BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

KOKS TU GRAŽUS PASAULI …

Foto iš Google

Foto iš Google

Ant Nemuno krantų palengva leidžiasi vakaras. Žali šlaitai tamsėja, darosi grėsmingi ir slepia po savo sparnais neregimą nakties mirtį.

Saulėlydis nudažo dangų rausvom, violetinėm, oranžinėm  … nesuskaičiuojamais spalvų niuansais. Medžiai šiaušiasi prieš nutrūtgalvį vėją. O tas, lyg erzindamas, pešteli už vieno lapo, už  kito. Byra vakaro spalvos į šiltas Nemuno gelmes. Staiga šviesa gęsta ir dar staigiau akinančiai nušvinta : iš gelmių išsiveržia akinanti saulė ir subyra į spindinčius kristalus, ir tik vienai akimirkai atveria stebuklingus pasaulius …

* * *

Rodyk draugams

MINUTĖS ILGOS, O METAI TRUMPI …

Tik - tik - tik … iš tylos atskrieja įkyrus tiksėjimas. Dažnai man kyla noras sudaužyti tą tiksintį daiktą. Abejingiausia, šalčiausia iš visų daiktų. Lyg koks neklystantis teisėjas, seikėja gyvenimo molekules. Priešas jis man ar draugas ?

Rytą lėtai pramerkiu akis. Mintys dar negrįžusios iš sapnų pasaulio, o sąmonę jau pasiekia dvi juodos laikrodžio rankos.  Bandau vėl užsimerkti ir panyru … skrendu nuo aukšto kalno į vešlią, žalią minkštą žolę … Tik akimirksniu, tik minutei - saldžiausia iš visų minučių …

Tik - tik - tik … vėl tas pats tiksėjimas … Žolė išsilygina, kalnas darosi permatomas, ir … didžioji laikrodžio ranka jau apskriejusi pusę rato. Pašoku … puolu praustis … Gurkštelėjęs gurkšnį karštos kavos … Viskas trunka akimirksnį. Įpykęs žvilgteliu į laikrodį, o jis nevidonas vis  tik - tik - tik … Mes niekur nespėjame, … taip  neišpasakytai bėga laikas … jis nepermaldaujamas, negailestingas ! … Atrodo imtum - taip supurtytum tą laikrodį, tekšteltum jį į sieną, jeigu jis būtų pasaulyje vienintelis …  Deja, laikrodžių visame pasaulyje daug, ir jie labai vieningi. Tiksėdamas tik - tik - tik, o rodyklės skrieja nepaliaujamus ratus aplink savo ašį ir skaičiuoja malonias, o kartais ir nemalonias valandas. Sulygina džiaugsmą ir skausmą.

Laikrodis kaip brolis, ramina savo lygiu balsu, tarytum sako - praeis … pavasaris, vasara, ruduo, šalta žiema, ir nuobodūs vakarai, ir visi nemalonumai praeis, nes aš skubu, tiksėdamas nešti ateitį, o ateityje geriau, nes viskas ateity šviesu …

Rodyk draugams

SENOJO ĄŽUOLO PAMĄSTYMAI

Už lango, parke dainuoja vėjas, bučiuoja pilkas nuogas medžių šakas. Storašakiai klevai, prisimindami tolimą praeitį, traukia su vėjais monotonišką giesmę. Gal džiaugiasi, gal liūdi žuvusios praeities … Iš gimnazijos pasipilusiu moksleivių klegesys užgožę klevų ir vėjo sutartinę.

Auga jaunoji medžių karta, sensta senieji, o parke tarp klevų svyruoja šimtametis drevėtas ąžuolas. Žmonės auga, bręsta, klysta, sensta ir miršta, o jis vis stovi mirties nesulaukdamas … Norėtų bent kartą mirti ir jis, nes jis jau nebereikalingas jaučiasi.  Pasikeitė ištisos žmonių kartos, pasikeitė ir visas gyvenimas. Ąžuolas nebespėja augti kartu su pagreitėjusiu gyvenimų, tik tvirtai siūbuodamas savo viršūne pritaria : “Priekin, priekin … ” Jau daug - netoli jo augusių brolių ąžuolų išskyrė aštrūs pjūklai, žiaurūs vėjai, o jis vis stovi ir tartum beprasmiškai kažko laukia. Laukia ir nežino ko …

Netoli jo auga jauni ąžuoliukai. Auga pamažu, lyg drovėdamiesi. Gal drovisi senojo storulio, o gal bijo, kad ant jų neužgultų savo sunkiu liemeniu.

