LAIŠKAS SŪNUI …

Art Christian Shloe

Art Christian Shloe

Betvarkant mirusios  žmonos daiktus, tarp senos užrašų knygelės puslapių, tarp sudžiūvusių, mėlynakių jau bekvapių neužmirštuolių žiedų, kurie dar išlaikė savo spalvą radau žmonos laišką rašytą sūnui.

. . .

MIELAS MANO SŪNAU !

Jei tėvas parodys tavo trūkumus ir silpnybes, nesupyk ir geranoriškai su šypsena  padėkok jam.

Atsikėlęs iš lovos, paklok ją. Nusivilkęs drabužius, gražiai pakabink juos ant pakabos.

Baigęs valgyti, nepamiršk padėkoti  žmonai už jos triūsą ir išplauti indus.

Jei kas tavęs ieško, be pykčio atsiliepk. Nuliūdusi, artimą  - paguosk. Neleisk, kad tavo širdies langas pavirstų veidrodžiu …

Nesigėdyk mažytės gailesčio ašaros … Jei koks žmogus tave erzina,  pamėgink jį pamilti …  Visada tikėki savimi, kai nusivili ir abejoji, kad paprasti dalykai yra tokie paprasti  … Pamatysi kiek nuostabių dalykų slypi po menkaverčių apdarų ! … Gyvenk ir džiaukis visa širdimi … Tikėk tuo kas amžina ir tikra !

Suprask, ir perduok tai vaikams, kad meilė prasideda šeimoje.

Džiaukis tuo ką turi, ir būk tuo kuo turėtum  būti vyras žmonai ir savo vaikams.

Būk druska - ji saugo nuo sugedimo …

Niekada nelauk rytdienos, kad galėtum pasakyti, jog myli. Pasakyk tuojau pat … MEILĖ - tai gyvenimas, gyvųjų pasaulis.

Perženk pinigų švaistimo ir grožio išniekinimo ribas.

Būk laimingas : mylėk ir būk mylimas.

Su  meile, tavo mama ……………………………….

Rodyk draugams

RANKA RAŠYTI LAIŠKAI - TAI TRUMPAS KINO FILMAS

XXI amžius sunaikino popierinius, spalvotus, kvepiančius laiškus. Elektroniniai, telefoniniai, vadinami trumpai SMS dabar madingą suprastintą rašybą “šveplomis” raidėmis, trumpiniais, svetimžodžiais rašyti. Tie laiškeliai, žinutės pasieks visur, nesvarbu kur bebūtume: mašinoje, parduotuvėje, sėdint ant brangaus unitazo, gulint svetimoje lovoje ar pirtyje … XXI amžius suteikia greitą džiaugsmą.
Gluosnis dar priklauso tiems, kurie yra ištikimi kvepiantiems ir savo sielą įdedantiems į baltą popieriaus lapą.
Laiškus neišmetu. Apsigyvena jie rašomojo stalo stalčiuje. Laikau daugelį laiškų dar iš vaikystės, mokyklos laikų. Seni laiškai, tarsi trumpas senas geras kino filmas. Smagu juos vėl peržiūrėti …
Seniau buvo mada laiškus ir vokus išpiešti, papuošti ir iškvepinti kvepalais. Tokie laiškai kelia daug sentimentų. Kažkaip nekyla ranka jų išmesti į sąvartyną ar tiesiog sudeginti …. Tai žmonių mintys ir siela, energija ir šiluma.
Paauglystėje labai tankiai rašydavau laiškus. Metams bėgant laiškų rašymas virto mano hobi.  Laiškų pagalba pramokau užsienio kalbų.
Ant baltų, spalvotų vokų puikuodavosi įvairūs užsienio šalių pašto ženklai. Jie papildydavo mano pašto ženklų kolekciją. Rašydavau ir laukdavau tų laiškų, kaip maži vaikai laukdavo dovanų.
Aš ir mano korespondencijos draugai augome … Iš mokinukų tapome jaunuoliais … Metams bėgant keitėsi pažiūros, įsitikinimai ir draugų ratas.
* * *
Vartau storą baltą voką dar kvepianti labai kvapnaus muilo. Pamenu, kai jį gavau. Tada tiktai baigdamas skaityti supratau, kad rašo jauna kino aktorė iš Jugoslavijos, o nuotraukos kurios buvo įdėtos į voką šokiravo mane, nes buvo labai meniškos ir pati aktorė labai simpatiška. Mes bendravome ilgai. Laiškai buvo rašyti su aistra, trokštanti užkariauti šį nuodėmių pasaulį ir būti pasaulio nugalėtoja. Po Jugoslavijos karo jos gyvenimas virto tragedija … Liko visam gyvenimui prikaustyta prie invalido vežimėlio …
* * *

