BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

RAUDONASIS BLOGIS …

Kiemas patvino krauju. Prie seno namo sienos buvo priremtas vienuolio br. Julijono kūnas, o jo galva atlošta ant ąžuolo kaladės, ant tos pačios kaladės kur buvo kapojamos vištoms galvos. Raudonarmietis visas pakvipęs prakaitu, dvokiančia  krauju aptaškyta uniforma, spaudė baltą vienuolio kaklą, mėgindamas atskirti galvą nuo kūno … Nesuprantama, kaip vienuolis dar buvo gyvas … Kas jam tą gyvybę palaikę ?  Kai jis bandydavo pasikelti iš žaizdų gerklėje pasirodydavo  kraujas, o jo  lūpos buvo pravertos nebyliam riksmui . Už ką ? ! …

Po kiemą dar neseniai taip gražiai sutvarkyto zujo su automatais rankose rusų kareiviai, kaukšėdami purvinais, iškrypusiais  kerziniais batais, tripdami darželio gėles, lipdami per bet kaip susirangiusius kūnus.  Br. Jokūbo ranka drebėjo, kai jis ištiesė br. Rokui gulinčiam šalia, timptelėjo jį už rankovės. Brolis Rokas vilkėjo pigaus  rudo mulo  audinio apdriskusiais vienuolio rūbais. Jo veidas buvo išteptas krauju, nosies nesimatė, nes jos ir nebuvo. Kareivis su peršauta kepure pabarškino ginklu ir garsiai rusiškai nusikeikęs, mostelėjo ranka į ilgą medinį stalą išnešta iš namo į kiemą, kur sėdėjo karininkas ir gėrė krūminę. Aplink stalą sukiojosi alkanų kareivių būrys. Prie stalo buvo atvesta vienuolė ir du jauni vienuoliai. Karininkas pradėjo tyčiotis iš jaunų vienuolių. Liepė nusmaukti kelnes ir parodyti savo nekaltus “daikčiukus”. Kiti laukė ekzekucijos vaizdo ir džiūgavo. Po kelių minučių br. Virgilijus ir br. Severinas pajuto per blauzdas šiltą kraujo srovę … Už stalo sėdėję vyrai spoksojo į vaizdą nebiliomis nieko nesakančiomis akimis. Toliau šūksniai ir pritariantys džiugūs riksmai.

Vienuolė, parodyk savo nekaltybę ! … Vienu rankos mostu buvo nuplėšti vienuolės s.Leonijos rūbai ir nutempta ant stalo, kur dar prieš kelias minutes buvo geriama krūminė. Išrengtas nuogas kūnas gulėjo ant ąžuolinio stalo ir kaitino raudonarmiečių kraują. S.Leonija priešinosi ir bandė įkąsti kareiviui, bet laikoma dviejų kareivių liovėsi priešintis. S.Leonijos kraujas sustingo gyslose. Raudonarmietis žvangindamas diržo sagtimi   keikė vienuolę ir visą pasaulį . S.Leonija pajuto iš burnos sklindantį bjaurų dvoką, kai jis palinko prie jos. Jo veidas buvo tikro blogio įsikūnijimo veidas.  Kūnas - vien randai ir pūliuojančios neužgyjančios žaizdos. Aplink kaklą užrištas purvinas prasmirdęs skuduras, nuo kurio varvėjo  prakaito lašai. Atrodė, kad jo sieloje slypi velnias, nes tas raudonarmietis iš tiesų buvo velnio įsikūnijimas. Vienuolė draskėsi jo glėbyje. Maldavo, verkė, kovojo kaip laukinė katė geležiniuose kareivio gniaužtuose. Staiga ji pajuto smūgį ir kartų su juo parvirto ant žemės. Buvo galima užuosti stiprų mirties kvapą, stipresnį už kraujo ir baimės tvaiką, kuriuo buvo persisunkęs visas kiemas.

Pasigirdo džiūgaujantys šūksniai, Ji stengėsi negalvoti, ką reiškia tie pasitenkinimo šūksniai. Po egzekucijos br. Rokas s.Leonijai padėjo atsikelti, žiūrėdamas į apdraskytą seses veidą bei suskilusias lūpas ir kraujuotas kojas. Vienuolė paklaikusiomis akimis nužvelgė kiemą. Matė karininko  neapykantos kupinas akis, jis vis šaukė : dvasininkija bus sunaikinta, mes sutrypsim juos savo kojomis mums padės didysis vadas Stalinas, “viso pasaulio darbo žmonių vadas”.

Sesuo Leonija ant kelių šliaužė per kiemą, pro kraujuojančius br. vienuolius, vis artėdama prie siaubingo vaizdo artėdama prie mirties …

……………………………………………………………………………………………………………………………….

Visi br. vienuoliai buvo žiauriai nukankinti, o jų kūnai išdarkyti . Br. