BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

TAI KAŽKAS DIEVIŠKO VISOM PRASMĖM …

Prisėdau šiandien prie savo blogo norėdamas iškratyti savo smegeninę, nes jau tiek visko prisikaupė, kad tikriausia būtu galima parašyti antrą “tūkstantį ir vieną naktį”…

Vakar sveikinau Brigita (lotiniškai Achilea) vardo dienos proga. Svečių daug visi gerbiami ir mylimi. Prie stalo  visada užsimezga pokalbis apie vaikus, o baigiasi politiką ir seimu. Neapsiėjo kalba apie pabėgėlius.  Vieni užjautė kiti draskėsi …  Aišku aš nebuvau suprastas kai pasakiau, kad padėsiu pabėgėliams apsigyventi …

****

Neseniai,  atsitiktinai susipažinau su Pakistano musulmonu. Pokalbis buvo labai draugiškas ir nuoširdus. Achmedas vardas pakeistas. Lietuvoje gyvena du metus. Nuostabiai kalbantis lietuvių kalba. Mane bandė įtikinti, neva krikščionybė yra toks briedas, krikščionis tiki trims dievams ir kalbasi su šventaisiais, lavonais … Taip aš tikiu šimtu dievų,  žiaumoju pilna burna kiaulieną ir man visai neįdomu, ką sakė Muchamedas… Achmedas puolė aiškinti, kad man reikia daugiau apie islamą skaityti ir aš daug ką suprasiu. Gal ir taip …  Bet ir patariau pačiam Achmedui, bent minimaliai  pasiskaityti apie krikščionybę …

***

Kitą dieną Achmedas pakvietė mane pas save. Tikėjausi, kad mane bandis atversti į islamą. Mano kantrybė irgi turi ribas, esu tikras, kad pasiųsiu jį kur nors tolėliau, geriausiai jo gimtosios kalbos linkėjimais …

Achmedas geros nuotaikos, Koranas ant stalo , kambarys švarus  ir kažkuo kvepiantis.  Netaip, kaip lietuvaičių bendrabutyje. Kambaryje sklinda tyli islamiška daina. Tai kažkas dieviško visom prasmėm … Nerealus kaifas … Achmedas paaiškina, kad islame pasaulietiškos muzikos haram klausytis yra uždrausta. Tik islamiškos dainos leidžiamos , kuriuos dainuojamos apie Muchamedą ir Alachą. Privaišino pakistanietiškų patiekalų, pripasakojo gana daug iš Pakistano gyvenimo, iš musulmonų šeimų gyvenimo …Pastebėjau, kad pakistanietis yra išsilavinęs, protingas ir draugiškas. Įdomu buvo padiskutuoti apie islamą, kaip jie suvokia islamą, mąsto. Musulmonai religingi, bet tikrai ne fanatikai - protingai islamą traktuoja.

Rodyk draugams

DŽ. BONDŽOVANIS IR JO KRAUJUOJANČIOS STIGMOS

Vartau laiko pageltusius dienoraščio puslapius … Datos išsibarsčiusios tūno lapuose saugančios paslaptis …  Mintyse iš praeities iškyla malonūs  prisiminimai ir jaudulys …  Pamenu kai su vienuoliu br. Roku teko lankytis italo stigmatiko Dž. Bondžovanio susitikime. Po susitikimo užkulisyje, ir tiktai br. Roko dėka, apie 10 minučių apžiūrinėjome stigmas. Su šilta itališka  šypsena , Džordžas davė prisiliesti prie stigmų.  Šis žmogus paliko dvasinio tyrumo įspūdį. Tada nesuabejojau jo kraujuojančių stigmų - žaizdų atsiveriančių tose kūno vietose, kuriuose pagal bibliją buvo nukryžiuoto Kristaus žaizdos nuo erškėčių vainiko ir vinių, nors labai smalsiai stebėjau. Rankos, kojų pėdos turėjo kraujuojančias stigmas, ant kaktos kraujo dėmės su raudonu kryžiumi. Žaizdos atrodė siaubingai skausmingos. Kaip žmogus sukaustytas skausmų gali vaikščioti ir keliauti po pasaulį ?

