BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

STEBUKLINGAS GYVYBĖS MEDIS

Paveikslas Josephine Wall

Paveikslas Josephine Wall

Dar mūsų gimtoji, gintarinė,  Marijos žemė nepasipuošusi žaluma ir kvepiančiais pumpurais, bet pavasario vėjas jau dainas dainuoja. … Medžiai nostalgija apraizgyti stovi nuogi, išdidūs, o jų nuogybe, kaip jaunos mergaitės - tokia tyra ir kvepianti pavasariu su nekaltais  pavasariniais  žaidimais …

Tad pabandykime, atsargiai prieiti prie medžio. Atverkime jam savo širdį ir pajuskime, kaip medis palinksta į mus …

Medžiai - kaip ir žmonės, kenčia, liūdi ir kiekvienas - pilnas gyvybės syvų … pasirengęs naujam gyvybės tarpsniui … Žmogau, nepraeik pro šalį, apkabink - paprastą, neišvaizdų pakelės medį ir negalvodamas apie nieką, atiduok savo meilės energiją !  Medis su dėkingumu priims ją ir atsakydamas siųs tau atgal savo energiją, pilno švelnumo, prikels meilei  vilčiai, priduos žemės jėgos …

Būkime vieningi su gyvybės medžiu !

* * *

Rodyk draugams

PRAEITIES ĮVYKIŲ VERPETAI …

Apgraibomis ieškojau mobiliojo telefono, kuris skleidė nemalonius pojūčius ir garsą.  Prieš atsiguldamas buvau pamiršęs užtamsinti langus  pro užuolaidas smelkėsi prieblanda ir nebuvo įmanoma  nuspėti, koks dabar paros metas. Apgraibomis vis ieškojau mobiliojo telefono. Ekrane švietė 4:10.  Niekaip nesupratau, kaip galėjau šitaip suklysti nustatydamas žadintuvą. Ketinau keltis penkios minutės po septynių.

Nutildžiau telefoną  … ir vėl griuvau į lovą. Užsimerkiau , tačiau  pajutau,  kad iškyla  praeities dienos įvykių verpetas. Mintys šokinėjo, galvoje viską jaukdamos  ir keldamos tokį chaosą, kurios neleido užmigti. Prislėgtas atsikėliau, nupėdinau į dušą. Pastovėjau po karšto vandens srovę. Vonios kambarys  prisipildė karštų garų, nuo veidrodžio nuvaliau garo sluoksnį.  Nusišluostęs užsitempiau trumpikes, marškinėlius ir nupėdinau į virtuvę. Nuplėšiau kalendoriaus lapelį, pripyliau į kavinuką vandens, ir kol vanduo užvirė  stovėjau atsilošęs į šaldytuvą. Niekaip nesugebėjau išgryninti nuodėmingos minties ir ją su kuo nors sulyginti …  Sena “Jakobs”  kava atrodė praradusi aromatą, tad vietoj jos čiupau arbatžolių ir įmetęs į puodelį iki viršaus užpyliau   verdančio vandens. Sieninis laikrodis tiksėjo rūpestingai skaičiuodamas minutes …

Rodyk draugams

NUOGAS BALOJE …

Diena jau krypo vakarop ir greitai temo. Pritilo važiuojančių pro šalį automobilių garsai, ore tvyrojo išmetamųjų dujų tvaikas. Pamažu gatvės triukšmas rimo, įsižiebė pirmosios reklamos, vėjas taršė senas liepų šakas ir taip negailestingai draskė dar likusius pageltusius lapus. Prapliupo rudeninis lietus.

Stovėjau gatvėje tiesiog baloje prie namo, kuriame kažkada gyveno mano pirma meilė. Mergaitė, dėl kurios aš šešiolikmetis buvau pametęs galvą. Su ją man taip ir nepavyko nieko … Lietus negailestingai stiprėjo ir aplink kojas bala vis didėjo, o aš mąsčiau. Mąstymas yra neatimama žmogaus teisė, nebent jis užsitęstų daugiau kaip tris valandas, o tada taptų vaikišku piktnaudžiavimų. Mąstymas tik apsunkina žmogaus gyvenimą. Bet, jis ir taip nelengvas …

Lietus lijo vis smarkiau ir tikriausiai jis nenustos iki vakaro, o gal iki ryto. Pro šalį praeina žmones, pasislėpę po skėčiais, pasislėpę nuo pasaulio, nuo savęs praeities ir dabarties … Stoviu baloje, mirkstu lietuje ir esu niekam neįdomus. Ir man kilo mintis, o jeigu, paimčiau, štai viduryje balos nusimesčiau pramirkusius lietuje drabužius. Tikriausiai niekam nerūpėčiau, kad stoviu nuogas, šlapias, sušalęs. Jeigu užšokčiau į artimiausią “Express” kavinutę, be rūbų, sušalęs … Ar pavaišintų mane stiprios juodos aromatingos kavos puodeliu ? Juk lietuviai - krikščionys, o krikščionims- būdinga sušelpti, padėti, pavalgdinti … Lietuva - Marijos žemė !

Matau, kavinutėje prie lango sėdinčia porelę. Moteris jauna, panaši į našlaitę Esterą. Vyras pagyvenęs, pražilę plaukai. Galvos viduryje šviečia blyškiai pilkos odos lopas - kaip kalno viršūnė, ant kurios jau nebeauga medžiai … Moteris gurkšnojo vyną, o vyras dar pridėjo bučkį į skruostą. Matyt, kad meilužiai. Vyrai sendami vis labiau vertina du gyvenimo dalykus - moters grožį ir pilvo malonumus.

O aš neramiai tipčioju baloje. Pro mane praeina  žmogus “žiurkėnas” vaikiškos trydos spalvos striuke, barzdotas,  didele galva, plaukai netvarkingai draikosi, veidas neskustas, burnoje teturėjo tik kelis priekinius dantis, žiopliško veido, liesas kaip kartis taip pat sulytas, atsiduodantis šlapimu, rankoje barškino “Iki” krepšelį su tuščiais alaus ir degtinės buteliais. Jis kreivai dirstelėjo į mane prašiepdamas bedantę burną.

- Ei tu, “durniaus galva” , traukis ! Pagalvojau kaip žiauru. Mane dar gali pamokyti - tas “žiurkėnas”. O mintys sukosi, koks jis turtingas, jis turi tuščių butelių, kuriuos iškeis į stiprų alaus butelį ir siurbs - toks jau jo ekzistencijos dėsnis, o aš stoviu nuogas baloje rudens lietučiui lyjant, bejėgiškai nuleidęs galvą ir abiems   delnais prisidengęs … “Žiurkėnas” dar karta pavadino mane “durniaus galva” ir keikdamasis, barškindamas krepšelį su savo turtu pasišalina. Norėjau kažką atsakyti, bet nepastebėjau, kaip prieš mane išdygsta mano kaimynas, kuris prieš mėnesį griūdamas girtas nuo laiptų smarkiai susitrenkė galvą ir po to pradėjo skleisti į visas puses nuomonę, kad visi žmonės - idiotai, o tik jis ir aš pasilikome vieninteliais protingais žmonėmis …

Baigiu mąstyti, apsirengiu savo šlapius rūbus ir palengva nuvingiuoju šlapia gatve. Prie namo laiptu matau guli negyva sušlapusi katė. Užlipu į ketvirtą aukštą, numetu pramirkusius rūbus vonioje ant grindų ir palendu po šilta vandens srove. Užsikaičiu arbatinuką, išsiverdu draugo padovanotos kavos ir sėdu prie kompiuterio. Šį vakarą aš labai laimingas …

Rodyk draugams