YRA TOKS KALNAS …

Atsitiktinai užtikau švarko kišenėje sudžiuvusių ir dar kvepiančia vasara saują čiobrelių. Ar daug pas žmogų akimirkų kai galim pasakyti : “Kaip gera ?”  Metams bėgant regis, kad jų atsiranda vis daugiau. Žiemos vakarais, trumpai galim sustabdyti laiką …  Tad bandysiu laiką sustabdyti vasaros prisiminimais. Pirmiausia, užsipilsiu arbatos puodelį iš Šatrijos viršūnėje surinktų čiobrelių.

Kas yra apsilankęs Žemaitijos pačioje širdyje ir įkopęs į Šatrijos kalną. Ilgai prisiminimus nešios savo širdyje. Šatrijos kalnas - pasakiška raganų buveinė. Dunkso jis apsuptas miškais, rūkų, apipintas liaudies padavimais ir mūsų dainiaus Maironio apdainuotas. Įkopkime valandėlei visi. Kviečiu visus skaitytojus į pasakiškąjį Šatrijos kalną ir pasiklausykime šiandieninės raganų šnekos … Nesišypsok skaitytojau, - pasitaiko raganų ir dabartiniais laikais. Tik jos kitokios, nepanašios į tas, kurios buvo prieš šimtą ir daugiau metų. Keičiasi gyvenimas, keičiasi ir raganos.

Taigi - kopiame ! Tiktai tyliai, kad raganos nepajustų. Dar išsigąs - pabėgs. Jos dabar baikščios, ne tokios, kaip kadaise. Užlipom ant kalno kiek pridusę … O ant pačios viršūnės vasaros karštis, čiobrelių kilimas savo kvapu nustelbti bando, vėjas toks gaivus, šiltas glamonėja. Kaip smagu sėdėti, žiūrėti į laukus ir miškus. Kai debesys kažkur už miško medžių prasmenga … lapų šnabdesio klausyti. Pajunti kaip nurimsta širdys ir pasidaro taip ramu. Vėjas nušlama medžių lapais, nubėga kažkur, ir vėl grįžta. Taip per visa diena kalno viršūne bėginėja. Senolė Šatrija, tokia rami.Lietuva tai pasakų šalis ! Lietuvis mylintis savo gimtinę nepabėgs nuo savo žemės, o ir bėgti niekur nesinori … Oj kaip maloniai žemuogėm kvepia. Nors vasara, bet dar randam prisirpusias uogas. Tikriausia tai Šatrijos dovana mums. Kai kam gali pasirodyti menkos tos mūsų Žemės dovanos - uogytė, riešutukas, rasos lašas … Tačiau ir tokių mažu, ir tokių svarbių dalykų žmogui reikia.

Yra Žemaitijoj toks kalnas Šatrija. Jis žmogaus sielą užlieja, ramybe apgaubia, vėjas jo viršūne vaikšto, bites duzge, drugiai skraido, paukščių choras, geriausias visoje žemėje. Yra toks kalnas Žemaitijoje. Netikit … patys pasižiūrėkit.

Rodyk draugams

TAI BUVO GYVENIMĖLIS !!! …

Mane gyvenime žavi seni žmonės. Mėgstu klausytis juokingų, linksmų iš senų laikų atsiminimų. Senoliams tiesiog suteikiu progą išsišnekėti, romantizuoti savo prisiminimus.

Vasarą su draugais keliavau po Žemaitiją. Užvažiavom į vieną kiemą - vandens atsigerti. Mus sutiko žvali ir linksma su austa, marga skarele devyniasdešimt metų senutė. Išsikalbėjom ir iš karto pokalbis pakrypo į senus laikus. Juk žinot, kaip senoliai mėgsta prisiminti senovę. Jiems prisiminimai išlieka ilgus metus širdy …

Mano tėvas mirdamas pusžiponį paliko ir įsakė žiūrėk, Petronel nepražudyk, po kelių metų vėl galėsi išversti. Tėvukas Telšiuose pas žydą medžiagą tam pusžiponiui pirko ir trys kartus jau buvo verstas. Ana …, ir dabar kojas šluostom koriduriuj. Tai buvo medžiagos ! … O dabar, mano proanūkė, gera mergaitė, tik nusiperka suknelę du kartus užsideda ir į dėžę meta, ir jau kitos prašo - iš mados išėjo …

Anksčiau, atsimenu, iš mamos anderoką gaudavai, dar dešimt metų išnešiodavai, ir vis madoj būdavo … Lopą ant lopo dėdavo ir vis tiek nešiodavo, seniau saugodavo ne taip, kaip dabar … Pagedo laikai, pagedo žmonės …

Va, nupirko man  “tilivizorių”. Velnio išmislas ! Prasėdi visą vakarą, į tuos dykaduonius bežiūrinėdama, ir nė pasimelsti kitą sykį nespėji … Mes be tu  “tilivizorių” augom ir duonos, mėsos turėjom, ir jokiu krizių nebijojom … Proanūkiai sako : “Tylėk, baba, ir džiaukis - technikos amžius atėjo ! “  Tas džiaugsmo amžius - nervus baigia suėsti …

Elektrinis pečius arbatą verda. Būdavo, užverdi puodą pečiuje ir gerk arbatą. Tik tarakonas kartais įkrisdavo. O dabar tik nebūtus galus išsimislija. Visai pagal karalienės Mikaldos pranašystę. Sako :  “2012 metai bus pasaulio pabaiga.  Oi, …  tada bus - amen ! ” …

Šaltas šulinio vanduo pridavė žvalumo. Išvažiavom su šypsena, atsigavę ir vis senolę Petronėlę atsimindami.

Rodyk draugams