Italijoj bažnyčia apie Bondžovanį nieko nekalba ir visai  nereaguoja į jo pasisakymus, bet dvasininkai mielai su juo bendrauja ir išklauso jį. Savo pasisakymuose jis kaltina bažnyčią, kad ji atmetė reinkarnaciją,  kad nėra paruošusi žmonių nematomajai mūsų gyvenimo pusei. Italijos kunigai neranda ryšio su nematomuoju pasauliu, nesupranta jo ženklų, nesa  pasirengę juos priimti ir aiškinti žmonėms.  Tai liudija ir paties Dž. Bondžovanio atvejis. Tokių žmonių su stigmomis pasaulyje yra apie trisdešimt.

Dž.Bondžovanio bendražygis ir draugas Oracio Valenti yra parašęs knygą apie Džordžo dvasinį gyvenimo kelią, kuris yra labai turtingas, prasmingas ir paslaptingas …

Rodyk draugams

DIDŽIAUSIAS STAČIATIKIŲ LOBIS LIETUVOJE

Senasis Vilnius - pasakų miestas nusagstytas padavimais, barokine, gotikine architektūra. Mane Vilnius sužavi savo gatvių kreivumu ir užkaboriais, siaurais, vingiuotais praėjimu labirintais, mįslingais nebeesančių prasmių ženklais, keistų formų heraldiniais kryžiais, senais įrašais, nuo senaties apsitrynusiais herbais. Ant tūkstantmečių senumo pamatų nugrimzdusių į istorijos bedugnę statomi nauji pastatai.
Vaikščiodamas Vilniaus painiomis, siauromis gatvelėmis, ne karta buvau pasiklydęs ir aplotas senamiesčio šunų, sukrusdavau, kai iš bromos išeidavo būrys skustagalvių.

Praveriu Šv. Dvasios cerkves duris. Nosį kutena žvakių, smilkalų prisotintas kvapas. Nuo kvapų apsvaigo galva ir pradedu čiaudėti. Vaikštau cerkvėje, moterys valo dulkes nuo šventųjų ikonų, sidabrinių kryžių. Stebiu susikaupusius žmones. Cerkvė lotyniško kryžiaus plano su kupolu, dvibokščiu fasadu, barokiniu frontonu, idealiai atitinka Šv. Kazimiero bažnyčios struktūrą. Besižvalgant po cerkvę prie manęs priėjo juodai apsirengęs Šv. Dvasios cerkvės šventikas ir patarė man pastovėti po cerkvės kupolų. Sako, labai nuramina, sumažina stresą, suteikia naujų jėgų, tikėjimo, vilties, praskaidrina sielą,   suteikia Dievo palaimos … Pastovėjau, susikaupiau savo mintyse … Nežinau ar padėjo … bet reikia tikėti. Šventikas pakvietė mane prie stačiatikių šventųjų kūnų relikvijų Vilniaus kankinių Antano /Antonijaus/ Jono ir Eustatijaus. 1346 m. Šv. Dvasios cerkvėje, daugiau kaip 660 metų ilsisi trys kūnai. Šventųjų kūnai mumifikavosi savaime, neįsikišus žmogui. Šventikas paaiškino, kad jie neirsta - jei nuimtume audeklus, pamatytume raumenis, sausgysles, odą. Jie yra labai gerai išsilaikę. Vilniaus kankinių būklė nėra palaikoma jokiais tepalais, aliejais ar cheminėmis medžiagomis. Tarybiniais laikais buvo atlikti - priverstiniai šventųjų palaikų skrodimai, pjaustymas nagų, odos, gyslų. Moksliniai bandymai, taip ir nieko neįrodė, bet ir nepaneigė stebuklo …