Pamenu, kai Sopote susipažinau su romantiška bulgarų poete Elena. Jos dėka truputi pramokau bulgarų kalbos ir buvau jos poezijos skaitytojas ir kartu kritikas. Kai dabar pagalvoju, koks buvo iš manęs kritikas … Elena rašė poeziją su tokia kantrybe, meile. Tada dar nežinojau, kad Elenos tėvas buvo aukštas Bulgarijos KGB darbuotojas, o aš jaunatviškai pasitikėjau gražiąją Elena …
* * *
Atskrisdavo laiškai iš Kubos “laisvos salos”. Jie kvepėjo kubietiškais cigarais ir skleidė gardenijos kvapą. Mario vertėjas mokantis aštuonias užsienio kalbas. Garbino F.Kastro ir komunizmą, o vėliau ir pats nukentėjo nuo komunistinio Kubos režimo. Jo laiškai buvo labai įdomūs. Mario globojo našlaitį berniuką Samuelį. Berniuko tėvai per gaisrą žuvo, o senelis nuo smalkių užduso. Pamenu viename laiške rašė kaip Samuelis mėgino iš vieno vaiko pavogti šuniuką, nes labai norėjo turėti šuniuką. Mario suteikė berniukui džiaugsmo. Padovanojo berniukui šuniuką. Mario gyveno su trimis  broliais. Visi jie - skirtingų charakterių. Vyriausias brolis Gilberto buvo didelis moterų gundytojas. Gundymas buvo jam kaip profesija ir kartu darbas. Jei keturias dienas neturėdavo moters, jis pasinerdavo į depresiją. Carlos buvo atletiškai sudėtas,  pašėlęs tipas, gėrė kaip Havanos batsiuvys, rūkė kaip kaminas, ir visada veldavosi į muštynes, bet buvo geras žmonai ir vaikams.  Danilo buvo jauniausias. Žemo ūgio, tamsių plaukų, su nusvirusiais ūsais. Iš brolių buvo vienintelis, nepakabinęs nė vienos merginos, o tai kubiečiams yra nebūdinga.  Matyt, koją pakišdavo mažas jo ūgis … Broliai erzindavo ir sakydavo: “Esi vėpla ir laikykis įsikibęs mūsų šiknos” …

******************************************************************************************************

Dažnai užklystų į užmirštas senų laiškų krūveles. Atgimsta pamiršti vardai, datos, įvykiai. Kartais maži dalykai, kurie nieko nekainuoja, padaro mums neišdildomą įspūdį …

Rodyk draugams

AR GALIMA GYVENTI BE PAVYDO ?

Foto iš google

Foto iš google

Sveikas,

Man 38 metai. Gyvenu Londone, turiu normalų gyvenimą. Skaitau tavo Blogą ir … susigundžiau tau parašyti. Nevarginsiu tave savo gyvenimo istorijom. Nėra jos  tokios jau baisios, bet štai kas mane kamuoja.

