BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

GELTONOS TULPĖS ANT BETONINIŲ LAIPTŲ

Moters dienos proga su puokšte rankose skubu namo. Saulė pro debesų sluoksnį žvilgčiojo ir žemę šukavo, bučiavo man  skruostus.  Leidžiuosi žemyn laiptais į miesto centrą. Prieš akis atsiveria nuostabus miesto vaizdas.  Pamenu būdamas paauglys esu suskaičiavęs visus laiptelius. Jau buvau nulipęs puse kelio, kai išvydau dvi merginas trijų vaikinų apsuptyje. Vienas vaikinas šiurkštoku, tačiau gana patraukliu bruožu su sumaigyta cigaretę rankose išsidrąsinęs paklausė manęs.

- Klausyk … gal turi gaidžio ? … Sustojau ir iš nuostabos žiūrėjau į jį, netardamas nė žodžio ir net nesvarstydamas, ką galėčiau konkretaus pasakyti, tiesiog laukiau kada man trenks per galvą tuščiu “Bajorų” degtinės buteliu … Gal ir nelabai stipriai, tik tiek, kad atjungtų trumpam, kol iškraustys kišenes … Saulės spinduliai slydo laiptų pakopomis. Nužvelgęs atidžiau laiptus, pastebėjau prie laiptų šono į sidro bambalį pamerktas dvi geltonas tulpes, o  šalia besišliejantis, ir nuolat murkiantis katinas.  Vienas vaikinas sėdėjo ant laiptų įbedęs keistoką žvilgsnį kažkur į tolį, į senų namų stogus. Veidas atrodė piktas rodantis nepasitenkinimą gyvenimu, savimi pasauliu.

- Mergos visada meluoja … susikeikė, paskui nusižvengė, atmetė galvą, suraukė kaktą, atrodė labai stengiasi praskaidrinti savo atmintį.  Iš kažkur atsirado dar vienas butelis ir pradėjo jį vos ne gręžti, o kaklelis šokinėdamas skambėjo tarp dantų. Kai butelis buvo tuščias, iškėlė jį, pakratė ir metė į manę. Butelis dribtelėjo netoli mano batų, nuslydo ir skambėdamas atsitrenkė į laiptų pakopas.

Suskambo mano telefonas, suspaudžiau stipriai jį striukės kišenėje,  jis vos neperlūžo, ir nekreipdamas į jaunuolius pradėjau leistis suskilinėjusiais laiptais, ir su šypsena :) nužingsniavau miesto centru …

Rodyk draugams

KIEKVIENAS ŽMOGUS Į GIMTĄJĮ MIESTĄ ATNEŠA SAVO GYVENIMO AKMENĮ

Kaunas - senos Laisvės al. fragmentas (dabar SEB)

Kaunas - senos Laisvės al. fragmentas (dabar SEB)

Miestai kaip ir žmonės gimsta, sensta ir miršta. Tik miestai gyvena daug ilgiau … Pasakodami savo senas istorijas, jie kalba apie žmones. Be žmonių miestai negali gimti, gyventi ir klestėti. Be žmonių ir jų gyvenimų, miestai miršta. Todėl kiekviena gatvė, kiekvienas skersgatvis, byloja apie žmones kurie čia kadaise gimė, gyveno, juokėsi, verkė, neapkentė ir mylėjo, džiaugėsi, ir buvo nusivylę … Kiekvienas miestas, mažas ar didelis gali daug apie ką papasakoti atversdamas savo miesto gyvenimo knygą …

Tad mylėkime savo gimtąjį miestą !

Rodyk draugams

VYŠNIŲ BALTI ŽIEDAI, KAIP MOTERS KRŪTYS, PIENU APRASOJUSIOS #2

Tai buvo senai. Netoli Vilniaus gyveno pasiturintis ūkininkas. Gyvenime viskas laimingai klostėsi, su kaimynais gražiai sutardavo, visų buvo mėgiamas, tačiau  sulaukęs keturiasdešimt metų amžiaus buvo nepatyręs laimės būti tėvu. Sekmadieniais su žmona  traukdavo į Vilnių, į pasakų miestą. Su maldomis praeidavo bažnyčias, giedodami graudžias maldas. Mylėjo maldos gyvenimą - tikint, kad Viešpats išklausys.