Antanas, Jonas ir Eustatijus buvo lietuviai iš kilmingos šeimos, tarnavo Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui Algirdui. Būsimieji Vilniaus šventieji pirmieji priėmė krikštą iš stačiatikių šventiko Nestoro rankų. Jie griežtai laikėsi pasninko, užsiaugino ilgus plaukus, želdino barzdas. Pagonys lietuviai atkreipė dėmesį į naujovišką Algirdo dvariškių išvaizdą. Po medžioklės ir bendros puotos metu jie atsisakė valgyti briedieną, nes buvo pasninko metas ir atvirai skelbėsi esantys krikščionis. Algirdą dvariškiai prispaudė, kad nenuolaidžiautų krikščionims. Algirdas liepė broliams viešai atsisakyti savo tikėjimo. Broliai nenorėjo paklusti Algirdui. Algirdą tai labai įsiutino. Spaudžiamas pagonių dvariškių Antanas ir Jonas buvo pakarti, o po pusmečio nepavykus atversti į pagonybę mirties bausmė buvo įvykdyta ir jų giminaičiui 18 metų Eustatijui Visi trys tikėjimo broliai buvo pakarti ant to paties ąžuolo šakų. Dabar toje vietoje kur buvo pakarti trys Vilniaus kankiniai ant ąžuolo šaknų stovi Švč. Trejybės bažnyčia.

1914 m. prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, saugumo sumetimais, šventosios relikvijos buvo išvežtos į Maskvą. Tiesiog neįtikėtina, kad J. Stalinas 1946 m. specialiu potvarkiu leido grąžinti palaikus į Vilnių. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę 1997 m. relikvijos iš kriptos perkeltos po mediniu baldakimu priešais ikonostasą.

Užvėręs cerkves duris, įkvėpiau šalto gaivinančio oro. Diena ėjo vakarop. Bernardinų bokštai grakščiai stiebiasi į rausvai žydrą dangų. Pasukau į seną, kreivą dar J. Pilsuckio laikus menančia gatvelę. Nepastebėjau iš kur taip staigiai atsirado šalia manęs vyras užkalbinęs mane lenkiškai. Matėsi, esąs nemenkų pagyrų kamuojamas, su ausine kepure kuris nežadėjo nieko malonaus. Suraukiau nosį, bet vis gi sustojau. Buvo aišku, kad jis klos mane ant grindinio ir įsivaizdavau, kaip mano kraują gers akmenimis grįsta gatvė, o vėjas tyliai dainuos dainą ir tada galėsiu gražiai užsimerkti … Suveikė savisaugos instinktas … Paėjes toliau pamojavau jam ir supratau, kad tai jį be galo įžeidžiau. Keiksnodamas mane lenkiškai ir  rusiškai, piktai gestikuliuodamas ir rodydamas nepadorius ženklus jis galiausiai įsmuko į artimiausią bromą.
Po pusvalandžio sėdėjau kavinutėje ir gėriau juoda kavą pasinerdamas į savo dienos apmąstymus. Jei tas sutiktas vyras senamiesčio gatvėje buvo kuris nors iš blog’erių,   n e p y k i t e ! :)
……………………………………………………………………………………………………………………………..

P.S.

1547 m. Maskvoje Antanas, Jonas, Eustatijus buvo oficialiai paskelbtI stačiatikių šventaisiais. Kiekvienais metais birželio 26 d. stačiatikiai švenčia šių relikvijų šventę, pamaldų metų relikvijorius atveriamas, tikima, kad Vilniaus kankinių relikvijos turi gydomąją galią.