Turiu labai blogą savybę. Esu velniškai pavydus. Esu dažnai užvaldomas šio blogo jausmo, jis griaužia mane iš vidaus, sukelia papildomų blogų emocijų, didelį susierzinimą, kuris priveda prie pykčio protrūkio , nepasitikėjimo žmonėmis, ir pačio savimi. Tas nusivylimas mane dar labiau siutina .

Pavydo skonį juntu kiekviename žingsnyje. Jis kankina, gadina nuotaiką ir atrodo, kad visą gyvenimą lydi mane. Kartais taip stipriai apima pavydo jausmas, kad ima svaigti galva, atrodo tuoj kraujas iš nosies pasipils.

Pavydas kelia man daug problemų. Supykstu ir pavydžiu, kai kitiems sekasi, o man ne. Pavydžiu draugams, bendradarbiams, kaimynams, savo draugei. Pavydas griauna mano gyvenimą,  nulemia tolesnį mano likimą. Aš pykstu ant savęs, kad neįveikiu savo pavydo.

Kaip man nuraminti savyje tą kvailą pavydą ir išsivaduoti nuo pykčio ?

AUGIS  (vardas pakeistas)
>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>
P.S
Augio problema gali būti artima daugeliui …  Ką galima patarti Augiui ?  Kaip jam atsikratyti juodo pavydo jausmo ?

Rodyk draugams

LAIŠKAS IŠ SĄVARTYNO … …

Sąvartyno pakraštyje, ant plastmasines dėžės, sėdėjo žemas, plikas, stambių išraiškingų bruožų, viena akimi žvairas pilvūzas. Dėvėjo chaki spalvos kareiviškas kelnes ir pilką apdribusį džemperį. Šalia kojų tupėjo šuo, jis amtelėjo, pasižiūrėjo į mane ir  nusprendė, kad nekeliu jokios grėsmės, ir nusiramino. Pilvūzas baigė griaužti obuolį išskėtė rankas, tarsi supermenas ir metė graužtuką į netoliese kreivai stovinčią  dėžę, bet nepataikė …  Pasilenkė ir pakėlė nuo žemės baltą vėjo atpūstą sąsiuvinio lapą. Laikydamas prieš save lapą, sudarė įsigilinusio skaitytojo įvaizdį.  Perskaitęs, palingavo galvą ir atkišo lapą man.

BRANGUS SŪNAU !

Tau atsitiko rimta bėda. Nusiramink ir negalvok apie visokias baisybes, o apsidairyk aplinkui. Pavasaris atėjo, gyvenimas - toks gražus ! …

Mes tave gerai suprantam, tau įkyrėjo pardavinėti, knaisiotis po tuos sumaltus “Zepter” puodus  ir žmonėms smegenys “pudrinti” , o paskui namuose drybsoti ant lovos apglėbęs sumuštinį, alaus butelį ir iki  apsivėmimo spoksoti į televizorių, be jokios prasmės. Pasidarei lyg gyvas lavonas …

Sūnau, privalai šį bei tą daugiau suprasti. Visada neprarask vidinės ramybės ir vilties, net jei visas pasaulis  atrodo prislėgtas …

V  i  s  a  d  a          t  a  v  o             M   A   M   A         I  R        T   Ė   T   I   S .

*******************************************************************************************************

P.S.

Parašas visada tavo mama ir tėtis užėmė  visą puslapį.  Perskaitęs laišką susimąsčiau. Pastebėjau tepaluotus savo pirštus ir įdėmiai tyrinėjau, tarsi tose tepalo dėmėse slypėtų atsakymas į laišką …

Rodyk draugams

LAIŠKAS … tos nelemtos kojos …

Štai jau geras pusvalandis, o nuo ko pradėti rašyti - nesugalvoju. Laiškus rašau el.paštu. Mėgstu rašyti, ir jų gaunu daug, bet šį kartą rašyti sunku. Perskaičiau tavo postą ”Beprotiškas troškimas paliesti kojom žemė … ” jis  - parašytas lyg iš mano gyvenimo tarpsnio. Gyvenimas panašus. Panašus tomis nelemtomis kojomis.

