgo visa išraudusi, uždususi, ištraukia iš krepšelio susuktą nosinaitę ir padėjo prieš mane ant stalo ir sako : “dukrelė, atiduok tuos pinigus tam, kas už tave diplomą parašys”. Nesunkiai radau žmogų, kuris parašė … Užsinorėjau buto dviejų kambarių. Mamelė vėl atrado pinigų ir butui, ir baldams. Taip neplanuotai vieną dieną pašnekovės mamelė  “keberiokšt” - ir į ligoninę atsidūrė. Vis tie paršai, karvutė, lauko darbai … O ji dukrelė ruošėsi į Italiją prie šiltos viduržemio jūros važiuoti, juk nebuvo dar tuose kraštuose. Bene atsisakysi atostogų !

Pašnekovė papurtė savo garbanas ir nuskrido tarsi vėjas į ežero gelmes. Išgirdau lyg aidą šaukianti.

- Ką aš mamelėi galiu padėti ? Yra daktarai ! Aš ne daktaras ! Reikia džiaugtis gyvenimu ! :) Ir mokėti gyventi ! …   :D

Rodyk draugams

JI GALĖTŲ JAM BŪTI MOTINA …

Ją visi aplinkinių namų kaimynai pažįsta. Ji visada visus apdovanoja šypseną ir gerą nuotaiką. Ji reikli, tvarkinga, jausminga. Žmonės visada  ją mato einančia į bažnyčią su mamą.

Kaimynai kaip visada viską žino ! Mažai ką nuslėpsi nuo kaimynų. Paslaptys galėtų būti užrakintos devyniomis spynomis, kaip Salomejos Neries dienoraštis … O kaimynai yra kaimynai jiems niekad nepabosta malti, malti senomis girnomis ir niekad nepabos … Gal ir būtų malama tomis girnomis jeigu ne užsuktas vanduo , kurio kaimyne neturėjo.Tad Virginija išdrįso užeiti. Pradėjom kalbėtis, pasirodo Virginija draugiška, mėgstanti humorą pašnekovė. Kažkaip tai pokalbis pakrypo apie jos vytą jauną mulatą. Jei 32 jam 20 metų. Nieko nepakeisi nepasuksi laiko rato atgal. Nepakartosi gyvenimo. Tegul už durų kalba ką nori. Gyvenimas ėjo ir nuėjo, nusinešdamas dviejų žmonių likimus. Daug aštrių skeveldrų po kojomis. Bet gyventi reikia …

Tiesa karti - ji Virginija, senutė prieš jį … Jis visada susimąstęs, pakvipęs vakaro Afrikos žara ir ištraukęs ant švarko baltą marškinių apykaklę, ir akiplėšiškai nerūpestingas …

Virginija pamena, kaip kvepėjo medumi senos laisvės alėjoje liepos. Jie stovi po kvepiančiais žiedais … Jam vos dvidešimt. Ji gali būti jam motina. Bet jis vyriškai rūstus ir subrendęs kaip vyras. Ir tą lemtingą vakarą liepom žydint Virginija sutinka padėti …

Vestuvės tylios. pusiau slaptos. Vakariene dviem. Jis išsiima šventą knygą ir skaito. Sąmonėje atgamina motiną, tėvą, seserį, brolius …  Sutuoktuvių naktį, jis pasikloja ir atsigula ant grindų, o ji lovoj.

Tą dvidešimtmetį jaunuolį ji Virginija savo rankomis išugdė vyru. Dabar jis - stiprus, gražus, sėkmės apsvaigintas. Laimė tarsi krioklys. Ir atgal prieš slenkstį niekad negrįžta sraunūs verpetai …

Rodyk draugams

GALĖJAU SUPŪTI APSIKABINĘS AUKSO PUODĄ …

Besigrožėdamas naujametinę eglutę rotušės aikštėje, netikėtai sutikau mokslo laikų draugą. Gyvename tame pačiame mieste, bet nesimatėm gal  nuo baigimo mokyklos dienų.

“Laiminga” mūsų vaikystė žingsniuoja šalia, plevesuodama plačiomis treninginių kelnių kiškomis. Ji mūsų vaikyste, ji stebi mus iš padilbų, panarinusi galvą, o kartais velkasi sapnuose iš paskos kaip nepakilęs aitvaras …

Su vaikystės - mokslo draugu turėjau apie daug ką apmąstyti ir pasinerti į prisiminimų akimirkas … Netikėtai mūsų pokalbis pakrypo apie laimę. Laimė yra kelias. Laimė - kai ko nors geidi, tikiesi, išsivaizduoji, svajoji. Ir nelaimė, kai tavo troškimai pagaliau išsipildo. Nelaimė, kai praeini kelio galą. Bet dar niekam, laimės neatnešė dideli pinigai. Mano vaikystės draugas buvo labai atviras ir prisipažino, kad jam gyvenime pasitaikė rasti lobį.