Rodyk draugams

KAROLIO VOJTYLOS DANTIS - KROKUVOS RELIKVIJA

Gegužės 1 dieną Romos katalikų bažnyčia Joną Paulių ll paskelbė palaimintuoju. Mūsų kaimynai Lenkai pasistengė susigriebti Jono Pauliaus ll relikvijų. Krokuvos metropolitas kardinolas Stanislovas Dziwiszas pareiškė per pamaldas savo tikintiesiams, kad sugebėjo gauti seną antkapinę plokštę, kuri bus perduota naujai statomai bažnyčiai Lagevnikuose. Sutana, kurią vilkėjo Popiežius pasikėsinimo metu, du kraujo indus ir net Popiežiaus dantį, kurį gydytojai atsitiktinai išmušė, gelbėdami gyvybę po pasikėsinimo 1981 metais. Katalikiškoji Krokuva praturtėjo Popiežiaus kryžiumi - ganytojiška lazda su kurią popiežius apkeliavo visą pasaulį.  Su ją 1979 metais keliavo ir Lietuvos keliais. Vinguriuotu meilės keliu, kopė į  Kryžių kalną, kurį veliau Šventas Tėvas prisimindavo įvairiomis progomis.

Lenkijoje pasigirdo balsų, kad reikėtų Jono Pauliaus ll širdį atvežti į Lenkiją. Lietuva taip pat turėtų pretenzijų į Jono Pauliaus ll širdį, nes jis visada sakydavo : “Puse mano širdies yra Lietuvoje”. Manau, kad Popiežiaus žodžiai, tas pusė širdies, tiesiog buvo labai graži metafora, kurią Jonas Paulius daug kartų patvirtino kitais žodžiais ir darbais. Tad  Šventojo Tėvo širdis turi priklausyti visam pasauliui …

Rodyk draugams

ŠVENTOSIOS RELIKVIJOS - DIEVIŠKOS ENERGIJOS ŠALTINIS

Šv. Stanislovo relikvijorius Vilniaus katedra XV a.

Šv. Stanislovo relikvijorius Vilniaus katedra XV a.

Kunigaikštis Radvila, gabendamas relikvijas iš Romos į Lenkiją, dėl liokajaus kaltės jas išbarstė. Bijodamas netekti tarnybos, liokajus į relikvijų dėžutę pridėjo vištų bei triušių kauliukų. Kai bažnyčioje tos “relikvijos” ėmė daryti “stebuklus”, liokajus ryžosi pasakyti teisybę.

Kiekvienoje Lietuvos bažnyčioje, didžiajame altoriuje yra  “šventųjų relikvijų”. Ar pagalvojo mūsų tikintieji, kad jos gali būti visiškai panašios į minėtas. Juk šventas Jurgis niekados neužmušė slibino, kadangi slibinų iš viso žemėje nėra. Tačiau ir Lietuvoje yra Jurgio relikvijų. Jos buvo gautos iš popiežiaus neveltui už didelius pinigus.

Seniau dėl relikvijų kovojo tautos, miestas prieš miestą. Šventųjų relikvijos, amulietai, daigtai nedgi kūno dalys buvo laikomi kaip magišką, antgamtinę galią turintys dalykai.

Vilniaus katedros pašventinimo proga Krokuvos katedros kapitula padovanojo Krokuvos vyskupo kankinio šv. Stanislovo relikviją -rankos kaulo dalelę, kuri jau veliau buvo įdėta į relikvijorių. Sakoma, kad šv.Stanislovas turėjo galių gydyti žmones. Stanislovo rankos relikvijorius pagarbiai Vilniaus katedroje išstatomas du kartus per metus, šv.vyskupo iškilmių proga gegužės 8 d. per Stanislovą ir rugsėjo 27 dienomis.

Druskininkų kurorto bažnyčioje, Aušros vartų Marijos koplyčioje yra saugoma šv. Valentino relikvija -drabužių skiautelė. Įsimylėjeliai gali savo troškimus patikėti savo globėjui.

Palendrių bažnyčioje yra relikvijoriuje Kristaus erškėčių vainiko spyglio relikvija.