Po paralyžiaus “vaikštau” tik po kambarį ir tik atsiremdama į stalą, kėdę, baldus. Kiek man reikia padėti jėgų nueiti iki lango, kad galėčiau pasigrožėti pavasariu, pamatyti vaikštančius po gatve žmones. Grįžtant neišlaikau lygsvaros … Labai mėgstu kartoti žodžius “aš pati !”, o neišlaikiusi lygsvaros, gaunu mėlynę arba gumbą. Mano kūne daugybe mėlynių. Tai niekis, bet užtat atsikėlusi ir saulė daug šviesesnė. Pagalvoju: “o visgi turiu vaikščioti !” Man patinka tai, kas gyvenime sunku. Taip pati save išmėginu.

Aš myliu vaikus kuriuos mokau namie ir esu labai laiminga. Kartais pagalvoju ar minės jie šiltu žodžiu savo mokytoją, kuri tiek nedaug jiems gali duoti ? Bet ne tai svarbu. Svarbu, kad jie būtų žmonės. Kasdien suku galvą dėl jų.

Mėgstu gamtą, bet labiausiai branginu muziką: Čaikovskį, jo nemirtingą “Itališkąjį kapričio”. Apskritai, branginu viską viską. Mažiausioje žolytėj, kiekvienoj spalvoj, kiekviename muzikos garse matau grožį.

S. Živilė

***

Džiaugiuosi, kad yra tokių žmonių, kaip Jūs - tvirtų, atkaklių, pilnaverčių. Noriu išreikšti nuoširdų ačiū :) Jums už tai, kad esate tokia, kokia esate. Noriu drauge su Tavimi apglėbti Laimę, kurios žmonės dažnai ieško ir negali surasti. Ji Tavo rankose. Laikykite tvirtai, nes mažiausias nusivylimo debesėlis ją gali padaryti labai slidžią. Kol yra gyvenimas, yra ir Laimė. Mylėkite gyvenimą jame tiek daug šviesių, giedrių akimirkų …

Su Pagarba

- GLUOSNIS -

Rodyk draugams

NENORIU, KAD MANO SŪNUS IŠAUGTŲ TIKINČIU ŽMOGUMI …

Jau senokai mano El.pašte užsigulėjo Aurimo laiškas. Su Aurimu susipažinau prieš keletą metų kursuose darbo - klausimais. Kai kuriomis  mintimis iš Aurimo laiško norėčiau pasidalinti su Blog’o skaitytojais.

Mano tėvai yra tipiški ateistai. Taip pradėjo Aurimas savo laišką. Tėvas buvo komunistų partijos narys, mama taip pat prijaučianti komunistams, dirbo Klaipėdos savivaldybėje. Mūsų namuose niekad nebuvo Kalėdų, Velykų nuotaikos.  Mamos sesuo, mano teta mokytoja - komunistė Ateiste iš didžiosios raidės. Mokykloje buvo atsakinga už ateistinį ugdymą. Mokinių ir tėvų labai nemėgiama. Mamos mama, mano mylima baba - tikintys žmogus, karštai mylintis Dievą. Kai nuvažiuodavome į Žemaitiją, baba mane ir brolį į bažnyčią varu nuvarydavo. Aš “dievulio namuose”, dažniausiai, žiovaudavau ir įvairias  išdaigas  krėsdavau. Mėgiamiausias pokštas būdavo per pamaldas užpūtinėti žvakes. Maldaknyges po suolais paslėpdavau, o kai kunigas giedodavo, užtraukdavau dainušką : “pasėjau linelį ant pylimo … “.   Baba įsitikino, kad gero kataliko iš manęs nepadarys ir kai atvažiuodavau atostogauti liovėsi vertusi lankyti bažnyčios.

