SUGALVOTA MINČIŲ KNYGA …

Nuostabu, kai žemę užkloja baltas sniego patalas, o ledas sukausto senelio Nemuno sąnarius. Ištiesiu rankas ir stebiu kai snaigės tirpsta mano delne. Vėjas kažką tyliai kužda man į ausį, bet jo negirdžiu … Nuklystu į vaikystės prisiminimus. Atgimsta nepamirštami praeities vaizdai … Tai buvo seniai, o atrodo, kad viskas buvo visai neseniai.

Dar iki šiol prisimenu tą vaikystėje skaitytą knygą. Šiandien aš jos negalių niekam parodyti. Nes jos nebėra … Tačiau aš ją visada prisimenu. Ji egzistuoja mano prisiminimuose. Prisimenu šaltus žiemos vakarus. Šalčio raštai krištolu raižė mūsų namų langus. Brolis sėdėdavo už didelio ąžuolinio apvalaus stalo ir spalvotais pieštukais piešdavo gėles, augančias mažame, kreivame beveik griūvančiame vazonėlyje. Pasižiūrėjus į jo piešinį būdavo šilta ir jauku. O už lango  pūga, žiema užsnūdusi sniego patale. O aš skaitydavau Sigutę - kurios būdavo taip gaila, apie raganą, kuri bėgdama per sniegą nepalikdavo  pėdų.

Kai atsiguldavau į šiugždančią patalynę, kvepiančia vasara, apsimovęs mėgstamiausias vilnones kojines, kurias sušilęs numesdavau šalia lovos, o galvoje minčių verpetas … Ilgai galvodavau ką perskaitydavau tose knygose, o paskui mano galvoje sukdavosi ir paties sugalvota minčių knyga …

Daug metų prabėgo … O tarp daugelio knygų nėra tos mano pirmosios nuostabiausios ir gražiausios - vaikystės knygos. Ji pasiklydo gyvenimo kely … Bet jeigu aš ją surasčiau, ar mokėčiau šiandien ją perskaityti taip kaip vaikystėje ? …

Rodyk draugams

SENAS NAMAS UŽPLŪDĘS PRISIMINIMAIS …

Bevaikščiodamas senomis Žaliakalnio gatvėmis priėjau seną jau baigianti savo amžių namą. Namas atrodė kaip po didelio karo. Visas išlaužytas , tiesiog tapo benamių lindyne. Pamenu dar neseniai vaikai žaidė kieme, moteris skalbinius džiaustė.

Prieš daugelį metų tame kieme su draugu žaisdavome su kamuoliu. Karstydavomės po medžius, o mergaitėm kuriuos negalėdavo taip aukštai užlipti kaišydavome liežuvius. Dienos tame kieme praeidavo linksmai. Vaikai išsigalvodavome visokiausiu žaidimų.

Vieną iš tų dienų mano atmintyje pasiliko tuomet nutikęs nuotykis. Draugas kaip visada pakvietė mane į namus, kad padėčiau jam braižybos reikaluose, nes buvo terlius ir niekaip nepasisegdavo švariai atlygti braižybos užduočių. Tą dieną buvo išskirtinė. Draugo tėvo algos gavimo diena. Pamenu draugo mama išvirė kisieliaus. Įpylus mums po puodelį, o puodą pastatė koridoriuje ataušti. Grįžo tėvas, jis buvo kaip dūmas prisivaišinęs ir įstojo į puodą su kisielium. Karštas kisielius apdegino jam koją , ir jis pradėjo šaukti … Motina supyko ir suodina keptuve smogė … Suodinas draugo tėvas pakėlė puodą su kisielium ir užvožė jį … ant galvos, kaip šalmą.