Šiemet į Vilnių  iš Vavelio katedros pritarus Krokuvos kardinolui atvežta ir  padovanota lenkų ir lietuvių suartėjimui šv.Jadvygos relikvija - dalelė šv.karalienės, Vladislovo Jogailos žmonos, kaulo, kuris bus saugomas pranciškonų bažnyčioje.

Šventųjų kankinių relikvijos, veikia žmogų kaip  ”dieviškos energijos šaltinis”. Mes viska matome dabar myslingai, tarsi kreivam veidrody ir tik danguj, jei pateksim,  sužinosim, kaip galėjo būti , kaip tebera iš tikrųjų …

Tikiu, kad jau dabar žemėje vaikšto daug šventų …

Rodyk draugams

ŠIS TAS APIE TRIS KARALIUS

Šiandien atėjęs į namus radau ant savo ir kaimynų durų su balta kreida užrašyta K+M+B+. Atsiminiau, kad rytoj sausio 6 d. Trijų Karalių šventė. Katalikai turi nesenstančių papročių, tai šeštą dieną nuo Naujųjų Metų - Trijų Karalių šventė.

Biblijoj Trys Karaliai minimi, kad jie atvykę iš rytų šalies pagarbinti Kūdikėlio Jėzaus. Jie pirmieji yra iš ne žydų tautos, Šventas Raštas nevadina jų karaliais, o išminčiais, tik šeštame šimtmetyje Arelato vysk. šv. CEZARIJUS pirmas pavadino karaliais. Nežinia, kiek buvę atvykę karalių. Yra visokių nuomonių. Šv. Petro ir Marcellino kapinėse yra senas paveikslas , vaizduojąs, kaip du karaliai garbina Jėzų. Laterano muziejuje yra paveikslas su trimis karaliais; šv. Domitiles kapų paveikslas vaizduoja keturis karalius. Kircherio muziejuj yra ąsotis su aštuoniais karaliais. Sirijos bažnyčia mini dvyliką karalių. Tik popiežius šv.LEONAS I nustatė tris karalius, kurie ir šiandien minimi. Skaičius Trys reiškia Dievą trijuose asmenyse. Taip popiežius šv. LEONAS I  sugriovė kitų nuomones.

Trijų Karalių vardai minimi martirologijoje - šventųjų sąraše : KASPARAS, MERKELIS IR BALTAZARAS. Sirijos bažnyčia mini kitus vardus : LAVANDAD, HARMISDAS, GUŠNASAP. Senuose knygose rašoma, kad imperatoriaus KONSTANTINO motina šv.ELENA radusi Persijoje Trijų Karalių relikvijas, nugabenusi į Konstantinopolį, o iš ten pervežta į Italiją, Milano miestą. Vėliai perkeltos į Vokietijos Kiolno miesto katedrą.

Rodyk draugams

SUKALBĖK, “TĖVE MŪSŲ”, KERTU IŠ KILOGRAMO SALDAINIŲ, KAD NEMOKI …

Audronės mama Vitalija dienų dienas namuose vieną . Oi kaip jai nusibodo suktis tarp puodų ir kasdien valyti dulkes, šuns plaukus nusėdusius ant senų baldų. Vieną dieną jį nutarė draugę susirasti. Vitalija visada ryte, tuo pačiu metu apsipirkinėja  “IKI” parduotuvėje. Vieną dieną nusižiūrėjo tokią raudonskruostę, švarią, simpatišką, linksmų plaučių  moteriškę panašaus amžiaus - tik su labai juokinga languota barėte ant galvos. Visada pamačiusi viena kitą pasilabina ir visada maloniai linkčioja, kai pritrūksta, litą pasiskolina.  Apie šį bei tą pasišnekučiuoja, daugiausia apie politiką, žmones, retkarčiais pasigiria. Abi turi apie ką. Vaikai geri, žentai geri, anūkai auga kaip ant mielių. Toji draugystė parduotuve ir baigdavosi. Nusiperka duonos, pieno, sūrio, vaisių dar anūkams kokio saldumyno.  Atitempia krepšius iki spaudos kiosko dar “Vakaro žinias” nusiperka ir išsiskiria … Viena į kairę, kita į dešinę.

