AŠ NEBIJAU, PASAKĖ JI … …

Foto iš Google

Trečiadienį pasiėmiau laisvadienį. Aplankiau tremties ir rezistencijos muziejų. Užėjau į kavinę, kurioje lankiausi prieš du metus … Viduje tvyrojo brendžio, cinamono aromatas ir nutrūkstamas kintantis mobiliųjų telefonų skambėjimas …

Kampinis staliukas prie kurio sėdėdavome su žmona buvo užimtas “aukščiausio lygio meilužių”. Malonios išvaizdos vyras, ant mažojo pirštelio mūvėjo žiedą ir “kvepėjo pinigais” … Vyriškis kažką sumurmėjo ir nudūrė akis į stalą. Sakoma, kad akys - žmogaus sielos veidrodis. Žvilgsnis gali išduoti absoliučiai visą vidinę būseną.  Nusukau nuo jų akis, pažvelgiau pro kavinės didelį akvariuminį langą. Sniegas tirpo ir šaligatvis atrodė tarsi aplietas padažu. Vienoje pusėje šaligatvio lyg nusikaltimo vieta buvo atitverta plastikine juosta, kad apsaugotų pėsčiuosius nuo namo byrančio tinko. Prie lango prisėlino balta katė, stora lyg nėščia, su užriesta kaulėta, liesa uodega. Jos akys susitiko su manosiomis, ji spoksojo į mane, tarsi kentėtų nuo potrauminio streso …

Man tą kavinė sukelia sentimentus, paliekanti neišdildomus ir tik pačius maloniausius, gražiausius, nuostabiausius prisiminimus :) Pamenu, tą paskutinį vakarą su žmona , dviejų širdžių dūžius , susiliejančius į vieną melodiją …

- Už mus ! Mes susidaužėme taures, jos lūpas sudrėkino raudonas vynas, mano gerklė degė, o kūnas buvo šaltas ir drėgnas dėl nuogąstavimo ir jaudulio … Tą kart kalbėjo tik mūsų akys …

- Pasakyk, …  kiek aš gyvensiu ? … Tu visada, kaip pasakai  - taip ir būna ! …

- Aš nebijau, - pasakė Ji … … … … … … … … … … … …  … … … … … … … … … … …

Rodyk draugams

ŽEMĖS ŠEIMA …

Art google

Art google

Mes visi kvėpuojame tuo pačiu oru, vaikštome ant tos pačios žemės. Jei spjauname  ant žemės, spjauname ant savęs … šiukšliname, tai ant savo sąžines. Vanduo teka į jūrą, išgaruoja į orą, galiausiai  lyja ant mūsų galvų. Žemė  tai mūsų motina. Mes visi esame susiję  su - Žemės  šeima.  Tad gerbkime gamtą, gerbkime  Žemę ir  nepamirškime jai  p a d e k o t i  už mums suteiktą grožį ir palaimos jausmą. Už gamtos grožį, pasakykime AČIŪ savo Žemei, kad ji mus taip myli, saugo, globoja ir dar sugeba džiuginti mūsų kietas širdys …

Mylėkime žemę - ji mūsų namai, išorinio pasaulio namai.

* * *

Rodyk draugams

RAMYBĖJE SIELA TAMPA IŠMINTINGESNĖ …

Po neramios, apmąstymo nakties atsibudau vėlai.  Nauja diena  suteikė  aiškumo ir šviesių minčių … Prisipažįstu, kad naktį  leidau savo mintims per toli nuklysti ir įsivaizduoti nebūtus dalykus - ar net klaidingai interpretuoti esamus … Nusprendžiau galvoti  tik apie tai, kas mintyse nekelia sumaišties …

~. ~.~

Mėgstu kartais atitrūkti nuo realaus pasaulio ir pasinerti į senų laikų romantiką.  Sekcijoje guli ne vienas senas pageltusiomis  fotonuotraukomis foto albumas, bet šis išskirtinis  iš kitų - labai senas, odinis ir viršus  labai subraižytas, vietomis net įtrūkęs. Apie tolimą įamžintų akimirkų praeitį bylojo išblukę rusvi nuotraukų atspalviai. Daugelis nuotraukų yra neryškios, sujudėję, veidai paskendę vaiduokliškame šyde. Nuotraukose, kuriuose žmonės stovi sustingę it lėlės, prie šonų glėbiai karančiomis rankomis - akivaizdžiai yra vykdė tuo meto visus fotografo nurodymus …

Pavartęs senas nuotraukas tiek daug atrandi. Senoje  kultūroje suteikia išskirtinį atspalvį, prideda solidumo ir prasmingumo. Fotoalbumai senas ar naujas - tai   įamžinti jausmai ir šaunios akimirkos …

Rodyk draugams

2014 - 12 - 11 + 2015 - 12 - 11

Laikas nuneš dvi trapias daleles,

Į visatos beribės erdves …

Nebeliks nei Tavęs,

Nebeliks nei Manęs.

