BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

JIS TOKS GERUTIS, JIS BŪTINAI KAM NORS PATIKS …

Grįždamas iš darbo, pavargęs visai nusilesęs atkreipiau dėmesį gatve einanti kokių dešimt metų berniuką. Jis stipriai prie krūtinės glaudė mažą šunytį juodu snukučiu ir blizgančiais akių karoliukais. Šunelis visas drebėjo, jam buvo šalta. Berniuką paklausiau. - Koks šuniuko vardas? - Nežinau, tyliai ir liūdnai atsakė jis. Po minutės pridūrė : Dėde pasiimkite jį, labai prašau ! Jis toks gražutis ir mielas …

- Kodėl tu nori atiduoti tokį gražutį ir mielą  šunelį ? - Jis  ne mano. Aš ėjau iš parduotuvės, o jis ant sniego kupetos stovėjo ir baisiai drebėjo, ir inkštė. Pagailo man jo, tad parsinešiau jį į namus, bet mama … jo neįsileido. Dar pagrasino, kad su šuniu namo nesugrįžčiau. Bet kaip jį gatvėje palikti ?  Vaikštau gatvėmis, gal panorės jo kas nors. Gal jūs paimtumėte ? !

- Aš turiu katiną … Kažkodėl sumelavau ir pajaučiau, kaip paraudo mano skruostai.  - O ką tu darysi, jeigu šuniuko taip niekas ir nepaims ? Berniukas susimąstė ir atsiduso … Jis toks gerutis, jis būtinai kam nors patiks. Link mūsų artėjo žmonių būrys ir berniukas priėjęs nedrąsiu balseliu ištarė : paimkite šunelį, labai prašau. Visi tik susižvalgė, bet iš berniuko šunelio nepaėmė.

Pradėjo kristi smulkios baltos snaigės. Atsisveikinęs su berniuku perėjau į kitą gatvės pusę ir stebėjau berniuko elgesį. Norėjau sužinoti, kaipgi pasielgs berniukas toliau su šuniuku. Jis vienišas narsiai, stovėjo atsirėmęs į liepos kamieną.  Ir štai sustoja mašina. Išlipa moteris ir vyras, ir skuba prie jo.

- Mantai, Mantai … ! Supratau, berniukas su šuneliu tai jų sūnus. - Ak tu, pusproti ! Tyčiojiesi iš savo tėvų ? - Šaukė motina. Tuoj pat trenk žemėn tą baidyklę ir sėsk į mašiną ! Girdi ? Motina ištiesė ranką norėdama išplėšti šunytį iš berniuko rankų, bet berniukas staigiai nusisuko.

- Tu tikriausiai nori, kad aš tave čia, gatvėje prikulčiau ? ! … Tada į sūnų kreipėsi tėvas.

- Mantai aš tau nupirksiu žaidimų kompaktą, šokolado su riešutais, o vakare galėsi žiūrėti suaugusiems kino filmą. Ant Manto veido pasirodė šypsena. Paleisk šunį tegul pabėgioja, jį greitai kas nors pasiims … Sukūkčiojęs Mantas kietai suspaudė lūpas … Šuo meiliai prisiglaudė prie berniuko, palaižė veidą. Tėvas paėmė Mantą už rankos ir įsodino į mašiną. Prieš sėsdamas į mašiną, Mantas dar kartą atsigrįžo pasižiūrėti į šunytį …

Rodyk draugams

JŪS ESATE NUOSTABUS, BET KARTU IR PAMIŠELIS …

Šiandien atėjęs į darbą radau Ernestą susimąsčiusia. Jos nepilnametis sūnus Gustas prie taksi stovėjimo stotelės  rado piniginę su Nedos S dokumentais : vairuotojo teises, sodros pažymėjimą, banko kortelę. Gustas bijodamas būti apkaltintas dėl dingusiu dokumentų, juos atidavė mamai. Ernesta puse dienos vargo norėdama sužinoti Nedos S namų adresą kad galėtų grąžinti dokumentus teisėtam šeimininkui. Bandžiau padėti per pažįstamą dirbanti mokesčių inspekcijoje. Sužinojau Nedos adresą. Nuvažiavom į jos gyvenamą vietą, bet deja neradome namuose. Tad palikom tel. numerį. Gale darbo paskambino Neda ir pasiūlė susitikti kavinėje miesto centre.