Kartą atsisveikindama naujoji draugė pasiūlė Vitalijai nueiti kartu į bažnyčią. Geresnės progos geriau susidraugauti nesurasi. Tad abi moterys susitarė po dviejų dienų susitikti prie bažnyčios ir atlikti išpažintį …  kaip geros katalikes. Atsisveikino ir linksmai nušlepseno šaligatviu lapų kilimu.

Atėjo toji sutarta diena. Audronės mama ruošiasi į bažnyčią išpažinties atlikti. Išmalusi - spintą, apsivilko naująjį paltą, apsimovė naujais batais. Pribėgę anūkai geranoriškai pasišaipė. - Baba, nei rožančiaus, nei maldaknygės neturi. Nejaugi savo kūrybos maldas kursi ! - Baba sukalbėk “Tėve mūsų “. Kertu iš kilogramo saldainių, kad nemoki …

Kaip buvo sutarusios susitinka prie bažnyčios. Bažnyčia pilna žmonių. Vitalija bando susikaupti, perkrato mintys ką einant išpažinties reikia sakyti priėjus prie klausyklos. Nejaugi iš karto nuodėmes pažerti ? Labas vakaras kunigui juk nesakysi. Nutarė pažiūrėti, kaip kiti daro. O prie klausyklos pasienyje eilė senukų ir dar keletas vaikų, lyg rusų laikai būtų atgiję, eilė prie kiaušinių ar švitrinio tualetinio popieriaus …

Tad išsiėmusi iš palto kišenės rožančių kuri iš dukros pasiskolino Vitalija atsistoja už draugės nugaros. O galva tuščia, stovi paskendusi savo mintyse ir savęs nekęsdama. Ką man sakyti per išpažintį ? Kad laiptų laiptinėje nenuploviau, kad šiukšles nerūšiuoju, kad šuns š… pievutėje prieš kaimynų langus nesurenku … Persižegnosiu, sumurmėsiu ką nors panosėje. Gal kunigas neprigirdi, pakosėsiu … Bet kokių nuodėmių pasirinkti ?! … Ir staiga šauna išganinga mintis. Argi ne pati didžiausia nuodėmė - netikinčiai buvusiai mokytojai eiti išpažinties ? Reikia iš čia kuo greičiau sprukti. Pasižiūri į naują savo draugę. Ta juokinga barėte sukruta ir jau suklupusi ant abejų kelių. Paskendusi - maldoje. Ir vėl ateina išganymas visai nelauktai. Mato ateina jaunas gana gražus kunigas ir pasuka prie klausyklos kitoje bažnyčios pusėje. Vitalija perbėga į kitą pusę užlenda į tamsiausią kertę ir atsirėmė į šaltą sieną. Pastovėjo, persižegnojo ir neskubėdama su drauge išėjo iš bažnyčios.

Rodyk draugams

ROJAUS KARALYSTĖS BUVEINĖJE

Pas mane į darbovietę užeina labai mandagus, gerais kvepalais kvepiantis jaunuolis. Visada kai ateina labai mandagiai pasiūlo pasiskaityti religinį žurnalą  “Sargybos bokštas”. Kartais pavartau, užtinku įdomių temų. Vieną kartą artimiau išsikalbėjome. Pasirodo mano naujasis pašnekovas esa Jehovos liudytojas. Patvirtino, kad laikosi Dievo įstatymų.

