DALIKIŠKAS NUOGAS … …

Visi bendradarbiai sako, kad Aušros draugė Vida labai graži, aplinkinius pradžiugina gražia šypsena ir tiesiog seksualiai patraukli. Dar buvau jos nematęs, rūpėjo pasižiūrėti ar iš tikrųjų tokia. Ir štai ji sėdi priešais mane …

Jos veidas iš tikrųjų gražus nepriekaištingas. Protingos nors truputi klastingos akys žiūrėjo į mane ir man priminė moterį iš Jurgos Ivanauskaitės skaitytų knygų. Ji atėjo tiesiog paplepėti su Vida, išgerti puodelį kavos galbūt užmegzti naujų pažinčių. Kalba pakrypo apie gyvenimą. Vida pradėjo pasakoti apie savo draugę, kad ji labai tikinti meilę. Patiko vyras iš išvaizdos ir tuoj “miršta” dėl jo, gražiai nuaugęs, dar nusišypso ir to gana. Ateina pas savo naują draugą ir tuoj gulasi į lovą. Nereikalaudama nieko, neįsitikinusi, kad ją myli ar gerbia.

- Bet ar taip iškart ir gulasi ? Nuraudęs paklausiau.

- Ji be prietarų. Kita jos vietoje apalptų iš laimės. Kam atsisakyti, gal niekad tokio kito nesutiks. Ji save laiko praktiška blaivių požiūrių, “švarią nekaltą mergelę”.

Vidos pasakojimas apie draugės apnuoginto gyvenimo vingius ir jos gyvenimo “išmintis” mane suintrigavo ir privertė susimąstyti apie žmogaus esminius gyvenimo virsmus ir nuodėmes. Suteikė galimybę į gyvenimą pažvelgti kitu kampu.

Susimąstai: … vienos tinka draugystei, kitos - į žmonas. Pirmos turi būti gražios, linksmos, temperamentingos, geros, nuoširdžios, naivios. Antros - šaltos, protingos, nebūtinai gražios, pasveriančios kiekvieną žodį. Valdingos ir, gal būt, gudrios.

Išmintingi žmonės sako, kad daug vertesnės žmonos būna tos, kurios pažino nusivylimo kartėlį, kurios verkė ir buvo vienos, bet dar kiti išmintingi įspėja, kad plaštakė moteryje nežūsta. Ji kuriam laikui apmiršta, iki pirmo išbandymo, paskui vėl atgyja ir skrenda į ugnį.

*************************************************************************************************

Niekas negali uždrausti savarankiškiems žmonėms draugauti, mylėti. Ir niekas jiems nepasakys kaip draugauti. Jie patys nusibrėžia savo draugystei ribas. Bet ir paskiau kaltų nereikia ieškoti, per toli jas peržengus. Negali suaugę žmonės apgauti vienas kito. Žmogus gali apgauti tik pats save.

Rodyk draugams

MOTERIS VILKINTI VIENUOLĖS RŪBAIS

Neseniai lankiausi dramos teatre. Sėdėjau ir  nežymiai žvalgiausi tai į sietyno šviesas palubėje, tai į tamsius susikaupusius prožektorius, tai į ramiai besirenkančius žiūrovus.

Staiga mano žvilgsnis sustojo prie vienos į salę įeinančios moters. Ji vilkėjo vienuolės rūbais ir  labai išsiskyrė iš pilko žmonių tarpo.  Taip, aš ją atpažinau. Iš pradžių nusekiau ją akimis ir po minutes pasirausęs po savo atminties archyvą … Nusikėliau į tolimos praeities prisiminimus  …  Taip, tai ji - Jolanta !

Kaip šiandien pamenu, tais metais žiema buvo gana šalta. Sutarėm nueiti į “Romuvos ” kino teatrą. Visą dieną snaigės krito lyg vyšnių žiedlapiai. Aš stovėjau  po liepomis ir laukiau … Pagaliau pamačiau jos ryškų raudoną paltą, iš po kepures kišančias šviesias garbanas ir man atrodė, kad ji tarsi iš Michelangelo Antonioni filmo heroje esanti šalia manęs.  Kino filmas jau buvo prasidėjęs. Aš paėmiau ją už rankos. Patamsyje suradome vietas.