Kai reikėjo pasirinkti profesiją, susigundžiau mechaniko specialybe tolimo plaukiojimo laive. Atrodo viskas gyvenime klostosi gerai, bet kartą grįžtu po pusmečio į kaimą pas žmoną, kuri gyvena pas savo tėvus su mano pagranduku sūnumi. Mano uošvienė - tikinti moteris, jos naujo namo sienos nukabinėtos šventųjų paveikslais … Pamenu tą siaubinga dieną, kai pavalgėm pietus, ir mano sūnelis nueidamas nuo stalo, žegnojosi: dėkoja Dievui už kasdieninį valgį. Uošvienė pamatė, kad aš be žado, nustebęs, ir sako :

- Matai, koks gabus tavo sūnus, viską supranta … bus doras žmogus.

Žmona - taip pat tikinti. Kadaise aš dėl to nelabai krimtausi. Tuokiantis buvome susipykę - eiti į bažnyčią ar  ne ? Tada meilės vardan nusileidau : apsimetęs tikinčiu, stojau prie altoriaus. Vėliau ši nuolaida brangiai kainavo. Krikštyti Saimoną kategoriškai atsisakiau. Žmona supyko : “nereikėjo manęs vesti, jeigu toks esi. Nereikėjo apgaudinėti”.

Žmona pakrikštijo sūnų prieš mano tėvų ir mano valią, kaip aš buvau išplaukęs pusmečiui į jūrą. Nenoriu, kad mano sūnus išaugtų tikinčiu žmogumi. Mūsų šeimoje kyla barniai, nesutarimai. Ir viskas dėl tos pačios priežasties. Nenoriu netekti šeimos ! Aš myliu žmoną, myliu sūnų. Tad kaip man pasielgti, kad gyventume santarvei ?

Rodyk draugams

LAIŠKAI Į TĖVYNĘ APLAISTYTI AŠAROMIS …

Šį savaitgalį buvau mažame Lietuvos miestelyje kur patyriau bulviakasio malonumus … Baigus bulviakasį ir prisėdę prie stalo krūvoje su dosniais šeimininkais, ir nuostabiais kaimynais užsimezgė įdomus pokalbis. Apie miestelį, žmonių skaudulius, džiaugsmus, kaimynus … Mažų miestelių žmones mėgsta atvirauti apie savo kaimynus.

Tad visai atsitiktinai į rankas pakliuvo laiškas iš Amerikos siustas vienai šalia gyvenusiai kaimynei, kuri ir leido perskaityti laišką. Iš kaimynes  pasakojimų sužinojau apie moterį plačiau. Laiško eilutės pasakojo apie vieną žmogaus liūdną likimą.

Prieš porą metų pardavus namą kaimynė išvažiavo į Ameriką pas savo dukrą, kurios 15 metų nematė. Jį gyveno viena mintimi - susitikti ir gyventi su savo dukra, išbučiuoti savo anūkus, kuriuos tik iš nuotraukų pažino.

Vieną gražią dieną padrąsinta dukros laiškų ir kaimynų, ji paliko savo gimtąjį miestelį ir iškeliavo į svetimą nepažįstamą jei kraštą. Į Tėvynę vienas po kito ateina kaimynams jos rašyti laiškai ašarom aplaistyti. Tik vietoje laukto džiaugsmo - juose skausmas, gyvenimo nerimo, kuris seną moterį baigia palaužti.

