ADOMAS IR IEVA DIDŽIAUSI PASAULIO IŠRADĖJAI …

Lukas Cranch Adomas ir Ieva  1525 m.

Lukas Cranch Adomas ir Ieva 1525 m.

ADOMAS IR IEVA buvo ir liks didžiausi pasaulio išradėjai, nes DIEVAS jiems nedavė jokių gyvenimiškų nurodymų, išskyrus figos lapelį prisidengti …

Kažin kokį duotų DIEVAS nurodymą XXI a. ? …

Fernando - Botero Adomas ir Ieva

Fernando - Botero Adomas ir Ieva

Rodyk draugams

NUSISEKĘS VAKAR DIENOS DARBAS

Peteris Paulius Rubensas - Mergelė Marija su vaiku

Piteris Paulius Rubensas - Mergelė Marija su kūdikiu

Rubensas tapė mergelės Marijos su kūdikiu paveikslą. Vieną dieną labai pavargęs jis išėjo iš dirbtuvės anksčiau už savo mokinius.  Mokiniai liko dar padirbėti prie paveikslų.  Vieni likę mokiniai susigrūdo prie mokytojo paveikslo  ir ėmė jį apžiūrinėti. Per spūstį vienas mokinys netyčia nubraukė nuo Marijos veido ir rankos nespėjusius išdžiūti dažus. Visi išsigando, o Van Deikas ėmėsi restauruoti paveikslą.

Kitą dieną atėjęs į dirbtuvę Rubensas nudengė paveikslą, ilgai žiūrėjo į jį ir, pasišaukęs savo mokinius, tarė :

- Štai šis veidas ir ši ranka yra geriausias nusisekęs mano vakar dienos darbas …

***
Garsus flamangų - baroko dailininkas Antonis van Deikas (1599-1641) kurį laiką buvo Piterio Pauliaus Rubenso (1577-1640) mokinys.

Rodyk draugams

CENACOLO - TARP GĖRIO IR BLOGIO …

Apie renesanso menininką Leonardo da Vinčį parašyta storiausių knygų, bet iki dabar jo asmenybę tebegaubia daugybė paslapčių. Šis žmogus idėjomis ir mąstymu šimtmečiais pralenkė laikmetį, mokėjo keliauti laiku …
Pagal Liudviko  Moro užsakymą freska ” Paskutinė vakarienė” yra laikoma Leonardo da Vinčio kūrybos viršūne - brandžiausias ir labiausiai išbaigtas kūrinys. Freska nutapyta Šv. Marijos Maloningosios bažnyčios vienuolyno valgomajame Milane 1495-1497, šiandien freskos likę labai nedaug. Ją sunaikino laikas ir karai, o ketinimai paveikslą restauruoti nuolat skaluoją ekspertus.
Iš Leonardo da Vinčio gyvenimo istorijos teigiama, kad jis kurdamas savo garsiąją freską ‘Paskutinė vakarienė” norėjo pavaizduoti gėrį ir blogį, per Jėzaus ir Judo personažus.
Leonardas lipdavo ant pastolių ir visą dieną stovėdamas prie freskos pasinerdavo į gilius apmąstymus, atrodė taip nutolęs nuo visko, kritiškai vertindamas savo darbą, o po to su dideliu įkvėpimu iki vėlyvo vakaro prie žvakių šviesos imdavęs tapyti. Kai Leonardas užverdavo sunkias, metalu kaustytas vienuolyno duris, tik tada paslapčia vienuoliai užeidavo pasižiūrėti, ką slepia Cenacola (Milane vadinama “Paskutinė vakarienė). Tik vienas Dievas težinojo, kada freska bus baigta, bet Leonardą tai mažai jaudino. Jis troško sukurti šedevrą, dirbo labai kruopščiai. Nepaisant vienuolyno valdžios nekantrumo, darbas į priekį ėjo lėtai.
Papasakosiu istoriją, kurią tikriausia daugelis esa girdėjęs …

Ištisus mėnesius Leonardas ieškojo tinkamo pozuotojo Jėzaus veidui. Norėjo rasti žmogų, kurio veide atsispindėtų stiprybė, švelnumas, dvasingumas ir vidinė šviesa. Po ilgų ieškojimų Milano bažnyčioje jis pamatė kuklų, tvarkingą, spindinti dvasinės šviesos vaikiną, kurio bruožai atitiko Jėzaus veidui.