Trumpam buvau sublūdęs, ir staiga įsigijau daugybe mirtinų priešų. Viskas baigėsi, kai to lobio deramai atsikračiau … O galėjau būti smarkiai turtingas … Labai laiku susigrėbiau. Dabar esu pašėlusiai LAIMINGAS, nes išlaikiau ir turiu daugybę gerų draugų ir dabar tikrai esu laimingas ir galiu gyventi, ir džiaugtis gyvenimu, o galėjau supūti apsikabinęs aukso puodą.

Rodyk draugams

PROFESIJA LOŠĖJAS, tai kaip šapelis, nešamas upe

Žingsniuoju senosios sostinės Laisvės alėja - pačiu viduriu. Pro didžiųjų langų stiklus šypsosi manekenai, gundo nepraeiti nepažvelgus į tuos didžiuosius langus.  Ir štai matau Martyną, buvusi vaikystės draugą prisėdusi ant suolelio su knyga rankoje. Matydavau jį ir seniau, bet niekad neišdrįsdavau  užkalbinti, nes visada atrodydavo labai arogantiškas, bet mano nuostabai šiandien jis mane pats užkalbino ir dar padovanojo draugišką šypseną … Martyno susivėlę tamsūs plaukai, surišti į glotnią uodegėlę, kairėje ausyje mažas sidabrinis žiedelis. Pro šalį praėjo senolė jis nepagailėjo sušelpti …

- Na ? Kaip sekasi Martynai ? Martynas pasiūlo užeiti už kelių žingsnių esančia kavinutę.  - Papasakok apie save, kuo užsiimi ? Martynas pasidarė rimtas, dėmesingo veido išraiška . - Aš mėgstu lošti …  Tai mano profesija . - Profesija lošėjas ?! … Įdomu !  Kokios - lošimo sėkmės paslaptys ?

“Casino” ar privačiuose lošimo namuose niekas beveik nieko nežino apie  laimėtoją - saugo privatumą ir niekam nieko nekomentuoja. Lošėjas  kiekvieną dieną turi tokias pačias galimybes laimėti, kaip ir visi kiti. Lošėjas neverčiamas apsimetinėti, gali tylėti, ir niekas nepagalvos, kad jis nuobodus, o žmonės nesirūpins jo laimę, gali triumfuoti laimėjęs, neprivalai šypsotis, gali stumti dieną po dienos, atsikratyti vienatvės, susidraugauti su žmonėmis, kurių daugiau gyvenime niekada nematysi, ir gyventi tame svaigaus laukime, tikėti, kad nutiks kai kas nepaprasta. Kartais pajunti, kai maloniai tau ima svaigti galva pralošus, žinai, kad netekai dar vienos plytos iš savo laimės pamatų, kad tavo piniginėje švilpauja vėjai, kad joje liko tik monetų krūva ir dar tuputi dulkių, ir čiužantis šilkinis pamušalas, ir nesvarbu, kad rytojaus dieną busi pyktas ir jausi sąžinės graužatį.

Padavėja atnešė taurę alaus. Martynas nutilo, o aš nenorėjau sutrukdyti tos supančios tylos, užleidau vietą mintims. Martynas sėdėjo sukryžiavęs kojas, suraukęs antakius. Pastebėjau, kad nori atsipalaiduoti, išsklaidyti tą chaosą, kuris sukasi jo mintyse. Po pauzės tarė: - Matai tą moterį apsirenguse juodu kostiumėliu ir erotiškais bateliais, papūtusiom lūpomis, seksualiai atrodančia ir magišku bruožu. Tai “Tūkstantinė” - lošėjų pažiba. Ji atsisuka, krūpteli sugauna mano žvilgsnį ir nusišypso. Pastebėjau, kad moteris turi tokias gražias blakstienas.

Martynai, tu šiandiena loši ? Iš kokios sumos ? Martynas perbraukė pirštu per šaltą alaus taurę, gurkštelėjo alaus, taip, suma yra mano galvoje … Suskamba telefonas. Matau, kad jam mintyse reikia viską sureguliuoti, įveikti didžiules kliūtis. Jis jau buvo pasiilgęs savo darbo, trūko tos nuotaikos, kai žinai, jog tam tikru metu, tam tikroje vietoje kažkas  tavęs laukia, kad atliktum konkrečias užduotis.

Diena jau krypo vakarop, tad skubu namo. Praeinu pro batų parduotuvę. Pastebiu, kad tarp išstatytų pavyzdžių kabo didžiulė, spausdintomis raidėmis ranka parašyta iškaba : “IŠPARDAVIMAS PRIEŠ UŽDARYMĄ”. Vėjas negailestingai draskė dar likusius pageltusius medžių lapus. Mano galvoje, kaip krumpleratis sukosi begalės minčių “Martynas”, “Lošėjas”, “Tūkstantinė”, …  … …

**

Ačiū Martynai, kad neužmiršai maloniausių prisiminimų iš vaikystės laikų, kad atvėrei savo širdies gelmes - sukeldamas daug peno  pamąstymams … Stiprybės tau Martynai !