Tiktai meilė klajos po erdves …

Rodyk draugams

LEISK MAN IŠTIRPTI VISATOS BEGALYBEI …

Meldžiu Tave mano mielas Angele Sarge, globok ir saugok mane …

Lydėk mane į  p a s a u l i o  kraštą, lydėk mane ir už anapus saulėto horizonto …

Angele … leisk man tapti  n i e k u o, Angele leisk man ištirpti visatos begalybei ….

AČIŪ     TAU     A N G E L E   !  !  !

”””””””””””””””””””””””””””””””””””””””””””””””””””””””””””””””””””””””””””””””””””””””””””””””””””

* Niekas nežino  kur mūsų gyvenimo kelio pabaiga … Vieni miršta pakirsti nelauktos kulkos, kiti bėgdami maratoną, o dar kiti šiltoje pūkų kvepiančioje lovoje … O dar kiti ilgai ir sunkiai besikankindami …

Tad dalinkimes  tuo, ką turime geriausio dabar … Jei nesi laimingas gyvendamas šiandien, tikrai nebūsi ir po mirties …

Liūdnas mintys, palikime praeityje ir žvelkime į ateitį … Tikėkime savimi, gyvenimu  ir ateitimi  …

“““

Kiekviena pradžia turi pabaiga … Pušų ošimas te ramų poilsį suteiks …

Mielas Kęstuti, … … ilsėkis ramybej …. Taikoje su DIEVU … … …  …

Rodyk draugams

KODĖL STEBŪKLAI NEVYKSTA TAMSOJE ? …

Vaikščiojau po rudeninį miestą ir jutau, kaip širdis prisipildo  meile gimtąjam miestui. Užuodžiau rudens kvapą, pūvančių lapų, salstelėjusių obuolių, varnų plunksnų kvepianti orą. Grožėjausi kaštonais ir margaspalvių lapų nuaustu rudeniniu kilimu. Miesto centro parke nustebau, kad radau du gražuolius kazlėkus. Jos paliksim voverėm. Pernai mačiau toje pačioje vietoje dvi voveres iš medžių stebinčias savo teritoriją. Vėjas kuteno auksinius medžių lapus, atnešdamas iš netoliese esančios kepyklėlės viliojantį migdolų ir cinamono kvapą, kuris žadino malonias beribes fantazijas …

***

Užklydau į miniatiūrinę Šv. Geltrūdos bažnyčią. Stovėjau vėsioje bažnyčios prietemoje su savo mintimis. Mąsčiau, kodėl kunigai visada kalba apie šviesą, kuri nušvies didžiąją malonę, amžinybę, Dievo paveikslą ? Bet … kodėl stebuklas negali įvykti tamsoje ? Šėtonui ir jo demonams yra sunkiau rasti žmogelį šešėlių pasaulyje, o ne apšviestame baltame pasaulyje. Dievas gali būti šalia mūsų ir tamsoje. Saulei šviečiant, galima pamesti jį iš akių. Tačiau tamsoje jis visada bus šalia. Tamsoje mintys ir prisiminimai gali būti ne kasdieniški,  stiprūs ir malonūs. Šviesa trukdo ramybei … Tamsoje geriau mąstyti apie prabėgusį laiką, prabėgusias dienas, kurios jau niekad nesugrįš …  Pasaulis, tai erdvė ir laikas …  Dievas leidžia mums senti, kad suprastume, jog visiškai priklausome nuo jo malonės. Jis mums davė tą nepaprastą gyvenimą, kad suprastume, kad tik jis … gali mums suteikti malonę …

***

Bažnyčioje viešpatavo tylos kalba. Mintis pasiklysta bažnyčios erdvėje. Palei sieną su malda lupose sėdėjo vienuoles, jos buvo skirtingo amžiaus.  Retkarčiais vienuole krusteldavo, suolas linksmai sugirgždėdavo. Netoli altoriaus  vieniša moteris paskendusi maldoje. Tą moterį sutinku penkis metus toje pačioje bažnyčioje. Ji turėjo dvynukus berniukus, jie žuvo. Pamenu, tai buvo šiurpi tragedija. Kaimynai sako, kad ji ir mirs tame bažnyčios suole. Nuvijau tą mintį kuo toliau. Bažnyčioje buvo tylu, o lietaus lašai barbeno į aukštus bažnyčios langus, palangę, Tas garsas mane nukėlė į vaikystę … Pasidarė sunku suvaldyti minčių vadeles … Mintis šokinėjo galvoje lyg patrakusios, viską jaukdamos ir atrodė, tarsi per kelias minutes visą gyvenimą norėjo prikelti …  Mintyse iškilo paliktas ant virtuvinio stalo pusiau nugertas turkiškos kavos puodelis, palikti nebaigti valgyti sumuštiniai, šokoladiniai keksiukai su airišku likeriu, kurios radau dar žmonos užkištus spintelėje, kurie ilgai laukė manęs, ir suglamžyti “IKI” parduotuvės kasos kvitai, kuriuos seniai reikėjo išmesti į šiukšlių dėžę …