Pedro Almodovaro filmas buvo graudus, bet įdomus. Apie vieną vengrų žydų šeimos tragediją. Kančias ir žiaurumą patyrus  už spygliuotos Aušvico  koncentracijos stovyklos tvoros. Sunkiai išgyventus to laikmečio baisumus, trečiojo reicho tikrovę. Kiekvieną dieną saulei patekėjus ir jai į vakarus leidžiantis rūkdavo ne odos fabriko kaminai, ir ne gyvulių oda skleidė tą salsvą kvapą ore. Tuose kaminuose buvo deginami Žmonės.

Žiūrėdama filmą, Jolanta atrodė susigraudinusi ir ne karta braukė ašaras. Filmas pasibaigė. Išėję iš kino teatro namų  stogais dūmė pūga. Įtraukę galvas į paltų apykakles, žmonės skubėjo kas į taksį, kas į autobusą. Aš tebegalvojau apie matytą kino filmą. Ji ėjo šalia tyli ir, man atrodė, vis dar susigraudinusi. Ir tada aš paklausiau.

- Geras filmas ?  Ji neatsakė. Po kiek laiko papūtė lūpas.

- O man visai nepatyko … Pasirodė, kad blogai nugirdau.

- Betgi tai tiesa ! Tai Aušvicas !

- Žinai, kiek ten žmonių žuvo ? !

- Žinau, žinau ! Ištarė ji lengvabūdiškai. - Man šalta. Sustojau ir pažvelgiau į ją. Giliai įkviepiau. Man suspaudė gerklę, krūtinę pervėrė virpulys ir pajaučiau tuštumą …  Mąsčiau, jai vis tiek, kas buvo Aušvicas !  Jai vis tiek ! …  Sniego pūga suko ratus. Aplipdė mano apykaklę, medžių šakas, jos blakstienas.

- Toliau nelydėsi ? - Paklausė ji. Pamačiau, jos lūpų kampučiuose pašaipą ir juoką.

- Ne nelydėsiu …

Rodyk draugams

LAISVAS KALINYS IŠ “IŠSVAJOTO ROJAUS” …

Naujųjų metų pirmąją savaitę į darbovietę užėjo Virginijus K kadaise dirbęs toje pačioje firmoje, o šiuo metu gyvenantis Amerikos žemyne. Tad susitariau vakare susitikti mažoje, jaukioje  “Presto” kavinutėje ir atviriau pasikalbėti su Virginijumi. Virginijus aukštas, paprastas ir atviras. Į susitikimą atėjo tvarkingai apsirengęs, gal pernelyg aptemptais džinsais ir atrodė daug jaunesnis, šlapiais ir prie galvos prilipusiais plaukais, nes lauke lijo. Labai džiaugiausi, vėl sutikęs Virginijų ir galėdamas pasikalbėti apie senus laikus, kurie dar gyveno mūsų atminty. Virginijus draugiškai žiūrėjo į mane ir šypsojosi. Jaučiau, kad jam labai malonu šnekėti, ir nutaisiau tokią veido išraišką, kad man bus labai malonų ir įdomų išklausyti jo pasakojimą. Jis kalbėjo labai greitai ir man pasirodė gana energingas, nes pats esu tingokas ir mane traukia žmones trykštantis energija ir gera nuotaika. Kalbėjo be ryškaus amerikoniško akcento, bet kartas nuo karto į pokalbį įterpdavo keletą įtaigių angliškų žodelių. Prie vyno taurės Virginijui uždaviau penkis klausymus. Atsakymai mane sudomino, tad juos  pateikiu Blog’o skaitytojams.

Virginijau, kokią pamatei Ameriką, kai į ją patekai ?

Vaikystėje Lietuvoje mokytoju buvau mokomas būti geru Lenino anūku, visur meluoti ir nereikšti savo tikrų jausmų, buvau auklėjamas nebijoti nei Dievo, nei velnio. Atvykęs į Ameriką pirmiausia patyriau kultūrinį šoką,  sutikau žmones gyvenančius skirtingus gyvenimus. Patekau į didžiulę šalį, kuri taip laisvai kvėpavo laisvę, kuriuos aš taip troškau ir taip žavėjausi laisvais žmonėmis.

Ar buvo labai sunku adaptuotis toje laisvoje Amerikoje ?