Bėgo metai … Leonardas vaikštinėjo po skurdžiausius  Milano kvartalus, lankėsi abejotinos reputacijos smuklėse, užeigose ieškodamas žmogaus, kuris tiktų pozuoti tapant Judo, apaštalo išdaviko veidą, kurio veide išriškėtų nusivylimas, amžinos kaltės ir vienatvės žymė, pasirengimas išduoti geriausią draugą. Pasisukiojęs tarp girtuoklių, vagių įvairaus plauko nenaudėlių, Leonardas randa , ko ieškojo. Padėdamas savo mokinio atsiveda apdriskusį, purviną, vos stovinti ant kojų girtuoklį - pozuotoją į vienuolyną ir su įkvėpimu  ėmė tapyti nuodėmingąjį. Tapydamas, Leonardas pastebėjo per jaunuolio skruostą ritančias dvi sidabro ašaras …

- Kas nutiko ? Įdėmiu žvilgsniu paklausė.

- Aš esu tas, kuris prieš kelis metus buvo apgaubtas Viešpaties šviesos, atsispindintis Jėzaus veide …

Rodyk draugams

SIELŲ VEDLYS, SUKČIŲ PRINCAS, JUOKDARYS …

Turėdamas laisvo laiko užsukau į paveikslų galeriją. Mane patraukė nuostabi xix a. skulptūrą, ir pajaučiau, lyg kažkokia žinia persiduoda į mano sąmonę. Tai Merkurijaus, dievų pasiuntinio, statulėlė. Senoves Graikai jį vadino Hermiu - sielų vedlių, nes jis lydėjo sielas iki Hado ir kartais apgaudavo pačius dievus ir jas ten pavogdavo. Sukčių princas, džiokeris, juokdarys - taro kortų juokdarys, vagių bei klastos dievas. Hermis sukūrė septynstygų lyrą - oktavos gamą, kurios muzika vertė dievus verkti iš džiaugsmo.

Gana ilgai žiūrėjau į tą skulptūrą. Man atrodė, kad skulptūra į šiuolaikinį žmogų žiūri pašaipiai ir išdidžiai  …  O gal senovėje tai buvo toks ritualas ? Sunku atskleisti tą paslėptą paslaptingą reikšmę. Prasmė gal ir pamiršta, tačiau skulptūros magnetizmas - toks stiprus … Bet jei ir atskleistume visų žmonių prigimties dorybes - nekaltumą … Kas  būtų mums iš to ? …

Rodyk draugams

PABLO PIKASO “GERNIKA” …

Pablo Picasso Nuo žemės nušluotas Gerniko miestas 1937

Pablo Picasso Nuo žemės nušluotas Gerniko miestas 1937

Šiandien betvarkydamas senus daiktus į mano rankas pateko senai pamirštas aplankalas su reprodukcijomis iš pasaulio muziejų. Susidomėjęs verčiau vieną po kito reprodukcijas ir mano dėmesį patraukė Pablo Pikaso reprodukcija “Gernika”. Pamenu apie šį paveikslą tapytojas A.Martinaitis pasakojo tokią istoriją.

Vokiečiams įžengus į Paryžių dailininkas Pablo Pikaso užkariautojų liko nepaliestas. Vermachto karininkai ir kareiviai buvo gausūs Pikaso ateljė lankytojai. Kiekvienas šių nekviestų svečių buvo sutinkamas nebyliai, nebyliai vedžiojamas po dailininko atelje ir atsisveikinant gaudavo paveikslo, kuris vaizdavo nacių lakūnų sunaikintą baskų miestą Gerniką, reprodukciją. Tik tada Pikaso ištardavo vienintelį žodį - “Souvenir !”.  Karta pas jį  atvyko gestapo agentas, rodydamas reprodukciją ir paklausė : “Tai Jūsų darbas ?”

- Ne, ne, - purtydamas galvą atsakė dailininkas. - Tai jūsų darbas … Ar agentas nesuprato atsakymo, ar pernelyg gerai suprato, ar buvo paveiktas jo sumanumo, ar jį priėmė kaip nepilnapročio išsireiškimą ; agentas išėjo ir daugiau nevargino dailininko.

***********************************************************************************************

Gernikas - ispanų miestelis. Pikasas tapė sukrėstas vokiečių lakūnų žiaurumu, kurie subombardavo baskų miestelį. Vaizduoja  karo siaubą, gėrio ir blogio gyvenimo ir mirties kovą. Pagrindinė figūra jautis ir arklys. Atstovauja tamsai ir brutalumui, ir šviesos nešėją, simbolizuojančią gėri ir viltį.