***

Su vėjo gūsiu ir šaižiai skambiu girgždančių durų dunktelėjimu į bažnyčią įėjo vaikinas juodais drabužiais su mergina. Vaikinas ant vienos kojos mūvėjo baltą, ant kitos juodą kojinę, mergina su grandinėlę nosyje. Mano žmona sakydavo, kad merginos su grandinėmis nosyje gali turėti verslo gabumų. Bet man atrodė kaip įžūli lydeka, pasislėpusi tarp meldų ir staiga puolanti pasirodžiusią auką. Grandinėtoji atkreipė dėmesį į mane, ir tartum atspėjo mano mintis. Bet …  kiekvienas iš mūsų esame savo minčių šeimininkai …  Suskambo merginos mobilusis telefonas. Ji atsiliepė ir išėjo iš bažnyčios, o iš paskos ir dvispalvis  … ………………………………………………………………………………………………………………………….

Rodyk draugams

MĖGAUKIMES SAVO KŪRYBINĖMIS FANTAZIJOMIS …

Visi mes mėgstame fantazuoti … Vieni fantazuodami taip nukrypsta …  kad nežinai ar tai tikrovė, ar fantazija , bet leiskime sau fantazuoti ir mėgaukimės tuo ! … Pagalvokime, ką mėgstame  daryti ?  Kas tave džiugina ? Ką darome gyvenime natūraliai be vaidybos … ?

* * * *

Tad gal  ryte, išgerkime puodelį juodos, kvapnios iš Puerto Riko kavos, atnešanti Puerto Riko kvapą … Kavą pagardinkime  juodo šokolado - plytelę. Būkime atviri visoms galimybėms , kurių iki šiol neleidote sau įsivaizduoti, išreikškite  savo fantazijas rašydami, piešdami, fotografuodami, ar su kuo nors šnekėdami …  :) Patirkime tą  malonumą, kaip vaikai, kai jie spontaniškai juda su savo energija ir daro tai, ką nori …

Geros šiltos , vasariškos  dienos linki

- Gluosnis -  :)

Rodyk draugams

IŠORĖJE ATSISPINDI VIDUS, O VIDUJE IŠORĖ …

Po darbo užeinu į prekybos centrą  “AKROPOLĮ”, prieš mano akis gražūs sultingi apelsinai ir panorau jų nusipirkti. Buvau įsitikinęs, kad jų skonis bus toks pat puikus kaip ir išorė, bet namuose nulupęs gražuolį, labai nusivyliau … Jis buvo sausas ir aitrus …

Pamąstykime pro minčių langą “, ar mes esame gražūs vidumi, tiek ir išore ” ? … Ar tiesa, kad žmogaus vidus pasireiškia per išorę” ? …

Rodyk draugams

STEBUKLINGAS GYVYBĖS MEDIS

Paveikslas Josephine Wall

Paveikslas Josephine Wall

Dar mūsų gimtoji, gintarinė,  Marijos žemė nepasipuošusi žaluma ir kvepiančiais pumpurais, bet pavasario vėjas jau dainas dainuoja. … Medžiai nostalgija apraizgyti stovi nuogi, išdidūs, o jų nuogybe, kaip jaunos mergaitės - tokia tyra ir kvepianti pavasariu su nekaltais  pavasariniais  žaidimais …

Tad pabandykime, atsargiai prieiti prie medžio. Atverkime jam savo širdį ir pajuskime, kaip medis palinksta į mus …

Medžiai - kaip ir žmonės, kenčia, liūdi ir kiekvienas - pilnas gyvybės syvų … pasirengęs naujam gyvybės tarpsniui … Žmogau, nepraeik pro šalį, apkabink - paprastą, neišvaizdų pakelės medį ir negalvodamas apie nieką, atiduok savo meilės energiją !  Medis su dėkingumu priims ją ir atsakydamas siųs tau atgal savo energiją, pilno švelnumo, prikels meilei  vilčiai, priduos žemės jėgos …

Būkime vieningi su gyvybės medžiu !

* * *

Rodyk draugams

2014-12-11 2015-01-11

Kad ir koks būtumei ANGELE SARGE, ateik pas mane, apglėbk mane savo sparnais 

baltais,

geltonais,

oranžiniais,

raudonais,

violetiniais,

žaliais,

mėlynais,

auksiniais,

o gal tokiais kaip vaivorykštė.

ANGELE SARGE, leisk man pakilti į svaigiausias aukštybes, leisk išbandyti skrydį ir nenukristi, kaip Ikaras nukrito, išmokyk mane skristi, ANGELE SARGE, išmokyk mane skristi.

ANGELE .

/J.IVANAUSKAITĖ/

Rodyk draugams

Senesni įrašai »