“Dukra paskendo skolose. Žentas po avarijos gavo galvos traumą, pasidarė nervuotas ir piktas, viskuo nepatenkintas, dažnai nesusivaldo.  Anūkus labai myliu, bet nelabai supranta mūsų lietuviškas pasakas. Bijau vaikščioti viena gatvėmis. Porą kartų gatvėje buvau užpulta ir sumušta juodaodžių. Grįžau į namus  suplėšyta suknele ir išsukta ranka. Kartą grįždama iš parduotuves namo buvau apmėtyta supuvusiais bananais, Coca-Cola buteliais grupelės vaikų. Kiekvienas gyvena sau, už savo būvį kovoja … Kaimynai žiūri tik savęs. Nesvarbu, kad šypsosi ! Nėra lietuviško draugiškumo. Čia visko yra tik pinigų turėk, bet visos mintys pas jus mieli kaimynai. Duona labai sūri, dešros, varškė sūri … Amerikoje ne visi žmonės turtingai gyvena … ”

****

Iš kaimynų pasakojimų ji savame krašte  turėjo viską, gal tik stokojo dukros artumo, anūkų glamonių. Dabar jai sunku susigyventi su mintimis, kad ji dukrai nereikalinga, esanti tik sunki našta. Bet kodėl taip ? …

Rodyk draugams

KVIEČIU PASIDALINTI SAVO NUOMONĖMIS IR PATARTI … AR AŠ ELGIUOSI NORMALIAI ? …

Užsukau į savo pašto dėžutės lobyną ir radau gana įdomų laišką. Labai keista skaityti visai nepažįstamo žmogaus laišką. Perskaitęs, ilgai galvojau ką atsakyti. Nutariau šį laišką pateikti Blog’e skaitytojams. Kviečiu Jus Blog’e skaitytojau pasidalinti savo nuomonėmis ir patarti Jolantai.

GLUOSNI,

rašau jums šį laišką iš Klaipėdos (sukandusi dantis) ir klausdama patarimo. Esu prasta laiškų rašytoja, bet nutariau brūkštelėti jums. Mano situacija yra tokia.

Labai įtarinėju savo vyrą dėl neištikimybės ir visaip jį persekioju, seku jo kiekvieną žingsnį. Vieną kartą buvau užtikusi savo gerą draugę prie kavos ir brendžio šlakelio. Kai jo  paprašiau pasiaiškinti, jis visada lengvai išsisuka, sugalvoja gražias istorijas. Mane labai erzina jo bendravimas su moterimis. Jis visas moterys vadina gražuolėm, meilutėm, lyg jos neturėtų savų vardų. Mane tai isteriškai erzina.  Atrodo, kad jis nori visoms įsiteigt, pamaloninti jų širdys. Pasidariau liguistai pavydi … Paklausius jo, ar turi kokiu problemų su manimi jis visada  atsako, kad visas problemas aš pati ieškanti sukurti, ir visada norinti susipykti.

Po draugės užtikimu su mano vyrų visą nakty sapnavau sapną. Jis mane sukrėtė. Matau savo vyrą jis guli pievoje visiškai nuogas, apkabinęs mano draugę Ji guli ties jo kojų, glamonėja jo kūną, o šalia dar kita, laiko jo ranką ir bučiuoja jo krutinę, ir visur aplinkui - moterys, subrendusio, su patyrimu, ir visos geidulingai jį myli, ir visos nori būti jo mylimos, o jis visas vadina  ” mažytėmis”. Atsibustu liūdnai, prislėgta.

Man kartais dienos būna tokios ne mielos, kad atrodo, kad slysta žemė iš po kojų, darbe vos sulaikau ašaras, grįžusi namo verkiu. Pati nebežinau ko noriu iš gyvenimo, visiems jaučiu neapykantą. Noriu būti laiminga, tik nežinau kaip …

Kai kartais jis išvyksta su draugais kelioms dienom žvejoti, nes sako nori atsipalaiduoti nuo mano verksmo ir tokio įtempto gyvenimo. Bet aš netikiu ir vis galvoju, kad jis su kažkuo susitikinėja. Kai aš skambinu, jis neatsako į telefono skambučius, sako, kad negirdėjęs, kad neturėjo šalia telefono, ar dar ką sugalvoja. Kai jis maudosi vonioje aš visada tikrinu jo mobilųjį telefoną. Jis to nežino. Jai pamatau, koks įtartinas numeris, iškart nieko nelaukdama, skambinu ir tikrinu, žiūriu kas atsilieps. Būdavo, kad atsiliepia moteris labai gyviu maloniu balsu. Aš tuoj pagrasinu, o po kiek laiko pasirodo, kad tai buvo visai nieko dėta moteriškė.

