BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

EŽERŲ AKYSE BRAIDO VASARA

Foto Google

Foto iš Google

Mėlyni, mėlyni ežerai. Nusvirusios, susipynusios medžių kasos ir aukštos debesų pilys nugrimzta jų gelmėse. Saulė žvelgia žemyn ir žemės akyse mato savo spindintį veidą.

Nuo Palūšės iki Kirdeikių - tyvuliuoja ežerai. Nuo Ginučių iki Ignalinos vėl ežerai. Lūšys, Dringys, Ūkojas, Linkmenas, Asėkas, Almajas, Alksnas, … Kadaisia čia gyvenę sėliai. Matyt, mūsų protėviai  jiems davė tokius vardus, jie ir išliko, nors keitėsi laikai, keitėsi žmonės, keitėsi ir gyvenimas ežerų krantuose.

Ilga vasarvidžio diena. Bet ir ji pavargsta, kol apneša saulę aplink visą dangų. Užsidegė saulėlydis, ir juodas kalnas įrėmė savo ragus į gęstančią žarą, nuraudusį debesį. Priartėjęs prie horizonto, varinis kamuolys vis gilyn ir gilyn skęsta ežero toliuose, jis prasmenga, o paskui visiškai ištirpsta tamsiame ežero vandenyje. Lieka tolumoje tik degantys gaisrai ir retų debesėlių vakariniai ornamentai.  Miega piliakalniai, tamsūs ir paslaptingi. Išdžiuvę pušynai trokšta nakties rasos. Žvaigždės pabirsta  ir atsispindi mirgančiame ežero vandenyje, tarsi sidabriniai įbrėžimai šaltame, juodame veidrodyje.

Tyliai supliuška vanduo … Tai  braido po ežerą vasara. Jauna, kvepianti dobilų žiedais ir liepų medumi. Į jos mergiškas kasas ruduo dar neįpynė geltonų kaspinų. Dabar jį skina vandens lelijas. Ji plačiai atvers savo akis, mėlynas, mėlynas … …

……………………………………………………………………………………………………………………………………

Sustokime, pamąstykime, pasigrožėkime medžiu, gėle, upės vingiu, ežerų akių mėlynų … Neleiskime grožiui praplaukti pro mus nepastebėtam.

Įspūdingų ir malonių atostogų !

Rodyk draugams

PRAVERKIM PLAČIAU - SAVO KAMBARIO LANGĄ …

Nulijo šiltas vasaros lietus. Blykstelėjus pro debesys saulei, tarsi nuo dulkių nuvalytas paveikslas atgijo su laukų žaluma, kalvomis, slėniais, gyvenvietėmis apaugusiomis gruoblėtom obelim, plačiašakiais klevais. Tai mano Lietuva ! Tokį peizažą, daug metų piešia dailininkai, kurį mes įpratome matyti atvirukuose.

Kokia nuostabi mūsų Lietuvos žemė. Mes šiandien joje gyvename. Nereikia toli eiti. Tik praverkim plačiau savo kambario langą ir pamatysim, koks gražus mūsų kraštas.  Mano gimtinei gamta nedavė snieguotų viršūnių, ir gėlių akis čia per greitai užsimerkia, ankstyvosios rudens šalnos. Bet ji nepašykštėjo tylių ežerų ir ežerėlių, dangaus akimis žvelgiančių iš girių žalumos, vingiuojančių upių, paukščių giesmių, obels žiedų ir raustančiais vaisiais lūžtančių sodų.

Dosnia ranka   ji pažeria savo gerybes ir atiduoda jas žemės šeimininkui. Mums reikalingas grožis. Mano Tėvynė LIETUVA turi būti graži ! …

Rodyk draugams

TU - RŪSTI MANO JŪRA …

Kai žemę aplanko šilti vasariniai vėjai, pajuntu nenugalimą jūros ilgesį. Ir štai  prieš mane išsitiesusi Baltija. Baltija ! Kas gali tavęs nemylėti ? Galiu žiūrėti valandų valandas į tavo skaidrų gylį.