Mane taip viliojo tas vaikystės kiemas.  Ėjau tarp senų obelų. Nuo šakų krito šalti lietaus lašai tiesiai man ant galvos. Žvilgsnis pasiklysta tarp klevo ir seno sodo. Tyliai šlama senas klevas. Saulėj praplėšus debesys, vėjas žvangantį auksą žarstė. Ima trūkinėti mintys. Užplūdęs prisiminimų svaigulys ramina įtemptus nervus. Nepajutau, kai užpakalis pats prilimpa ant seno bičiulio kelmo ir paskęstų prisiminimuose … Aplinkui tokia ramybe. Tartum kapinėse viskas apleista, apvytę styro avietynai.  Einu toliau ir įstringu tarp krūmokšnių. Nusikeikiu lietuviškai … Pajutau kažkieno žvilgsnį. Nustebau, kai pamačiau veidą - širdies formos ir iš karto prisiminiau Dantės Gabrielio Rosečio angelus. Kaimynė atidžiai sekė mano kiekvieną žingsnį. Nenorėjau, kad ji mane klausinėtų … Pasukau į dešinę. Viena šalia kitos rymo šimtametės liepos. Tolstu nuo seno namo su savo mintimis …

Rodyk draugams

AŠ MAČIAU ŽMOGŲ IEŠKANTI JO … …

Sutinku seną vaikystės draugą. Iš tos pačios smėlio dėžės ir berniukų karų. Dabar jis A.Š. yra  žinomas žmogus, humoro nestokojantis. Pamenu, buvo labai didelis melagis, garsiai šūkaudavo, buvo labai padūkęs vaikas, kaimynų katę negyvai užvaikęs. Ach, tie saldūs, geri laikai  …

Kartais užplūsta prisiminimų akimirkos, atgal į vaikystę. Vaikystės takai patys mieliausi. Pamenu vieną juokingą istoriją, kuri nutiko vaikystės laikotarpiu.

Vieną dieną mano draugas A.Š. parodė savo tėvui laikrodį, kuri sakė radęs gatvėje. - Ar tu esi tikras, kad jis pamestas ? - Pasiteiravo tėvas. - Žinoma, aš tikrai žinau,  jis yra pamestas. Aš mačiau vyrą su  barzda ieškanti jo …

Rodyk draugams

PRABĖGUSI VAIKYSTĖ PRO SENAS DURIS …

Visada kai einu aplankyti mamos žvilgsnis nukrypsta į senas duris. Praeinant pro jas , kurios visada sukelia man daugybe nuostabių prisiminimų. Pro šias duris prieš daugybe metų išėjo mano tėvas į amžinybę.  Pro jas mama vedė mus su broliu į mokyklą ir laukė grįžtančiu … O paskui … ant durų atsirado daugybe brūkšnelių. Visi kiemo vaikai atsistodavome prie durų staktos, ir užbrėždavome, kiek mes paaugome. Kai duris būdavo nudažomos naujai, visi brūkšneliai išnykdavo, bet greit vėl iš naujo atsirasdavo brūkšneliai, pažymėtas mūsų kiemo vaikų  ūgis.

Kaip šiandien matau kiemo vaikus. Plaukai ant akių užkritę. Stebiuosi, kad nelikom žvairais. Stovi, prisiglaudęs prie durų staktos, ir lauki, kad vyresni kiemo berniukai įbrėžtų ant jos brūkšnelį.  Pamenu, atlošdavom galvą ir dar pasistiebdavome …  Pasirodo, kad užaugai tik per du pirštus …  Tad išdidžiai pasitraukdavai nuo durų staktos, o kuris nespėjo paaugti sprigtu stuktelėdavo į kaktą.

Mes, basakojai kiemo vaikai, dūkdavome, taškendavomės balose po lietaus … Ką po to sakydavo mamos, niekas šiandien nenori prisiminti, bet džiaugsmas virdavo mumyse. Jis ir šiandien, lyg tolimiems varpams suskambėjus, atklysta iš vaikystės vasarų ir pasakų, iš gimtojo kiemo prisiminimų …

Mano mintis nutrūksta … pažvelgus į senas duris, pažymėtas daugybe brūkšnelių …  Mes suaugome, … tad ant durų jau negalime žymėti … dabar tik brūkšnelius tenka brėžti kiekvienam savo gyvenime …

Rodyk draugams