NUGIRSTAS POKALBIS …

Sėdim su žmona traukinių perone. Išlydime žmonos draugę. Prie mūsų prisėda gana malonios ir labai šnekios moterys.

- Žinai Regina … Girdėjau, kad Pole rengiasi kelti vestuves dukrai su tuo auskaruotu gaideliu, kuris atvažiuodavo su “BMW” į Kazio kiemą.

- Vestuvių nebus … iširo …

- Kodėl ? Juk jis buvo kaip savas žmogus !

- Žinoma, buvo kaip savas, tiktai štai, Pole per savo ryšius sužinojo, kad “BMW” svetima.

- Kaip svetima ?

- Nu skolinta … Iš kažkokios vištelės …

- Aik tu sau ! ! ! … Vadinasi “BMW” neįkrito kaip blynas į lėkštę …

Visi sutartinai pradėjome :)

Gero gražaus savaitgalio ! ! ! !

Rodyk draugams

NESUŠUKUOTOS NUOGIRDOS … …

Labai mėgstu ąžuolyno parką. Jis nuostabus visais metų laikais. Sukelia daug malonių, gražių, neišdildomų vaikystes prisiminimų. Mėgstu paklaidžioti prisiminimų takais. Prisėdu ant suoliuko. Saulutė nusišypso pro debesį … ir įsižiūriu į linguojančias pušų viršūnes, kurios dar vis stiebėsi. Tas pušys labai mėgo dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, kurias ir įamžino savo paveiksluose. Pro mane prabėgo sportiniais treningais apsirengę jaunuoliai, vaikai kuriems patikėjo didžiulius gauruotus anglų aviganius. Tačiau daugiausiai buvo senukų su mažais neveisliniais šunyčiais, iš lėto žingsniuojančiais paskui savo šunelius, atrodantis taip pat, kaip ir jie.

Pagyvenusi pora besišnekučiuodama sustojo netoli manęs. Tiesiog buvau priverstas išgirsti jų pokalbį : “… man nesvarbu, kad šunelis išsitiesęs ant mano lovos palieka plaukų, bet … dukrai viskas - blogai ir nori išvaryti jį lauk, nuvežti į mišką ir ten jį palikti. O ką aš darysiu be savo Pūkelio ? … Dukra visas dienas vaikšto susiraukusi ir baisiai nepatenkinta. Tikra kalakute. Su vyrų gyvena, o dar kaip reikiant neparagavusi …  ”

……………………………………………………………………………………………………………………….

Prie manęs susikibę rankomis prisėda  apvalus ūsuotas žilagalvis , su stambiais vėžlio kiauto akiniais, bet neįtikėtinai simpatiškas su maloniai besišypsančia žilagalve  …

- Tai sakai duktė vedusi. Tai kelintais tu dukrą ženijai ?

- Devyniasdešimt trečiais.

- O kodėl klausi ?

- Nieko. Šiaip … Po pauzes …

- O su trečiu vyrų - kada išsiskyrei ?

- Kada, kada … ! Perbraukdama per akis kvepalais iškvėpinta nosinaitę ir kvėpuodama pro nosį kaip įniršusi kumelė. Pernai po Velykų …

- O kam vėl klausi ?  Žilagalvis perpyko ne juokais , paraudo jo veidas …

- Ogi maniau … maniau …

- Ką manei ?

- Kad mažiau naudota … Ūsuotojo akiniai sukrutėjo … ir pykšt … paleido žilagalvės ranką  …

Rodyk draugams

NESUŠUKUOTŲ NUOGIRDŲ TRAFARETAS …

Išeinu į kiemą spaudos iš pašto dėžutės išsiimti. Prasibraunu  pro moksleivių sudaryta užkardą. Prie pašto dėžutės būrelis pokštaujančių žaviu moksleivių. Kadangi gyvenu visai šalia mokyklos tai didžiosios pertraukos metu moksleivių voros traukia į mano kiemą . Šiandien daugiau atkreipiau į tuos žavius, taip įvairiai apsirengusius lyg sudarydami trispalvę mokinius. Telefonuotus, judrius, iškalbingus ir žodžių kišenėje neieškančius, protingus, dūmelį užtraukiančius ir nekaltus, žinančius daugiau už pati mane.