Myliu tave ramią, kai vos pastebimos bangelės nedrąsiai gula ant smėlio. Myliu patamsėjusią, įsisiūbavusią ir atrodo, toj peršoksi, užliesi kopas, užliesi gražųjį Palangos miestelį … nuridendama bangas. Myliu tave neaprėpiamą, amžiną …

Šimtmečius prieš vėjus lankstosi pušys. Keičiasi - nyksta kopos, paslėpdamos savyje gintaro ašaras. Sensta žemė - raukšlėjasi žmonės. Tu nesikeiti. Bangose atsispindi saule, debesys …  Tu - rūsti ir švelni, judri ir susimąsčiusi, mano jūra …

Kas pasaulyje matė daugiau už tave ? Su tavo bangomis kovoja žvejų laiveliai. Tavo vėjų išpūstos burės nešiojo fregatas. Tavo vandenis skrodė priešo plienas … O bangos ritosi lyg žmonijos istorija. Tūkstančiai mūsų žemės sūnų tavo gelmėse rado amžiną atilsį. Jūra tu atmeni jų žygius ir saugai juos amžinai plakančioj širdy.

Ošia, alsuoja Baltija, o tolumoje lyg balti pūkeliai blaškosi žuvėdros. Žiūriu į tolį … Ant parausvėjusių bangų tupia saulė. Plakasi putos. Šliaužia smėlis. Linguoja amžių iškraipytos pušaitės. Jūra kužda krantui savo legendas …

Tad kai būsite prie Baltijos, pasiklausykite ir jūs vėjo nešamo smėlio ir jūros kuždesio …

Rodyk draugams

BABA REGINA IR ANŪKAS RIMUTIS

Fantastiškai graži mūsų krašto gamta - melsvom ežerų akim, upių vingiais išvagota, kalvom kalneliais išvingiuota, piliakalniais padavimais apipinta. Ypač ji graži vasarą, kai pražysta visos laukų gėlės. Neatsigerėsi nuo jų kvapo …

Daugeliu laukų gėlių ir žolelių galima ne tik pasigrožėti, bet ir gydytis nuo įvairių ligų.  Šiuo metu gamta motinėlė pilna gėrybių, suskubkime pasirinkti. Darbščios bitutės darbininkės dūzge aplink kiekvieną žiedelį.

Teko sutikti 87-metų senolę prisistačiusi baba Regina, su anūku Rimučiu kuri vaikšto po pievas ir renka vaistažoles. Regina atvožė vaistų skrynią, joje tūkstančiai receptų nuo visų ligų … Ji sugrubusiomis nuo senatvės rankomis per vasarą viena surenkanti daugiau kaip toną vaistažolių. Myli gamtą, pažista ją ir semia  po lašą jos gydomuosius turtus.

Regina pasakoja, kiek dainų dainuojama apie šnarančius laukų čiobrelius! …  O ar žinote, kad iš jų gaminamas  “vaikų vynas”  pertusinas - vaistai nuo kosulio vaikams . Kad vandenyje augančių ajerų šaknys ir šaltekšnis, jomis gydomasis turint per didelĮ skrandžio rūgštingumą.

O žaliasis apynėlis ? Jį ne tik į alutį deda. Jis įeina į kai kurių gydomųjų arbatų sudėtį. Ir kvepiančios mėtos, ir romantiškų vandens lelijų šaknys - taip pat vaistai. Dešimtis galima būtų išvardinti gėlių ir žolelių, kurios ne tik puošia mūsų žemę, bet ir padeda žmogui. Pasidomėkite tomis vaistažolėmis nepraeikite pro jas abejingai.

Rodyk draugams

SKUBA VASARA … …

Žydėjimo karštis persimetė į pievas ir dobilų laukus. Į saulę varpas iškėlę, rugiai vilnija, vejasi gaivų vėjo gūsį. Medžiai smagiai svaido vienas kitam jau išmokusius skraidyti paukščius. O atokaitoje avietės pasimėgaudamos siurbia saulės kraują …

Vasara apžiūrėjusi žaliuojančius laukus, sušildytas upes ir ežerus, ji nesustodama imasi darbo. Nesilepindama saldžiuose miego pataluose, ji anksti pakyla į darbą. Apeina laukus ir sodus. Brandina javo grūdą. Palaisto dar nesutvirtėjusį želmenį. Sušildo tarp lapų pasislėpusi obuolį. Į miškus pribarsto išsirpintas uogas … Nepasilsėdama vasara triūsia visą dieną ir tik tada, kai danguje pražysta žvaigždės, trumpam prigula pailsėti. Bet žiūrėk, rytas vėl pradeda žvaigždes rankioti, o netrukus ir saulę pakviečia … Ir vėl į darbą.

Skuba vasara. Skuba, kad spėtų visus darbus nudirbti. Kad atėjęs ruduo nerastų jos tuščiomis rankomis …

Rodyk draugams