Rodyk draugams

KAIP ATRODYS XXI AMŽIUJE MOTERS ŽAVINGUMAS ? …

Noriu šiandien parašyti tiesiog apie moterį. Ne apie moterį inžinierę, ne apie moterį motiną … O tiesiog apie moterį …

Senovės graikai, romėnai kūrė moteris iš marmuro ir stengdamiesi įrodyti, kad moteris turi kažkokio žavingumo … Dėl moterų kovėsi riteriai, veidais rūstingais sunkiausiais žvilgančiais šarvais apsikaustę. Kiekvienas jų išsirinkdavo širdies damą ir kaudavosi dėl jos garbės su lygiai tokiais pat dykaduoniais kaip ir jie. Visur aidėdavo skardos ir geležies džeržgesys, triukšmas …, o naudos nebuvo jokios. Stengdavosi išaukštinti moterį rizikuodami savo gyvybę. Deja jų gyvenimas neturėjo objektyvios prasmės, nes buvo siekiama tiktai asmeninės garbės.

Visi yra skaitę apie paskutinį riterį Don Kichotą iš Lamanšo kuris išaukštino damą paprastą indų plovėją. Tiesa, tai buvo labai, labai senai. Dėl moters vyrai kaudavosi dvikovose; sveikindavosi su ja, nusiimdami kepures,  vyrai stengdavosi, jai girdint, neblevyzgoti, praleisti ją į priekį …

Dabartiniais laikais vyrai ir moterys turi įsisavinę tas pačias profesijas, skaito tas pačias knygas, klausosi tas pačias dainas, netgi panašiai rengiasi, džinsai, švarkai, skarelės, auskarai žiba ausyse, rūko tas pačias cigaretes, tie patys keiksmažodžiai … Tad su šaknimis išrovėm, panaikinom visą paslaugumą, kuris aukštino moterį. Tiesiog  viską velniop pasiuntėm … ir iškėlėm šūkį lygios teisės !  Naikinant ribą tarp vyro ir moters.

Lygiateisiškumas yra tai, kad moteris išmoko dirbti ir vyrų darbą. Tad vieni niekai sumušti moterį, išplūsti ją, pavadinti ją šliundrą. Tiesa, tai gali pasimokyti iš kino filmų. Kalbėti apie savo pažįstamus, žvengdami kaip eržilai … Ar galite įsivaizduoti, ką gali pasakyti eržilas apie savo pažįstamą ? O jeigu, kas tokiam akiplėšai pasako, kad taip sakyti - ne gražu, kad užgauna moters orumą.  Nemirktelėjąs atšaus : “Mūsų šalyje moterų ir vyrų lygios teisės !”

Taip, yra moterų kurios patenkintos įgijusios teisę lygiai su vyrais gerti degtinę ir bjauriai keiktis su stiprios lyties atstovais. Seniau kuklios moterys buvo vadinamos davatkomis, o šiandien šią  etiketę bandoma priklijuoti prie moters ginančios savo orumą …

Tad kas toliau ? Kaip atrodys XXI amžiuje moters žavingumas ? …  Vyrai nepamirškim saugoti moters garbę ir orumą. Nepamirškime būti gerais ir atlaidžiais. Nepamirškime teikti džiaugsmą ir gerbti moterį. Ką ? Nėra tokių vyrų ? Yra tik apsidairykime …

Rodyk draugams

ŽMOGUS TURINTIS ANGELĄ SARGĄ …

Šį kartą noriu Blogo skaitytojus supažindinti su labai dvasingos, meniškos, poetiškos sielos liaudies menininkę ELĄ, kuri gyvena Lenkijoje ir džiugina savo angelų sargų šeimynomis. Yra surengusi ne mažai angelų tematikos savo darbų parodų. Ela galima pavadinti  “Angelų sargų karalienę”.

Neseniai  turėjo užsakymą 20 angelų  apgyvendinti naujame name. Prieš tai 50 angelų jau gyveno sode - išskirtinio dizaino lauko pavesinėje. Namo šeimininkė yra įsitikinusi, kad angelai neša laimę ir skleidžia teigiamą energiją. Dievas sukūrė angelus tam, kad išlaikytų visatą ir pagelbėtų žmonijai.

Angelais turėjo būti išpuoštos naujo namo palangės, sienos. Angelais stovinčiais, sėdinčiais, gulinčiais …  Malomu matyti savo darbus, žinant , kad jie gyvens tarp žmonių mėgstančius meno kūrinius.

Su tais angelais dailininkei nutiko toks - tiesiog anekdotinis nutikimas. Pas šeimininkus užėjo geri draugai ir buvo nustebinti vieno angelo … Vienas iš šių sėdinčių angelų turėjo panašumą į jų dvylikos metų dukrą. Žinoma po tokio panašumo dailininkė turėjo padovanoti tą angelą. Labai gaila, bet antro tokio angelo neįmanoma buvo padaryti. Dailininkė tiesiog negali kopijuoti savo darbų. Visą savaitę sapnavosi tą angelų šeimyna …

Sakoma, kad angelai sargai “sergsti” visuose mūsų gyvenimo sferuose, kad kiekvienas žmogus turi savo angelą sargą. Tad tegul dieviškasis angelas globėjas suteikia mums išminties ir meilės, pakeistu mūsų mintis į geras, guostų, gintų, apsaugotų mus nuo pikto ir laimintų kiekvieną geros valios žmogų.

Rodyk draugams

Senesni įrašai »