Rodyk draugams

P.RUBENSAS KAUNO GALERIJOJE

M.Žilinsko galerijoje eksponuojamas kūrinys patraukė mano dėmesį, ne dėl savo tragiško siužeto, bet perteikta meile gyvenimui, dvasine sveikata. Tai Piterio Pauliaus Rubenso ant ąžuolo lentos nutapytas nedidelio formato darbas “Nuėmimas nuo kryžiaus” 1612-14. Šis paveikslas į Lietuvą pateko K.Tyzenhauzo dėka. Jį 1815 metais Paryžiuje pirko K.Tyzenhauzas papuošti savo dvaro svetainę. Vėliau pateko į A.Tiškevičiaus paveikslų kolekciją.

Kauno M.K.Čiurlionio dailės muziejus įsigijo 1931 metais. Karo metu drauge su kitais vertingiausiais muziejaus eksponatais jis buvo patalpintas Kauno Valst. banko seife. Karui praūžus, paaiškėjo, jog vokiečiai, traukdamiesi iš Kauno išsivežė seifo raktus ir ilgą laiką buvo užrakintas banko seife. Tik 1946 m. pavasarį, Nemuno potvyniui užliejus banko saugyklas, seifas priverstinai buvo atidarytas. Paveikslas nuo drėgmės labai nukentėjo, skilo ąžuolo lenta, sugedo paveikslą dengiąs lakas, nubluko piešinys, vietomis nutrupėjo dažai.

1949 m. ir 1961 m. paveikslą restauravo Maskvos dirbtuvių dailininkai. Autentiškumui nustatyti paveikslą tyrinėjo Luvro, Ermitažo, Maskvos muziejų specialistai, meno žinovai. Buvo vieninga ekspertų išvada - paveikslas nutapytas 17 a. genialaus baroko flamandų dailininko Piterio Pauliaus Rubenso (1577-1690). Muziejininkai buvo labai nustebinti ekspertų išvadomis.  Negalėjo patikėti, kad Kaunas gali turėti tokio garsaus dailininko kaip Rubenso rankų prisilietimo paveikslą. Iš pradžių norėta paveikslą palikti Maskvos Ermitaže, bet veliau Lietuvos kultūrininkų dėka paveikslas buvo grąžintas Kaunui ir paslėptas saugykloje. “Nuėmimas nuo kryžiaus” priklauso prie ankstyvosios Rubenso kūrybos periodo darbų, kuriuose audringas Rubenso temperamentas dar neatsiskleidžia visa jėga ir dinamika. Autorius tylus mąstytojas, žmogiškajai kančiai perteikti ieškąs subtiliausių šviesos ir spalvų niuansų. Paveiksle pastebima rubensiškai sodrios ir gyvos kūno formos, charakteringas barokinis figūros apšvietimas, neramus draperijos judesys …

Rubensas buvo ne tik genialus dailininkas. Jis visapusiškai išsilavinęs, mokėjęs septynias Europos kalbas aristokratas ne kartą atlikdavo diplomatines misijas Europos karalių dvaruose, pabuvojo daugelyje šalių. Mirė Antverpene 63 metų amžiaus, apgaubtas šlove, palikdamas gausų būrį pasekėjų, ieškojusių įkvėpimo savo genialaus mokytojo kūryboje.

Rodyk draugams

TROŠKIMŲ MALONUMŲ SODE, NĖRA NIEKO TOBULO …

Kai Adomas ir Ieva neklusnumu prarado rojų, jo palikuonys ieškojo, kaip jį atgauti. Daugybę pasaulyje dailininkų stengėsi rojų sukurti savo paveiksluose. Vienas iš tokių laimės rojaus ieškojo Polis Gogenas.

Kaip ir daugelis to meto europiečių, Gogenas ilgėjosi seniai prarasto rojaus, kuriame galėtų apsisaugoti nuo žmogų žalojančios civilizacijos. Menininkas vylėsi, kad jo troškimas išsipildys malonumų sode Ramiajame vandenyne, kur daug saulės ir viešpatauja ramybė. Jis troško tos ramybės - idealios aplinkos kūrybai. Troško atsakymų į klausymus apie būties paslaptį bei žmogaus lemtį, norėjo rasti būdą, kaip išsivaduoti nuo nevilties ir nugalėti mirties baimę.

Vandenynas tapo Gogenui įkvėpimo šaltiniu. Dievino natūralų žmogaus grožį. Savo paveiksluose įamžino žmonių veidus švytinčius ramumu, savigarba, džiaugsmu. Vaizdingai perteikė legendinį svajonių pasaulį, kuriame po atogrąžų dangumi tvyro ramybė.