Užėjęs į kavinę iš nuotraukos atpažinau Nedą. Jos plaukai buvo rausvi ir priminė man televizijos laidų vedėją Astą-Stašaitytę-Masalskienę. Nedą radau sėdinčią prie lango ir susidomėjusiu žvilgsniu smalsiai stebinčia pro kavines langą kaip šnarantis vėjas nešė  šaligatviu  išpūstą “Iki”   prekybos centro polietileno maišelį.  Ji sėdėjo taip pasitikinti savimi, pasipūtusi, prikandusi apatinę lūpą apžvelgė mane ir nusišypsojo. Prisėdau ir atidaviau dokumentus. Iš karto pastebėjau su kuo turėsiu “garbės”. Su viena iš tu “aukštojo sąstato ” aptarnaujančio personalo darbuotoja, turinčia Dievo dovaną lengvai bendrauti su vyrais ir visada puikiai nusiteikusi. Mane sudomino visa tolimesnė įvykių eiga. Tačiau kvaila buvo laukti visos tiesos iš tos moters.

- Aš bendrauju su vyrais ne vien tik norėdama pasipelnyti. Patinka vyresni vyrai, kultūringi, be pašalinių minčių. Su tokiais malonu bendrauti. Vyrai tai : “kaip juoda kava su pienu”… Taip Neda pradėjo pokalbį.

- Vakar man paskambino draugė, pasakė, kad susipažino su “juodaakiu”  ir , kad jis turi draugą. Tuo tarpu buvau kirpykloje ir per skubėjimą nepastebėjau kaip praradau piniginę su pinigais ir dokumentais … Kol aš atvykau pas draugę “juodaakio” draugas , jau buvo girtas, kad net rankos drebėjo. Teko jam pridegti cigaretę, o aplamai aš niekad vyrui nepridegu cigaretes, ir vyno nepilu į taurę. Aš savęs “nepadorę” nelaikau, bet ir kitų nesmerkiu. Tai kiekvieno asmeninis reikalas - kaip jam gyventi.  - Mano motina ir tėvas “Aria” visą gyvenimą, o mašinos taip ir nenusipirko. Vis kartodavo : reikia gyventi dorai, kad sąžinė būtų rami.

- O aš mėgstu bendrauti su vyrais be pašalinių minčių. Visas mintis reikia palikti savo namuose, kad jos nesektų iš paskos …  Man galima pavydėti laisvės, galiu daryti ką noriu, nejausdama sąžinės graužaties.

- Ar žino jūsų  artimieji apie tokį jūsų pomėgį bendrauti ? - Viską, ką gali padaryti man - tai nukąsti man vieną ausį kaip … bet to nepadarys.  Žiūrėjau į patrauklią, gražių veido bruožų, sportiško kūno formų raudonplaukę, tikriausia net pamatęs vyskupas ištirptų kaip žvakė …

- Jūs tokia graži, bet …  Ar tai komplimentas ? Atsidariusi savo rankinuką, bet nieko neišėmusi vėl jį uždarė.  - Šiais laikais visos “aukštuomenes damos” … kalba kaip gatvinės. Paprieštaravau, bet ji numojo ranka. Aš įdėmiai žiūrėjau į ją.

- Prieš pusmetį turėjau tokį draugą. - Labai mažai jį pažinojau . Mane supažindino vieno banko valdytojas. Man jis pasirodė šiek tiek panašus į pede…  Nelabai man jis patiko. Tiesiog vemt vertė. Nors buvo jaunesnis,  apsiskaitęs meno žmogus ir turėjo prie savęs to ko reikėjo …, bet naktis buvo kaip per išpažintį.

