SVEČIAS KURIS ATEIS …

Ligi vakaro vaikštinėjau po miestą. Vandens lašai varvėjo nuo namo stogų, o medžiai, kaip girtų vyrų būrys vartėsi į visas šalis … Gatvės grindinio akmenys buvo tokie slidūs, tarytum lietus būtų lijęs kiaurą dieną, ir kelios balutės susikaupė šalia remontuojamo namo, į kurią krito atsitiktiniai lašai, dideli ir niūrūs kaip ir žmonių veidai tokia lietinga diena. Žmonės skubėjo į namus, o miestas troško ramybės …

Sutemo, žmonės užsidegė šviesas. Einu gatve prieš mano akys žiūrintys virtuvės langas. Užuolaidos neužtrauktos. Pagalvojau, gal jauna šeimininkė nesuvokia, kad aplinkiniam pasauliui yra matoma tarsi apšviestoje scenoje. Moters plaukai užkritę ant veido. Moteris gamina vakarienę su ypatingu uolumu. Gal šį vakarą ateis vakarienes jos išrinktasis. Abu valgydami ir gerdami vyną kalbėsis apie gyvenimiškus dalykus. Prie sienos matyti lentynėlė su knygomis. Išsivaizduoju knygos virtuvėje, tikriausiai receptų knygos taukuotais ir suglamžytais viršeliais, kampe kalendorius, su kačių nuotraukomis kaip pas mano mama. Plakatas su Merlin Monro. Ji laiko šampano taurę rankoje tarytum skelbdama tostą už šia gyvenimo sekundę. Besišypsanti ir juokingai trumpu sijonu. Prisiminiau, tai mano vaikystės mėgiama aktorė, nors ir mažai kino filmų esu matęs, bet vizgi Merlin Monro !

Su susidomėjimu stebiu gyvąjį paveikslą. Šviesiaplaukė moteris palinkusi virš virtuvinio stalo, kažką labai rūpestingai kočiojo … Gal koldūnus, o gal tešlą pyragėliams. Atrodo vakarienė bus puiki. Svečias kuris ateis gaus skaniai pavalgyti. Žinoma atėjęs, jis girs patiekalą, svečiai visada giria, nors ir neypatingas būna patiekalas. Dabar visos moterys, kartais netgi vyrai, giria, klausia receptų arba keičiasi jais. Daris ar ne, bet vistiek rašosi į savo užrašų knygeles. Mano žmona negali pakęsti, kai jos patiekalus kas nors giria perdėtai, nenatūraliai, tiesiog nenuoširdžiai … Ir aš sutinku su ją.

Gatve pravažiuoja mašinos aptaškydamos praeivius, praeiviai keiksnoja vairuotojus, vairuotojai pėsčiuosius. Taip ir sukasi gyvenimo ratas … Negaliu praeiti pro besišypsanti gėlių pardavėją. Išsirenku  purpuro spalvos rožes ir keliauju vakarėjančio miesto gatve.

Užlipu į ketvirtą aukštą geroj nuotaikoj, juk šiandien penktadienis. Atidarau duris ir iškart užuodžiau kavos, apskrudintos duonos ir uogienes kvapą. Nusivelku striukę ir nueinu į virtuvę. Žmona laiko rankose senų laiškų krūvelę. Ji mėgsta skaityti senus pageltusius laiškus. Ištraukę vieną laišką. Iškart pastebėjau, tai mano rašysena . O rašytas prieš daugybe metų …

Buvau apsvaigęs nuo kvapų ir nuovargio. Žmona buvo apsivilkusi mėgstamiausią palaidynę. Žinau jai rūbas turi būti malonūs kūnui, be to, atitikti jos skonį.

Rodyk draugams

AŠ LAIMINGAS, NES GYVENU …

Atidariau balkono duris ir išvydau apsnigtą parką. Ruošiausi tapyti paveikslą. Ir pajaučiau savyje visa, ką norėjau išlieti, … tačiau lapas dar buvo baltas. Kartu su šalto oro gūsiu skverbėsi  p r i s i m i n i m ų  virpesys.

Pamenu, kai mokiausi mokykloje auklėtoja  paklausė:  “Kas iš jūsų esate laimingas ? ” Visi šypsojosi su nuostaba veiduose …  Atsistojau aš :  “Aš laimingas ! Laimingas visada - kai nuoširdžiai juokiuosi, džiaugiuosi, liūdžiu, myliu ir nekenčiu. Laimingas, kad galiu juoktis , džiaugtis, liūdėti, mylėt ir nekęsti.”  Visi buvo nustebę, sužiuro į mane kaip į trenktą … Dabar pagalvoju, gal iš tiesų tada toks ir buvau ?

Pamenu, gavau blogą pažymį ir dar pastabą į dienoraštį. Pasakiau, kad nemėgstu M.Gorkio, o mokytoja supyko :” Ką tu ? Toks rašytojas ! Visi jį Lietuvoje mėgsta ! O tu ! … Bet kodėl turiu mėgti aš ? Jei man nepatinka - argi aš kaltas ? … Širdies nepriversi ! … ”

Parėjau namo. Savo dienoraštyje, minčių nuotrupose įrašiau didžiosiomis raidėmis ” AŠ LAIMINGAS, NES GYVENU … ”

O ką įrašyčiau šiandien ? … Įjungiu televizorių. Abejingas veidas skaito žinias. Vėl apie seimą, apsivogusius seimūnus, politines šutves … Viskas atrodo kvaila, bet aš:  ” LAIMINGAS, NES GYVENU … ”

Pradėjo kristi baltas sniegas medžiai dar labiau pabalo ir atrodo tarsi viskas nubalinta kalkėmis. Kaštono medžio šakos, ir kamienai skendi baltume. Erdvė, prisigėrusi sniego kruopelyčių, taip švyti, kad net sunku žiūrėti …  šviesa žemėje … Ji turi nedingti niekados …  “AŠ LAIMINGAS, NES GYVENU … “

Rodyk draugams