Senasis ąžuolas liūdi. Jis jau nebereikalingas. Jį pavaduoja jauni, galingi …  - Išrauk mane, šiaury pasiutėli, leisk, tegu mano vietoje jauni auga.

…………………………………………………………………………………………………………..

Liūdnai senasis, drevėtas ąžuolas oše …

Rodyk draugams

KALENDORIAUS LAPELIS

Kalendoriams dienos - vienodos. Tiesa, šventės būna raudonais skaičiais pažymėtos. Gal, kad žmogus prisimintų ? Pasižiūrėjai į kalendoriaus lapelį, matai šventę … Gudrūs buvo šventės nuraudoninę. Dar ir apačioje lapelio parašo ką pasakė Napoleonas Bonapartas ar Julija Žemaitė …

Taip, labai svarbus daiktas raudonas kalendoriaus lapelis. Vakar vakare nuplėšiau sausio 1 d. kalendoriaus lapelį. Lapelyje parašyta anglų filosofo T. Carlyle žodžiai : “Laiminga ir didi tauta, kuri moka gerbti didvyrius “.

Kartais pravartu paskaityti ir kalendoriaus lapelį …

Rodyk draugams

RUDUO NUEINA …

Einant per kiemą, po kojom čiuža parudavę, suvytę lapai, o medžių šakose čiurena palaidas vėjas, retkarčiais užkliudydamas girgždančias paliktas atlapotas duris. Sunkiai žingsniuoja senelis RUDUO, vėju pūsdamas ir lapus nuo medžių raškydamas.

Supykęs senelis RUDUO plėšo lapus ir nudažo juos rudai ir pučia per gatves, parkus, laukus … Koks piktas - tas senelis RUDUO ! Pažiūrėk, jis ir dabar už lango stovinėja. Girdit skrabena į langą, klevo šaką braškina. Jis praneša, kad ateina dar piktesnė sene ŽIEMA.

Kai senis RUDUO nuplėšis visus lapus, tada ateis ŽIEMA. Išeidamas RUDUO į gruodą purvą sutrauks ir parengs patalą žiemos sniegui, švariam, kaip pūkas. Kai pradės sniegas kloti patalą, senis RUDUO užmigs. Jis ilsėsis ir lauks kito rudens. O sene - beširdė ŽIEMA vis spaudžia, varo senelį RUDENĮ. Gaila rudens ! Bet ŽIEMA sulauks pavasario - šypsančio keršto …

Eina senelis RUDUO, pabelsdamas į namų skardinius stogus, pabarbendamas į langą, ir gailiai suvaitoja … Vis tolsta, eina toliau per čiužančius lapus, pražilusią barzdą vėjas kedena. Sustoja … Dairosi … Eina toliau ieškodamas savosios vietos palikdamas mus ŽIEMAI …

Įtempiu klausą ir godžiai klausausi … Metai eina į pabaigą, laikrodžiai tiksi …

Rodyk draugams

VANDENS LAŠAI … …

Ar žiūrėjai ankstyvą rudens  rytą į Nemuno upės vandenį, kol diena nesudrumstė jo ramybės ? … … Vanduo būna vėsus ir tyras kaip krištolas. Jame atsispindi ne tik spalvomis žaidžiantis brėkštančio ryto dangus. Tad gerai įsižiūrėk ir tu pamatysi, kaip virpa vandenyje ant pakrantės medžių lapų pakibę rytmetinės rasos lašai … …