- Koks jūsų jausmų pasaulis ? Juk turite kokį nors turėti, ar ne ? Pašnekovė pakedeno savo rausvus plaukus. - Aš niekada jo neturėjau. Aplink mane visada buvo tuštuma. Moteris atsistojo pravėrusi lūpas ir tokia susižavėjusia išraiška, lyg žiūrėdama į patį Popiežių apžvelgė mane palikdama ant stalo voką ir pajudėjo durų link.  Aš paėmiau jį, viduje buvo bilietas į italų dainininko Zucchero koncertą.

- Jūs pamiršote … Ką ? Prispaudusi rankinuką prie šono grįžo atgal prie stalo nusišypsojo ir pasiėmė voką.

- Jūs esate nuostabus, bet kartu ir “marsietis pamišelis” … Jos šypsena buvo pilna atgailos. Aš gūžtelėjau pečiais ir mano skruostus išmušė raudonis. Neda nukaukšėjo prie durų ir dingo gatvės šurmulyje. Taip ir neišsiaiškinau  pašnekoves painaus jausmų pasaulio. Juk turi kokį nors turėti, ar ne ? …

Rodyk draugams

DOVANOTAS GYVENIMAS … IR GERAS SŪNELIS …

Neseniai buvau aplankyti seno klasės draugo, kuris ryžosi išgelbėti sunkiai serganti dvidešimtmetį vaikinuką paaukodamas  savo inkstą.

Palatoje stebėjau labai gyvą berniuką su labai juokingą kaukę. Berniukas vis muistėsi, sukiojosi tai užsidėdavo, tai nusitraukdavo savo tą juokingą kaukę ir vis nerūpestingai šypsojosi … Tėvas norėdamas pasipuikuoti savo sūnumi - visiems girdint klausia savo sūnaus.

- Sūneli, ar tu mane prižiūrėsi ir mylėsi, kaip aš būsiu toks senas … kaip mūsų senelis ?

- Žiūrėsiu … Geras sūnelis. Imk kramtuškę.

- Sūneli, kaip tu mane žiūrėsi ir mylėsi ? …

Berniukas pasižiūrėjo į besišypsanti senelį ir į  tėvą.  Nusišypsojo savo šviesia vaikiška šypsena.

- Žiūrėsiu … taip, kaip tu senelį.

- Eik šalin, ir atiduok kramtuškę, kuria aš tau daviau …

***********************************************************************************************

*

Noriu padėkoti donorui Donatui ištiesusiam pagalbos ranką ir ryžusiam dovanoti dalį savęs.

Rodyk draugams

20 LITŲ PO KASOS APARATU …

Juodas dangaus katilas prakiuro taip staigiai, kad vos spėjau įsmukti į ” Akropolio” parduotuvę. Užeinu į vyriškų drabužių parduotuvę. Žmonių nedaug. Moteris su berniuku čiulpenčiu ledinuką ant pagaliuko. Sportiškai sudėtas vaikinas taip atkakliai, tiesiog akiplėšiškai užgulęs prekystalį “kadrino” jauną, gražią pardavėją.  Į parduotuvę įeina žilagalvė senutė.

- Laba diena ! Šypsodamasi gyvai pasisveikina. - Man reikėtų striukes.

- Kokios norėtumėt ? - Aš ir pati nežinau … Noriu padovanoti savo geradariui, tai ir sugalvojau … Prašau patarkite. Pardavėja pradėjo klausinėti : kaip jos geradarys atrodo, kokio amžiaus, ūgio, kokio veido, akių, plaukų spalva. Siūlo vieną striukę, kitą, trečią. Paprašė užėjusį vaikiną, kuris, pasak senutės, buvo panašus į jos geradarį užsivilkti striukę. Pagaliau išsirinko … Senutė nuoširdžiai dėkojo pardavėjai, pardavėja jai.  Susimokėjusi už pirkinį senutė palieka 20 litų. Atsisveikinant sutarė ateiti su geradarium, nepamiršti parduotuvės. Pardavėja paima nuo prekystalio 20 litų kuriuos buvo palikusi senutė ir greitai  pakiša po kasos aparatu.