Ar rado Gogenas tikrąją laimę Taityje, ar kokioje kitoje saloje ? … Jis matė, kad net tose puikiosiose atogrąžų salose gyvenimas baigiasi mirtimi. Ir turėjo pripažinti, kad pasaulyje nėra nieko tobulo. Laimingi kraštai, kurių  vaizdus Gogenas perteikė teptuko potėpiu, nepateisino jo lūkesčių. Net gyvendamas malonioj aplinkoj, vis tiek nerado atsakymų, kurių ieškojo.

Koks nesuvokiamas, paslaptingas šis pasaulis - žmogaus egzistavimo pasaulis …  Rojaus viziją pažinkime, žmogaus proto kūrinių šviesoje …

Rodyk draugams

SIBABRINĖS ŽVAIGŽDĖS ŽYNYS TIES PASAULIO SLENKSČIU

Pirmą kartą pamačiau M.K.Čiurlionio paveikslus, dar būdamas mokinys. Įspūdį kurį padarė paveikslai, buvo toks milžiniškas, kad meilė menui manyje įsiliepsnojo neužgesinama liepsna iki šiol. M.K. Čiurlionio paveikslai atvėrė daug paslapčių, prabilo į mane savo nepakartojama kalba, palietė giliausias sielos stygas, padėjo pažinti meno pagrindus. Daugybę valandų esu praleidęs Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Visada, kai prisimenu Čiurlionį, prieš akis iškyla nuostabūs jo paveikslų vaizdai: saulėje švytinčios pilys ir bokštai, aukštai virš medžių ir debesų iškilę tiltai, smaragdinėse marių gelmėse paskendę žiburiai ir nuskendę miestai, stebuklų miškuose vaikščiojantys karaliai, bekraštės kosminių erdvių platybės, piramidžių miražai … Žiūrint į paveikslus, krūtinėje suvirpa nerimas, sielą užlieja gilių jausmų banga, atgyja pamirštos svajonės, troškimai ir gūdus ilgesys kažko begaliniai gražaus, tyro, didingo …

M.K.Čiurlionio paveikslai kupini fantastikos, poezijos, muzikos. Juose vaizduojamas pasaulis nėra realus, apčiuopiamas ir konkretus, - jis pilnas pasakiškumo, paslapčių, simbolių. Dailininkas į jį supantį pasaulį, žiūri pro poezijos prizmę. Čiurlionis didelis gamtos mylėtojas, studijuoja gamtą, kurią atitinkamai perfrazuoja savo paveiksluose.  Jo kūriniuose taip gausu gamtos elementų.

Vėlesniame savo kūrybos etape Čiurlionis žiūri į pasaulį ne tik poeto, bet ir muziko akimis. Tarsi viską suvokdamas per garsų pasaulį, jis stengiasi tai išreikšti savo paveiksluose, kuriuose net pavadina muzikine terminologija. Jo paveiksluose, kaip ir liaudies pasakose, padavimuose ir muzikos kūriniuose, randame įvairių įspūdžių fantastinės visatos vaizdus, kur angelas žengia žvaigždžių takais. Žinoma, negalime sutikti su tokiu visatos vaizdavimu, bet mene, kaip ir mituose, šitokia visatos personifikacija dažnai sutinkama. Senovės mituose, kalbama apie jų ” amžiną žavumą”.

M.K.Čiurlionis nesukūrė ir negalėjo sukurti savo meninės mokyklos ir krypties. Jo meninė mąstysena buvo per daug individuali, susiformavusi specifinių istorinių ir subjektyvių veiksnių pasekoje.

M.K.Čiurlionio kūryba nepaseno. Čiurlionio kūryba moko žiūrėti į gyvenimą giliai ir jautriai, skatina kūrybiškai ieškoti ir siekti taurių moralinių vertybių, didelio ir įprasminto grožio. Moko mylėti Tėvynę, gamtą, žmogų, verčia mąstyti apie dabartį ir ateitį, įkvepia svajonėms, suteikia tvirtus sparnus žmonijos poreikiams.

*

Šį  įrašą apie M.K.Čiurlionį mane paskatino ir įkvėpė blogeriai iš Lenkijos ir Čekijos. Viename Lenkų blogų užtikau gana išsamų aprašymą apie M.K.Čiurlionį. Dėkui blogeriams kaimynams taip gražiai atsiliepusiems apie M.K.Čiurlionio kūrybą.

Rodyk draugams