Vieną dieną jų maldos buvo išklausytos : ūkininko žmona pagimdė dukterį. Kūdikis buvo labai gražus, ir kadangi tėvas labai aukštino Emilijos Pliaterytės asmenybę, gerbė ir žavėjosi ja, tad ir dukterį pavadino  Emilijos vardu, kad ji būtų panaši į Emiliją Pliaterytę. Mažajai motinos pieno nepakako, buvo pasamdyta žindytoja.

Metai bėgo kaip sraunios upės vanduo … Emilija vis gražėjo, bet kai sukako penkiolika metų ji sunkiai susirgo, ir gydytojai manė, kad ji mirsianti. Buvusi žindytoja ir auklė, kuri labai mylėjo Emiliją tikra motinos meile, atvažiavo į Vilnių ir karštai meldėsi Aušros vartuose prie mergelės stebuklingo paveikslo. Dvidešimt dvi dienas kiekvieną dieną melsdavosi. Gydytojas žydas Goldbergas paskutinį  kartą atidžiai apžiūrėjęs ir palikęs mergaitę pasmerkta miriop. Ryte jau nevažiavo  pas mergaitę, nes buvo šabas , o aplamai jau ir nieko padėti jis negalėjo. Nebent šypsotis ir traukti pinigus, kurių ūkininkas negailėjo dėl savo dukros. Pasirodė gydytojas turėjo moralinio elgesio, gėdos, atgailos, bei sąžinės graužaties jausmą. Visą dieną prie Šv.Roko ligonių globėjo  paveikslo degė stora iš bičių vaško gramėzdiškai sulipdyta žvakė. Ji taip varvėjo ir skleidė pavasarinių gėlių kvapą ir kėlė norą gyventi, o tamsos karalius rungėsi su šviesos karalium …  Musės zyzė kopdamos tyloje lango stiklu į viršų , vorų armijos kambario kampuose laukė  paskutinio kvėpavimo, kai bus pasakyta : “jau viskas, tėve ruoškis”.

Žindytojai besimeldžiant Aušros vartuose už Emiliją, kažkaip kilo mintis užpūsti žvakę, kuria buvo pastačiusi šalia Dievo Motinos paveikslo. Nesuprasdama ką daro ji užpūtė žvakę ir patraukė į namus. Grįžusi  rado tėvus , kaimynus susirinkusius prie Emilijos lovos su   ja atsisveikinančius.

Kitą dieną tėvai rado Emiliją tamsoje baltais marškiniais sėdinčia lovoje ir kalbančia poterius, tai lietuviškai, tai lenkiškai. Tas staigus pasveikimas šeimoje buvo sutiktas kaip Šv. Mergelės ženklas. Ūkininkas iškėlė puotą savo kaimynams, darbininkams, draugams. Šventė  džiaugsmingą įvykį.

Po pokylio kuris truko porą dienų, naktį žindytoja ir auklė   staiga susirgo. Kitą rytą gydytojas, kuris buvo pakviestas jos apžiūrėti, pareiškė, kad ji mirštanti, kad ruoštųsi atsisveikinimui.  Visi liūdėdami, susirinko prie jos lovos su ja atsisveikinti , o ji sako : ” Atėjo laikas, kad pasakyčiau jums tai, ko jūs nežinote. Mano malda  yra išklausyta … Aš maldavau Aušros Vartų mergelę, kad man būtų leista mirti vietoj Emilijos, ir ši didelė malonė buvo man suteikta.Tad jūs neturite liūdėti, dėl mano mirties … Bet aš turiu vieną prašymą. Pažadėjau Aušros Vartų mergeliai , kad pasodinsių vyšnių sodą, kaip padėkos ir atminimo ženklą.  Aš negalėsiu pati pasodinti nei vieno medžio, tad prašau, kad jūs tą pasižadėjimą už mane išpildytumet …  Sudie, ir atminkit, kad buvau laiminga galėjusi už Emiliją mirti “.