Berniukas vis čiulpe savo čiulpinuką ir dirsčiojo tai į pardavėją, tai į senutę kuri jau buvo išeinanti iš parduotuves. Po kiek laiko berniukas neiškentęs sako mamai : “mama babyte pinigus paliko”. Motina švelniai timteli už rankos ir sako : “tu gali patylėti ?”  Berniukui vis neduoda ramybės tie 20 litų po kasos aparatu. Po kiek laiko ir vėl : “mama pardavėja pasikišo 20 litų po kasa. - Mama, liaukis … O berniukui vis rūpi tie 20 litų, kurie riogso po kasos aparatu pakišti. Tyla … Mama, mama ir vėl berniukas : “o gal tie pinigai babytei buvo paskutiniai ? … “  Motina pasižiūrėjo nustebusiu žvilgsniu į savo sūnų, nusišypsojo, bet šį kartą nieko netarusi išėjo iš parduotuves …

Rodyk draugams

NELIESKITE, TAI MANO ! …

Šiandien, kažkaip dingo mano gera nuotaika, užvaldė liūdesio virusas. Atrodo, nieko ypatingo man neatsitiko, bet grįžau namo kitoks.

Taip gražiai atrodo rudenėjantis miestas. Žingsniavau lėtai, turėjau laisvo laiko ir grožėjausi, ir glosčiau žvilgsniu įspūdingus vaizdus, saulės nušviestą senų liepų alėją. Miestas užliūliuoja gražiais vaizdais į kuriuos pasineriu. Rudenėjantis oras saulės spinduliuose nusidažė. Greit ruduo išrengs medžius, primins apie vėl ateinanti grėsmingą žiemą …

Taip grožėdamas einu gatve. Matau moteris priešais pametė nedidelį maišelyje susuktą paketėlį. Aš pasilenkiau, norėdamas jį pakelti, ir atiduoti jo šeimininkui, bet staiga išgirstu : “Nelieskite, tai mano !” … Pirkinys, kaip galima jį pavadinti - tikrai priklausė jai, ir ji turėjo teisę atsisakyti mano paslaugos. Tačiau moters replikos potekste ir nedraugiškas, piktas žvilgsnis įskaudino, įgėlė mane. Vagyste ji manęs neapkaltino, tačiau nuo jos žodžių intonacijos mano vaizduotėje nenorom iškilo galimas tolesnių įvykių vaizdas : susirenka minia kaip visada žioplių, atskuba policininkas, šiuo metu mieste daug, ir aš su moters paketėliu rankose bandau aiškintis, kodėl moters daiktai atsirado mano rankose …

Gal ir jums blogo skaitytojai teko būti panašioje situacijoje ? …

Rodyk draugams

RADINYS MIESTO CENTRE …

Jau po vidurnakčio, lietuj lyjant grįžinėjau iš mamos į namus. Miestas atrodė nuvargęs ir jau migo. Karo muziejaus laikrodis stipriais dūžiais skalambijo laiką. Skubėjau parko taku, lapų kilimu. Tarp lapų krūvos, žibinto šviesoje kažkas sublizgėjo. Ištraukiu - vyriška rankinė. Iš pradžių nežinojau ką daryti, bet kadangi jau buvo tamsu ir vėlu, tai su rankine nuėjau į namus. Atėjęs į namus ir atidaręs rankinę, joje radau : Latvijos piliečio pasą, vairuotojo teises, kredito kortelių, latų, eurų, begale vizitinių kortelių ir raktą.

Miegojau labai prastai, o kai pabudau, galvoje tvinksėjo. Ryte pasiknaisiojęs po padrikus lapelius, atradau keletą telefono numerių su lietuviškais adresais. Tad nutariau paskambinti vienu iš jų. Atsiliepė moteris, pajaučiau jos užsimiegojusi balsą …  ir iš pokalbio pastebėjau, kad jai kylą pernelyg daug klausimų … kuriu aš nepajėgsiu jai paaiškinti. Gale pokalbio tiesiog pasakė : “Kad daugiau neskambinčiau “.