Kiekvieno Žmogaus gyvenimo žingsnis, kaip vandens lašai … … Tik lašas virpės, virpės ir nukris. Suraibuliuos vanduo, nubėgs į visas puses bangelės ir nebeliks atspindžių. Gyvenime niekas neišnyksta, pro dešimtmečių glūdumą, praūžusias audras dar ryškiau ir skaisčiau žmonių atmintyje atsispindi praeities vaizdai … …

Rodyk draugams

ŽMOGUS, KURIS BUVO PIKTAS IR NEGAILESTINGAS

Žmogus, kuris buvo piktas, negailestingas su sudiržusia abejinga  siela, mėgdavo rytais panardyti upėje. Jis dar mėgdavo kabinėtis prie vargšo aštriadančio bebro, kurį ilgai vaikydavosi šaukdamas : “Ei tu, ko čia plaukioji ? Mauk iš čia ! “  Po to vargšui bebrui nelikdavo nieko kito, kaip nerti kuo giliau ir greičiau, nes - žmogus buvo piktas, negailestingas su abejinga siela …

Dabar vargšas aštriadantis bebras gulėjo žolėje besiklausydamas upelio čiurlenimo prisimindamas tą istoriją. Liūdnai susimąsto ir sumurma sau : “Ko čia plaukioji, ko čia plaukioji … Gyvenu aš čia ! “

Rodyk draugams

KLEOPATRA IR ANTONIJUS “VISKAS MEILEI” …

Sėdžiu savo minkštame fotelyje. Voras tarantulas snaudžia ant monitoriaus vaizduoklio, klausausi romantiškos  muzikos su alaus skardine, o prieš mano akis paveikslas nuo kurio neseniai buvo nuvalytos dulkės. Dvi nuostabios moters akys žvelgiančios iš paauksuotų rėmelių į mane ir atrodo tave tyrinėja … Mane prikaustė kažkokia vidinė spinduliuojanti jėga … Akys godžiai rijo paveikslą, tarsi kokio seno pažįstamo ieškodamas. Paveikslas man sukėlė kažkokią nepaaiškinama nostalgiją - galbūt Egiptui, kuriame nesu buvęs.  Tą moteris atrakino manyje pačių giliausių emocijų seifą.

KLEOPATRA VII - Egipto karalienė, PTOLOMEJAUS XIII duktė. Jos motinos vardas iki šiol nežinomas. Save laikė nevykėle. Atrodė, kad gyvenime taip nieko ir nepasieks. Romėnas JULIJUS CEZARIS aplankė Egiptą kai jam buvo penkiasdešimt ketveri, Kleopatrai dvidešimt vieneri metai. Tačiau šis liesutis, gyslotas, mažas žmogutis vis dar patiko moterims. Cezaris manė esąs dievybė. Jis buvo plikas, žili jo bakenbardai styrojo kaip žiurkės ūsai.  Cezariui išvydus Kleopatrą jam susisuko galva. Tikriausia, būtų ją ir vedęs, bet namie jau turėjo žmoną. Štai  taip visada, kaip ir šiais laikais kas nors būtinai trukdo žmonėms apiforminti santuoką …

Po trejų metų Kleopatra sutiko barzdotą storulį MARKĄ ANTONIJŲ. Netikiu  “sukurta pasaką ” , kad Kleopatra būtų ištirpinusi acte perlą ir išgėrusi tą tirpalą, tuo norėdama nustebinti Antonijų ir parodyti, kokia ji turtinga ir išlaidi. Mano abejonių priežastis paprasta. Perlas - prašmatnus kalcio karbonato gabalas. Acte netirpsta. Antonijus niekada nebuvo proto bokštas. Bet Kleopatrai atrodė, kad jis žavingas. Niekada negalėjai atspėti, kokį pokštą jis iškrės. Bet jie abu buvo sukurti vienas kitam …

Antonijus vedė Kleopatrą, bet tai mesdavo ją, tai vėl sugrįždavo …  “Viskas meilei” - toks buvo Antonijaus devizas. Nuomonės apie Kleopatros grožį, plaukų spalvą ir nosies ilgį skirtingos. Aš neprisiekčiau, kad ji buvo ryški brunetė ir kad jos nosis buvo tobula. Bet tikrai žinau, kad naudodamasi elementariomis kosmetikos priemonėmis, ji savo išvaizda nieko negąsdino. Kleopatra nebuvo išskirtinių bruožų moteris, ji tapo neblėstančiu grožio simboliu. Paslaptys slypi ne tik maudynėse asilo piene, bet ir kruopščiai atliktame efektingame masaže.