Pasakykite ar aš elgiuosi normaliai ?   Jeigu ne tai kame yra šaknys ! Ką man patartumet, ką man daryti ? Labai noriu išsaugoti savo vyrą ir santuoką. Noriu ramaus gyvenimo. Patarkite kaip man gyventi toliau.

Dėkoju už patarimą.

Nuoširdžiai JOLANTA  (vardas pakeistas)

Rodyk draugams

MAN NORISI SKAITYTI SAVĄJĄ KNYGĄ ,KURIOS NIEKAS NEPARAŠĖ

Kaip norisi, kad visų žmonių namai pilni šeštadienio šviesos ir laimės būtų …                                                                                                 GLUOSNIS

Po publikacijos “Moteris: viena pagadino, kita pataisė … ” gavau į el. paštą labai įdomų laišką. Ilgai galvojau ar verta jį publikuoti į savo Blogą, kuris visai neturi bendro su mano publikacija. Visgi nutariau pasidalinti šiuo laiško gyvenimiškomis mintimis.

… “Aš 44 metų moteris. Nepasakyčiau, kad buvau ir esu laiminga. Kažkur ir kažkada aš prasilenkiau su savo laime. Pasirodo, ji visai ne ten, kur jos ieškojau … Turėjau svajonę, baigsiu mokslus, išteku už mylimo vyro, gimdau jam vaikus, idealiai tvarkausi namuose, visada žvali, linksma, mylima ir mylinti … Mano namai - amžinos meilės prieplauka, o aš toji, kuri dalija meilę. Aš skalbdavau vyrui baltinius, laidydavau kelnes.Stovėdavau prie puodų. O jis už viską užmokėdavo gera nuotaika ir trupiniu dėmesio. Dabar man keturiasdešimt keturi, ir jaučiuosi labai pavargusi. Pasidariau pikta, sunkiai sukalbama  …

Mes su vyru vienmečiai, bet jam gyvenimas, atrodo tik prasideda … Jis kupinas energijos … Aš neseku mados, neturiu noro jam patikti. Mes abu kažką praradome, susvetimėjome ir ne tokie vienas kitam esame brangūs … Vyras vis man priekaištauja.  “Paimtum , knygą. Skalbi ir skalbi , lyg visą miestą apskalbtum. ” Knygą ? Bet  aš nejaučiu jokio poreikio jai. Knyga manęs jau nepagauna, kaip jaunystėje. Man norisi skaityti savąją knygą, kurios niekas neparašė. Ji man kur kas svarbesnė …

Mano dukrai aštuoniolika metų. Aš noriu ir stengiuosi apsaugoti ją nuo savo klaidų. Nežinau, kiek tas padeda, bet mokau ir kalbu jai apie savarankiškumą, dvasinį stiprumą, moters nepriklausomumą. Džiaugiuosi, kad ji žino, kad yra gyvenime kiti kriterijai, kitos pažiūros į žmogų ir jo laimę.

Pastebiu, kad dukra daug blaiviau, žiūri į daugelį dalykų, negu kad savo laiku žiūrėdavau aš. Meilės, ištikimybės, santuokos problema kažkur nusimetė jos akyse tą nereikalingą, pusiau mistišką, romantišką šydą. Ji draugauja su jaunuoliu ir jaučiasi lygiateise jo partnere. Jie neįsipareigoja pažadais ar veiksmais, neuždaro savo draugystės į taisykles ir rėmus. Nesusimąsto, kuriam pas kurį užeiti ar paskambinti. Mane iš pradžių gąsdino tokia dukros drąsa, man atrodė, kad per mažai vertina ir gerbia save … Aš labai noriu, kad mano dukra būtų laimingesnė už mane … ”

Su pagarba Nijolė.