Religinė grupė besivadinanti Jehovos liudytojais atsiradusi XVIIIa. JAV įkurėjas Charlesas T.Russellas. Visame pasaulyje visom kalbom didžiausiais tiražais platinamas žurnalas  “Sargybos Bokštas”. Jehovos liudytojų tvirtinimu, 1914 m. į žemę nusileidęs Kristus šetonui iš paskos. Turinti prasidėti lemiama Jehovos ir šetono kova - “armagedonas”. Jehovai sunaikinus šetoną ir jo tarnus, žemėje įsikurs toji tūkstantmetė karalystė. Aišku, mums Blogo skaitytojai vietos, joje neatsiras …

Mano naujasis pažįstamas geranoriškai pakvietė mane susitikti Jehovos buveinėje. Iš pradžiu dvejojau, bet smalsumo vedamas ryžausi.

Tad einu nurodytu adresu, abipus gatvės dunkso nebylūs medžiai, po kojomis čiaža baltas purus sniegas, snaigės glosto veidą … Prieinu namą, jis nuošaly nuo žmonių akių apaugęs medžiais. Kai iki namo beliko vos keliasdešimt žingsnių, nuo namo atsiskiria du šešeliai ir pradeda sparčiai artėti į mane. Šuo šuolioja be garso, ir nejučiom prisimenu Baskervilių šunį … Skaitydami šias eilutes, galite nusijuokti, bet tąsyk manęs juokas visai neėmė. Įsivaizduokite, vakaras tylą ir vilkšunį, kurio ketinimas buvo neaiškus. Keturkojis ištikimas sargas artėjo… staiga sugraibiau kišenėje šokoladą, kuri buvau nupirkęs mamai. Vilkšunis pagauna jį ore, žybteli iltys, ir uodega jau visai draugiškai ima plakti į šonus. Pagalvojau, papirkau, ir kelias laisvas.

Užlipu laiptukais ir beldžiuosi į lauko duris. Jauna moteris prisistačiusi Marija pakviečia į vidų. Marija Dievo motina pagalvojau ir nusišypsojau iš savo tokių minčių …  Kaip supratau atvykau iš pirmųjų. Neryškioje šviesoje kambarys pasirodė nedidelis, bet labai tvarkingai ir naujoviškai sutvarkytas. Marija iš karto kalbą pasuka apie jų pažiūras.

Jehovos liudytojai garsina savo konfesiją esant vienintele teisinga ir neklystančia. Klausau ištempęs ausys … Vienu svarbiausių tikėjimo dogmų skelbia, kad artėja vadinamasis ARMAGEDONAS. Lemiama Kristaus, atstovaujančio Jehovai, ir šetono kova, kuri baigiantis pasaulio sunaikinimu ir rojaus sukūrimu ŽEMĖJE. Aišku. Marija su savo gause šeima tikisi patekti į jų išrinktųjų ratą … Klausiausi ir man dvelkė šalčiu lyg iš senų knygų viduramžiškas misticizmas … Tiesa, mane labai pakėrėjo, kad kiekvienas ar jaunas ar senas labai itikinamai pažeria aibę citatų iš Biblijos. Kaip pastebėjau Jehovos liudytojams būdingas beveik be išimties ANTIMATERIALIZMAS. Jehovistai nešvenčia gimtadienių, Kalėdų, valstybinių švenčių, atsisako dalyvauti rinkimuose, politikoj, neima į rankas ginklo, nesutinka jokiais atvėjais perpilti kraujo, nes kraujyje esanti žmogaus gyvybė negali būti perduota kitam - tai, esa, draudžianti Biblija.

Nugalėjęs savo drovumą; užklausiau Marijos. Nejaugi tie jauni vyrai, kvepiantys gražuoliai liktų abejingi ir pasyvūs, jeigu mirtinas pavojus grestų jų motinoms, žmonoms, vaikams ? … Atsakymas su nuoširdžiu naivumu:  “Mes paklūstame tik Dievo įstatymams “.

Grįždamas namo svarsčiau tas išgirstas gyvenimo tiesas, o mintis nedavė ramybės…  Kaip susiklostys šių matytų vaikinų ir merginų likimai ? Dar ne visi žmonės gyvena XXI amžiuje, kad yra žmonių kuriuos skyre milžiniška šimtmečių praraja …

Rodyk draugams