Po laidotuvių Emilijos tėvai pasodino vyšnių sodą. Kiekvienais metais per žindytojos - auklės mirties dieną nuostabiai pražysta vyšnių medžiai. Vyšnių balti , rausvi žiedai, kaip moters krūtys,  pienu aprasojusios.

Ir dabar dar žmonės vadina - auklės žindytojos vyšnių sodu.

…………………………………………………………………………………………………………………………..

P.S.

P.Emilijai dėkui už praskleistą praeities prisiminimų šydą.

Linkiu, sveikatos ir daug šviesių sieloje dienų.

Rodyk draugams

AUŠROS VARTŲ GAILESTINGUMO DANGAUS VALDOVE #1

Kai būnu Vilniuje visada aplankau Aušros vartų šventovę Švc.Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos koplyčią. Pasigrožiu Švč. Mergelės Marijos paveikslu, kuris yra apipintas legendomis, stebuklingų galių liudijančiais pasakojimais. Iš tiesų paveikslas yra puikus, skleidžiantis šilumą ir gerą aurą. Ne veltui  sakoma: “kad prisiartinęs  prie paveikslo, pasidarai geresnis, pasikrauni geros, teigiamos energijos” . Pajutau ir aš, kad paveikslas harmonizuoja ne tik dvasią, sveikatą, bet ir erdvę aplink esančius žmones. Žvelgia į mus švelnus ir mylintis Motinos Marijos veidas ir tarsi pasitinka , palaimina kiekvieną, įžengianti žmogų pro Aušros vartus į Vilniaus miestą. Gailestingoji žmonijos užtarėja ir Dangaus valdovė meilingu žvilgsniu sutinkanti tekančią saulę ir brėkštančią aušrą, ir palydinti kiekvieną praeivį.

Bežiūrėdamas ir tyrinėdamas Dangaus valdovę ir vis giliau pasinerdamas į tyrą minčių protarpį, ir nukreipdamas žvilgsnį į daugybę votų, kurias žmonės paaukojo Gailestingumo Motinai - prašant užtarimo pasveikimo iš sunkios ligos, prašant išsigelbėjimo iš sunkios gyvenimo padėties ar paramos vidinėje dvasinėje kovoje … Šalimais pastebėjau nedidelio ūgio ir į kuprą susimetus žilaplaukę močiutę ir savo kūrybiniai vaizduotei ir mintims daviau  visapusišką laisvę. Išsivaizdavau, kad ji su saule eina gatve, skuba, lipa laiptais prie stebuklingo paveikslo. Tikriausiai, jai yra labai brangios tos senos apsilupinėjusios Aušros vartų sienos ?  Jei kiekvienas esantis namas - istorija, ir kiekvienas gabalėlis mūro - istorija, kiekvienas grindinio akmuo - istorija, ir taip pat jos gyvenimas - istorijos vadovėlis.

Užsisvajojęs su savo mintimis, nepastebėjau, kad ir mane močiutė paslaptingai tyrinėja per labai mažą atstumą, ir atsisukus dovanoja geranorišką šypseną :)

- Jūs nepykit, kad aš įsižiūrėjau į jūs. Aš esu sena jau devyniasdešimt metų žingsniuoju. Nugara sulinkusi, nes žemė šaukia … Mane visi čia žino ir vadina tetą Emilija. Aš matau, kad jūs labai susidomėjęs paveikslu ir votomis. Tad aš papasakosiu tikrą istoriją, kuri atsitiko labai senai …

*****

Pasakojimą - tęsinį, pateiksiu kitame artimiausiame  BLOG’o įraše.