Taip pradžia buvo sunki. Jaučiausi labai vienišas, stokojau gerų draugų. Vėliau  susipažinau su senos kartos lietuvių kilmės žmonėmis, kurie man stengėsi padėti. Jei ne jų draugystė ir parama, Amerika būtų atrodžiusi visai kitokia.

O kas buvo tau sunkiausia ?

Iš sovietinės erdvės atvykus buvo labai  sunku perprasti kitą kultūrą. Dirbau įvairiausius darbus, valiau viešbučius, o tai darbas buvo nepavydėtinas ir atlyginimas nepergeriausias, dirbau kinų kvartale, rusų emigrantų restorano virtuvėje kur viską valdė rusų mafija. Dirbdavau po 12 -14 valandų per dieną, išeidavo visai nebloga suma. Labai mažai laiko tekdavo savo malonumams. Grįždavau  į namus labai pervargęs. Pastovėdavau po dušu atsigaudavau išgerdavau 200 gramų stipresnio gėrimo truputi nuimdavo stresą, o  ryte vėl tie patys veidai … Pamenu kai vos nepatekau į kalėjimą. Kai buvau neteisėtai apkaltintas ir išduotas - už atvirumą. Buvau apieškotas ir paguldytas ant grindų “policijos rojuje”. Pajutau per nugarą bėgant šiurpuliuką stebint policijos mane it katinas pelę … Stambus juodukas prie šono pasikabinęs ginklą, susmukęs į masyvų krėslą šypsojosi ir  žiūrinėjo “New York Times”, sprendė kryžiažodį, ir gurkšnojo alų, ant stalo gulėjo didelis padėklas su užkandžiais. Tada galvojau, tai šunsnukis mano, kad gali mane įbauginti … Visur tyrojo stiprus juodųjų prakaito aromatas. Policijos grindys buvo išklotos juodomis ir baltomis plytelėmis ir priminė man Lietuvoje kažkur matytas bažnyčios grindys. Mano galvoje sukosi šimtai siaubingų minčių. Prisiminiau eilutę iš Šventojo Rašto, kuria jau Amerikoje esu skaitęs.  “Šaukis manęs, ir aš tave išklausysiu”.  Buvo dienų kai veidu sruvo ašaros. Aš niekuomet to nepamiršiu. Visa tai prisimenu kaip siaubingą sapną . Po to įvykio jaučiausi kaip “kalinys rojuje”, bet gyvenime viskas praeina, nuoskaudos užgyja, išdavystės užsimiršta. Tokia buvo mano pradžių pradžia su  “išsvajotu rojumi”.

Virginijau atrodo, kad buvai išnaudojamas ?

Amerika tokia šalis kurioje tu turi pasirinkimą : arba būti išnaudojamas, arba gyventi nepritekliuje. Visada šalia manęs dirbdavo įvairiausiu tautybių atvykėliu iš buvusio sovietinio lagerio Lenkijos, Čekijos, Ukrainos.  Ir visi laimės ieškojo “Amerikos rojuje”. Tai žmonės su skirtingomis gyvenimo istorijomis. Galima parašyti knygą ar kino filmą sukurti. Kas keisčiausia, niekad nesutikau žmonių iš Estijos.

O kas tau - tame “rojuje” nepatiko ?

Pirmiausia, tai amerikiečių abejingumas aplinkiniams. Amerikiečiai turi šūkį : “kiekvienam žmogui lemta kapanotis pačiam” … Jei žmogeli nemoki plaukti tikrai nuskęsi. Dauguma Amerikos gyventojų nemato toliau savo kiemo, nemato toliau savo nosies. Jei paklaustum tikro Amerikiečio, kuris labai didžiuojasi savo valstybe, vėliava, kariuomene ir kad esąs Amerikietis, kur yra Lietuva ? Iš pradžių sutriks, o paskui išlemens, kad tikriausia Afrikoje, o galiausiai gal tai koks kaimas, esantis Arizonos valstijoje ? …    Moksleiviai baigę mokyklą galima pasakyti nieko nemoka. Kalbant su moksleiviais visokių kurijozų pasitaiko.  Kartais susimąstai, kur esi. Bet jau tokia yra ta išgirta  Amerika.

*****************************************************************************************************

Ačiū Virginijau už draugišką ir atvirą pokalbį. Viliuosi kitais metais vėl susitikti. Linkiu maloniai praleisti dienas po gimtąją Lietuvos padangę.