Rodyk draugams

RAUDONOS ROŽĖS

Tarp vasaros rūkų, besisupdami erdvėj, lyg vaikai vasarą supuoklėse, pynėsi į audringą vainiką debesys.

Krūtinėj audringai plakė širdis, tarytum įsiutusios jūros bangos į krantus, norėdamos pramušti sau kelią į nerimstančius tolius …

Debesų plotai tarsi pilki avinėlių būrei kas kart vis niūro ir būrėsi krūvon.

Sugriaudė perkūnas ir skaisti ugninė juosta praskrodė padangę, lyg sparnuotas paslaptingas ugnies paukštis.

Rytą, kai niūrus debesys nebegobė žemės, kai sužibo skaisti saulė išėjau kaip klajūnas į tylinčią kvepiančia po audros žemę …

Širdis džiaugėsi, - užliedama naują džiaugsmo bangą. Ėjau - namo, saulėtoj pakėlėj rožės žydėjo ! …

Aš nustebau pražydusiomis raudonomis rožėmis ir iš džiaugsmo širdis dainavo - vasaros dainą, kurios klausėsi rožių žiedai ir degė meile …

Vietoj lietaus ir vėjo palaužtų rožių žiedų žydėjo naujos. Jos buvo raudonos, kaip ankstyvo ryto saulė …

Rodyk draugams

ĄŽUOLAI IR MES …

Netiesa, kad Kauno ąžuolai paseno … Ąžuolai nesensta, už juos skaičiuojame metus, pavasarius. Yra žmonių kurie kasmet su ąžuolais sutinka pavasarį. Apeina, lėtai vieną ąžuolą, kitą, užvertę galvas, stebi pirmus gležnus, dar bejėgiškai blyškius lapus, priartėja, paliečia delnais šiltą šiurkštų kamieną, pastovi ir, tarsi po kažkokio paslaptingo ritualo, nuoširdžiai nusišypso …

Nustemba kelio pakraštyje atradę naują kelmą, dar švytintį medienos baltumu. Priklaupia, skaito metų ratus. Šimtas, šimtas penkiasdešimt  …  Ir nuliūsta, užtikę nužudyta šimtametį ąžuolą.

Mačiau senukus žilus, šypsančiais giedriais veidais. Susiėmę už rankų eidami jiems vieniems reikšmingais takais prie medžių, kurie man visai ką kitą priminė.

Stovėjau žiūrėdamas į pušis, kurios dar stiebėsi, kurias taip mėgo dailininkas Antanas Žmuidzinavičius. Jaunystė slėpėsi už milžiniškų ąžuolų kamienų, bučiavosi, juokėsi, verkė, užgautos nuoskaudų ar mažyčių nesusipratimų.

” … Pameni ? Prie šito ąžuolo, mes slėpėmės nuo lietaus. Ir mes buvome kažkuo panašus į medžius. O paskui aš pakėliau tave ant rankų ir nešiau … Pameni ?  Kai rudenį ąžuolynas švytėdavo rausva, geltona, pasteline spalva. Kai ten, ant suoliuko sėdėjom, ąžuolų šakos nusvirdavo, gilės papsėdavo pro lapus mums ant galvų ir į žolę, kaip lietaus lašai !”

Ąžuolynas išsaugoja prisiminimus šimtus metų. Galėčiau papasakoti dešimtis linksmų ir liūdnų istorijų. Norisi, kad visos kartos, ateinančios pakeisti vieną kitos, surastų savo jaunystės pėdsakus prisiminimuose, kuriuos išsaugojo taurūs medžiai.

Ąžuolai nesensta. Mes juos pasendinam, už juos skaičiuojame metus ir pavasarius. Senstame mes, tačiau čia lieka mūsų jaunystės dalis.

Rodyk draugams

Senesni įrašai »