Rodyk draugams

DIENA PRASIDĖJO AISTRINGAIS, VIRPINANČIAIS SMUIKO GARSAIS

Einu Kauno senamiesčio gatve. Pavasario saulė kopė senomis apsilupinėjusiomis suskilusiomis namų sienomis, stogais, bėginėjo  susmirdusiais purvinais kiemais. Kiekvienas mūro gabalėlis - istorija, kiekvienas grindinio akmuo - istorija.

Mano ausį pasiekia širdžiai malonūs smuiko garsai. Dainuoja smuikas merginos rankose. Apie praėjusia nepamirštamą smagią vaikystę. Apie svajones, draugystę, meilę … Tik ne scenoje dainuoja, ne didelėje salėje. Dainuoja seno visko mačiusioje Kauno senamiesčio gatvėje. Niekam nekliudo tyli smuiko daina. Nei tiems, kurie pradėjo savo įprastą darbo dieną, nei besimokantiems, nei norintiems pasvajoti. Gera merginos nuotaika, smuiko daina sušildo pilkiausią kasdienybę, daro gyvenimą gražesnį, žmones geresnius.

Kaip gera, kad pavasaris ir diena prasideda smuiko garsais. Smuiko garsai sušildė žmonių sielas ir kūną, atgaivino pavasario rytą. Niekas nesustabdys pavasario srovės … Jautrūs pirštai glosto stygas. Mergaitės rankose dainuoja smuikas, apie prabėgusias dienas ir draugus. Apie ilgesį ir džiaugsmą. Apie ateitį - tokį viliojantį laukiamą ir paslaptingą …

Rodyk draugams

SVETIMĄ ŠAMPANĄ TAI MAUKIA, O PASKUI NIEKO …

Šiandien buvo įtempto darbo ketvirtadienis ir dar prieš šventinis. Per visą dienos tempą nebuvo laiko pavalgyti. Tačiau po darbo eidamas namo užsukau į miesto centre esančią kavinutę.  Prie baro išgėriau puodelį stiprios juodos kavos ir taip apetitas pakilo … Tad suvalgiau dar ir bulvynių blynų su mėsa. Šalia manęs ant gretimos kėdės sėdėjo “pavargęs” nusilakęs jaunuolis. Jis buvo aukštas, su akiniais, plika galva, jo ausys atrodė tarsi nuslinkusios žemyn. Veide tvyrojo mandagi idiotiška šypsena, o Adomo obuolys slankiojo aukštyn žemyn plonu jo kaklu. Jaunuolis be perstojo žagsėjo, vis mėgindamas užmegzti su manim pokalbį apie moterys. Vakar jis turėjo vieną puikią aštuoniolikos metų mergaitę. Biustas ir užpakaliukas kaip Britney Spears. Ji išgėrusi visą butelį šampano, ir reikalas jau krypęs į gerą pusę, bet paskutiniu momentu ėmusi ir pabėgusi … Įsivaizduok, kokia kiaulystė ! Svetimą šampaną tai maukia, o paskui nieko … Mane suėmė juokas … Jaunuolis aplaistė kava mano megztinio rankovę. Liko rudos dėmės.

Temo, ėjau namo  ir šypsojausi. Išgyvenau žiemą … Atėjo pavasaris … Priekyje vyriškis paslydo ant tirpstančio sukežusio sniego ir vos nepargriuvo aukštielninkas į nešvaraus vandens balą. Visgi neliūdna gyventi šiame keistame pasaulyje …

Rodyk draugams

VARPAI DAINUOJA, DAINUOKIME IR MES …

Kauno istorinio muziejaus sodelis kadaise buvo viena mėgiamiausia kauniečių poilsio vieta. Seni kaštonų medžiai vasara godžiai geria saulės spindulius. Lapai tiek prisigeria šviesos, o kaštonai sunokę apsunkę, aptingę ir abejingai krenta nuo šakų … Parkas atrado kaip kilimas išaustas lapų įvairių spalvų raštais. Laikas nuo laiko vėjo šuolis sumaišo tuos raštus …

Parką mėgdavo vaikai namų šeimininkės, moksleiviai ir senieji Kauno gyventojai dabar vadinami senjorais.  Istoriniame muziejaus bokšte yra 35 varpų; karijonas įrengtas 1937 metais.