Rodyk draugams

SUSITIKIMAS

Sutinku senamiestyje savo seną mokslo draugą. Kadaise buvo išvarytas iš universiteto … Vaikystės svajonės kelias nuvedė į Paryžių. Vizgi svajonės išsipildo, tik reikia labai norėti …  Stovim Vilniaus gatvėje ant prišniaukštų, aplaistytų, pelenais ir nuorūkom nubarstyto grindinio.  Užėjome į vieną lauko kavinutę esančia šalia gatvės, atsisėdome prie stalo, siurbčiojom alų, jis ėmė šnekėti apie vaikystės, mokslo laikus, kai turėjęs tokį milžinišką pasisekimą tarp merginų, o paskiau ir moterų, kad kasdien galėjęs suartėti vis su kita … ir tai ne rekordas … Klausiausi, ir mintyse pagalvojau, moterys vargu ar būtų atleidusios tokį pagyrūniškumą. O jis vis tebešnekėjo ! … Dėl tokių smulkmenų galėtų ir neaušinti burnos auksaburnis …

Atrodo, kad jį niekas nevaržė ” gėdos”  jausmą laikė paiku vaikišku atavizmu. Pamenu, vaikystėje jis matė gero ir blogo. Vaikščiojo nunešiotais, lopitais drabužiais ir nukleiptais batais ir visada pasišiaušusiais plaukais. Jo diedukas buvo žibalo pardavėjas, jo rankos visada taip dvokdavo žibalu ir atrodydavo, kad jis jų niekad neprausdavo.  Mama visada dėvėdavo tą pačią su ramunėm ir vanile kvepiančia  suknelę, o jaunesnį jo brolį glausdavo prie krūtinės ir tyliai niūniuodavusi …

Prisiminėm, kaip atsinešiau į mokyklą stiklo vatos ir prikaišiojęs draugams už apykaklių. Visi klasėje kasėsi, raitėsi kaip utėlių turėdami. Paskui po pamokų kiaurom kišenėm, kuriose ūkaudavo vėjas šmižinėdavom, maklinėdavom po Žaliakalnio turgavietę. Pardavėjai vaikydami širšių spiečius girdavo arbūzus, kriaušes, o pomidorai būdavo tokie mėsiški, vadindavom žydiškais. Nenusiperkam nieko, bet prisiragaujam … Seniau žmonės buvo geresni. Vaikams turguje duodavo už dyką tai obuolį, tai kriaušę. Ir kartu mus berniukus pagirdavo, o mūsų ausytės droviai parausdavo … Pamenu, būdavo visada linksmas, pilnas naujų sumanymų ir išdaigų. Oj tas “velniūkštis”: gudrus - mergos vaikas. Taip kalbėdavo kaimynai ir tie patys jo draugai.  Mėgdavom prie Neries leisti aitvarus jo aitvaras visados aukščiausiai pakildavo neršdamas padangę. Kas galėjo, pačią nakties dvyliktą per žydkapius pereiti ir priskinti nuo lazdynų riešutų. Jis nebijojo tai padaryti, o mes vaikai galvodavom, kad jau tikrai piktosios dvasios drąsuolį pasmaugė … O kas į aukščiausią obelį užlipdavo, ant kurios kaimynai pasakodavo, kad buvo pasikoręs pamišėlis žydas “handeliu” vadinamas.       Ir kai atsikratėm jaunystės prisiminimų, pradėjom šnekėti apie tai, kad mūsų vaikai jau užaugę, kad mes jau pradėjom žilti ir griebiamės už paširdžių …

…………………………………………………………………………………………………………………………

Saulė kepino negailestingai kaip Ispanijoje, dangus giedras kaip Egipte. Grįžtu namo, iškart palendu po dušu. Keletą minučių stoviu po vėsia vandens srove. Po visą kūną pasklista malonus jausmas. Pasijaučiau žvalesnis. O už kambario sienų negailestingai kepino saulė … Nušlepsėjau į virtuvę. Virtuvėje laikrodis su gegute jau buvo iškukavęs 18:1O h. Tylą perskrodė už sienos Andriaus Mamontovo “Ufonautai”.  Ant spintelės stovėjo pustuštis kavos puodelis, o mane užplūdę jausmai ir mintys klaidžiojo po prisiminimų labirintą …

Rodyk draugams