Tad išeinu, saulutė šviečia, kiemas klevo lapais pasipuošęs. Girdžiu už nugaros “Atsiprašau, gal gali duoti cigaretę ?” Iš pradžių iš nuostabos sutrikau. Bandžiau kažką paklausti, bet “užspringau” … Pradėjau kalbėti su vaikinu ir gana šauniai susidraugavome.  Moksleivių rate nugirdau įdomių pokalbių. Nerašysiu apie išgirstus  kas antras žodis, virstančius tiesiog kaip priežodžiu keiksmažodžius, kuriuos esu tikras nesuprato ir patys vartotojai prasmės. Bet tikiu, kad ši vaikinų grupelė nebuvo panaši į sužvėrėjusius jaunuolius. Pateiksiu keletą išgirstų pokalbių, kurie man sukėlė kai kurių minčių.

******************************************************************************************

“Skambinai tėvui ? Ne, neskambinsiu … Paskutinį kartą, kai buvau pas tėvą, jo moteris, laukusi  vaiko, stora kaip moliūgas, ne itin svetingai mane priėmė. Vis lakstė ir žiūrėjo ar tėvas man “litovcų” duos. Ir tėvas pasijuto nei šiaip, nei taip - sumišo, patripčiojo lyg į kelnes būtų pridėjęs “Š”: “Tai va, sūnau, matai … Matai, sūnau … šitaip …” - O ką motina sako : Ką , pasakiau, kad buvau pas tėvą, tai pirmas klausymas … kiek davė ? … Aš sakau : nieko ! Tai “gyvulys, nešventinto tvarto !”  Sakau : kad jam pačiam yra sunku. Ta jo moteris su moliūgu.  O ji,  su kuo, su kuo ? Nu, nu laukiasi. O motina kaip pradėjo,  “paglostė žemaitė ožio pautus - pieno gavo, rupūžė rauplėta … , kad ji greičiau padvėstų”. Sakau : mama taip negalima . O ji ką tu supranti … marš pamokų ruošti …”

**************************************************************************************************

” Žinai, graži tavo motina, tik per daug ryškiai dažosi. Atrodo kaip … - Tik tu gink Dieve jai to nesakyk ! Man ir mano skrandžiui taip nusibodo kiaušai. Kiek galima jų valgyti ? - O tu geriau duonos pasikepk. - Aha, moče klykia, kad aliejaus daug išnaudoju … ”

*************************************************************************************************

“Užeinu vakar pas Roskę, žinai pas tą, kuri dviem aukštais žemiau Mindziuko gyvena. Nuspaudžiu skambutį. Tas skambutis toks “birbalas”. Ponus vaidina su Mersu nauju važinėja,  o skambučio padoraus negali įsitaisyti. Paspaudžiu tą ” birbalą”, duris atvėrė Roskė, tokia  apsiraudojusi, apsisnargliavusi, taip įtartinai ištįsusia viena ausimi. Nespėjau nė poros žodžių tarti, kai jį sumosavo rankomis. - Geriau nepasirodyk, mane ir taip tėvai aprėkė, kad su tavimi taip ilgai užtrukau ir dar … pamėčiau tą durną nuo namų raktą, ir dar rado ‘Marlboro” pokelį, ir tą kamštį nuo šampano. Motkai buvo šokas ! Sakė, užrakinta busiu visa  mėnesi, o jeigu reiks ir metus. - Dura, ta Roskės  motina ! … Ateina į mokyklą ir vaidina inteligentę ir vis per susirinkimus sako : “Mano Rositėlė, mano Rositėlė bus artistė … pažiūrėkite į ją, kokia artistiška  “. - O  iš kur tu žinai ? - Motina sakė. Cha … cha … cha …  Nu, nu tikra artistė !  - Duok greičiau cigaretę, nes pertrauka jau baigiasi. - Še … še … Rūkom ir valinam iš čia ! “

Rodyk draugams