Skambūs varpų dužiai nešioja mėgstamos dainos melodiją po gimtąjį Kauną, po senas gatves. Varpų muzika tolsta ir tolsta žilojo Nemuno pakrantemis … Nuo 1956 metų čia yra rengiami varpų muzikos koncertai. Varpais gojama lietuvių liaudies kūriniai, grojama oranžuota klasika. Pamenu, kai būdavo tesiog tradicija Kaune istorinio muziejaus sodelyje klausytis varpų muzikos koncertų. Klausytojų niekada netrukdavo. O varpų muzikos entuziastai visiems gerai pažistami kompozitorius Viktoras Kuprevičius, jau išėjęs į anapilį ir sūnus Giedrius.

Dabar taip pat vyksta varpų muzikos koncertai, bet klausytojų gretos praretiejusios. Gal kitais metais atėjas pavasaris suburs naujų entuziastų ratą varpų muzikos sezono pradžiai. Kitą vasarą atėje su draugais ar svečiais į Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio lauko kavinutės terasą, kuri yra visai netoli varpų bokšto, galėsime klausytis gyvos varpų muzikos, o taip pat atsipalaiduoti nuo gyvenimo sukurio, šį muzika mus užliūliuos gana greitai. Muzika, kuri mažina stresą, skatina ilsėtis ir atgauti jėgas. Padės trumpam pamiršti kasdieninius rūpesčius ir išliksim gerai nusiteikę …

Rodyk draugams

KAUNO TEATRE DAINAVO ENRIKAS KARUZAS

Bevartant seną senelių albumą, aptikau senų pageltusių, išblukusių, vienspalvių nuo saulės ir laiko atvirukų ir nuotraukų. Daug minčių kyla pasižvalgius po praeitį …  O seni atvirukai - tai praeities liūdytojai.

Mane labai sudomino pora senų atvirukų. Dar prieš pirmąjį pasaulinį karą statytas Kauno muzikinio teatro rūmai. Tad susidomėjau senu teatru ir vykusiais jame įvykiais, kurie liko užmarštyje …

1895 metais - buvę tuometiniai Kauno miesto šeimininkai - gubernatorius Klingenbergas ir tvirtovės komendantas Reichertas - nusprendė sukultūrinti gubernijos miestą, stovėjusį caro imperijos pakraštyje, toli nuo Peterburgo, - pastatydinti jame teatrą.

Inž. Golinevičius, nugriovęs pasilinksminimo namą, pastatė teatro rūmus. 1898 m. Kauno teatras buvo iškilmingai atidarytas. Naujasis teatras turėjo 440 vietų. Visą sezoną jame gastroliavo anuomet garsi rusų provincijos operos trupė, vadovaujama Šumano, taip pat įvairios rusų dramos trupės.

XX a. pradžioje, kai teatras buvo G.Laho rankose, į Kauną atvykdavo brangiausiai apmokami aktoriai, garsiausios trupės. Mano dedukas pasakodavo, kad Kauno teatre dainavo italų operos tenoras ENRIKO KARUZO, BATISTINI, MARINI, ŠARTAKOVA ir kiti garsus dainininkai. Atsirasdavę ir  “perkupčių”, kurie pradėjo spekulioti teatro bilietais. Į ENRIKO KARUZO koncertą   “perkupčiai” už bilietą drįsę imti 10 kart brangiau. Tai buvo astronomiška teatro bilieto kaina. Neprašoko kaina spekuliantų ir 1934 m. į F.Šaliapino koncertus pardavinėti bilietai.

Rodyk draugams