Tad skambinu sekančiu numeriu. Atsiliepė vyriškis, iš balso supratau, kad tai jaunas žmogus. Sakau : - vakar parke netoli namų, tarp lapų radau rankinę, Latvijos piliečio pasą ir daiktus. Jūsų numeris buvo užrašytas ant kalendoriaus su labai įspūdingos merginos biustu. Pamaniau, gal pažįstate tą išsiblaškėlį; norėčiau jam sugrąžinti rankinę su dokumentais ir visais daiktais … Jeigu nepažįstate tokio Einars Varkalis tai viską ką radau nunešiu į policijos nuovadą, nes gyvenu centre ir man pakeliui … Jaučiu, kaip balsas dvejoja ir po poros sekundžių tarė : “Gal neskubėk su policiją. Žinai kaip mūsų policija dirba … Tad kaip jis atrodo ? Kaip, … kaip vyras, vyriškos lyties atstovas su ūsais, manau gana žavus, dėl kurių moterys gali išvirsti iš koto … Vyriškis atsiduso …  aišku !- Gal jūs galėtumėt pas mane atvažiuoti ?! Gerbiamasis, jeigu jums aišku, tai tegul jis ateina prie Zoologijos muziejaus … - Gerai, ateis moteris ir jei perduosi. Palaukite, kodėl aš turiu atiduoti svetimus daiktus visai ne tam žmogui kuriam jie nepriklauso ?! … Balsas vėl dvejojo. Suprantu … Pokalbis baigtas …

Ir vėl svarstau, ką daryti toliau. Nuspręndžiau, kad bus paprasčiau ir nesukti sau galvos kitą dieną nunešti radinį į policiją. Ryte atsikėlęs, išsikepiau gardžiai atrodančia kiaušinienę su kumpiu. Tingiai permečiau akis šeštadienio laikraščius, geriu kavą, o galvoje siautėja minčių uraganas … Ir štai mano mintys pertraukė telefono skambutis. Vyriškis rusų kalba prisistato Einars Varkalis ir nori su manimi susitikti ir jau nusako valandą ir susitikimo vietą.

Šeštadienio vidurdienį, Kauno viešbučio restorano “55 laipsniai”  kavinė buvo beveik tuščia, tik ištikimas savo staliukui sėdėjo bohemos simbolis, poetas Gintaras Patackas su kavos puodeliu ir vartė dienos spaudą. Įėjęs į kavinę iš karto pastebėjau sėdinti prie lango tvarkingai, gerai apsirengusi vyriškį, kokiu keturiasdešimt penkerių metų ir taip pakerinčiai šypsojosi, tartum visą gyvenimą laukdamas, kad galėtų nustebinti žmogų savo šypseną. Nepažįstamasis giliai įkvėpė oro ir už blokavo mano mintys. Sekunde sėdėjau  tyrinėdamas ūsočių. Girdėjosi silpni klasikinės muzikos garsai. Einars papasakojo, kaip tą vakarą, kai neteko savo rankinės su daiktais ėjo į viešbutį ir buvo užpultas dviejų ” bernelių ir mergelės” , o kadangi buvo tamsu, tai Einars savo rankinę specialiai įmetęs į sušluotų lapų krūvą. Ryte galvojo ateis ir pasiims savo rankinę, bet pamiršo kur ir į kokią krūvą įmetęs.

Einars paprašė barmeno lietuviškos samanės. Barmenas atnešęs gėrimą. Nugėrė gurkšnelį ir paspringo šlakelių. Po bokalo alaus Einars prasitarė apie dar vieną įdomų nutikimą. Bet apie tai sekantį kartą.

Sėkmės visiems ir gražaus spalvoto rudens …

Rodyk draugams