P.S.

Ačiū tau Nijole, už išsakytas mintys ir jausmus, už gyvenimiškas tiesas, už pasidalinimą gyvenimišką  patirtim.

Rodyk draugams

AR TIKRAI XXI a. MIRĖ PASKUTINIAI VIENAS KITĄ MYLĖJĘ ŽMONĖS ?

Bevartydamas senus el. pašto laiškus aptikau prieš metus gauta į el. pašto dėžutę Dianos -  Blogo skaitytojos laišką. Pamenu perskaitęs jį suglumau. Dabar vėl tą laišką perskaitęs mane užvaldė minčių verpetas …

Pacituosiu iš tuo laiško žodžius, kurie mane kaip vyrą sutrikdė …

… “Dabar žmonės XXIa. mylėti nemoka. Gimė jie be šių gražių jausmų. Jie negailestingi nes jų motinos sovietiniais metais patyrė daug žiaurumų ir negailestingumo. Skaitant knygą “Romeo ir Džiuljeta” ar žiūrint kino filmą “Otelas”. Sunku išreikšti ką žmogus jaučia perskaitęs ar pasižiūrėjęs kino filmą apie tuos nelaimingus laiminguosius. O užvertę paskutinį tragedijos puslapį gyliai atsidūstame : “Mūsų laikais taip nebūna “.

Ne tas laikas … Meilei dabar keliai - laisvi ! Ji nevaržoma … laisva … Mano pažįstamų tarpe nėra vaikino ir merginos, kurie mylėtų vienas kitą  ŠVENTAI , be kruopelės egoizmo”.

DIANA. S.  /vardas nepakeistas/

Nepamenu tiksliai, ką tada Dianai esu atsakęs į jos laišką, bet bandysiu atkurti atsakymą į šį laišką.

Sakykime, kad meilės nėra. Įvyko milžiniška katastrofa - žmogaus jausmuose - išnyko meilė … Neliko ryšio tarp vaikinų ir merginų. Jie susitinka abejingi, išsiskiria abejingi, o tokiasi tik tada, kai jau matosi papilnėjimas, kai įsikiša tėvai. Tada ant plakato didelėmis raidėmis užrašykime  ” XXI AMŽIUJE MIRĖ PASKUTINIAI VIENAS KITĄ MYLĖJĘ ŽMONĖS”. Tylus pasėdėkime prie V.Šekspyro  “Hamleto” knygos, tarsi prie Ofelijos kapo. Parašykime liūdną meiles nekrologą. Bet … kas jį pasirašys ? Gal tie “negailestingi”, nemokantys mylėti vienas kitą, be kruopelės egoizmo ? Aš labai abejoju …

Laiške draugui, su draugais prie kavos puodelio viešai sakom : “Meilės šiais laikais nėra”. O patys tyliai, nuo visų pasislėpę svajojam apie didelę prasmingą meilę. Ar ne taip ? Juk mes vaidmainiaujame …Niekas mūsų neišmokys mylėti, nepasakys: “štai meilė ! Mylėkite !”

Dėl jos reikia kovoti, ją reikia apginti nuo banalybės, nuo egoizmo, nuo netikrų žodžių. MEILĖ - tai kova dėl žmogaus, reikalaujanti kančios ir pasiaukojimo. Aš sutinku, kad meilėje pasitaiko daug lengvabūdiškumo. Būna labai skaudu, kai jį neranda atgarsio. Bet kodėl skubame sakyti, kad jos nėra ? Priežastis ne XXI a. Kai žmogaus jausmai dar neišsivystė, labai primityvūs, kalti mes patys. Meilė - amžina, kaip žmogus, kaip duona.

Tą kartą ginčijausi ne su Diana, o su nuomone, kuri buvo ne jos pačios, tai buvo sukurta žmonių su kauke …

Rodyk draugams

Senesni įrašai »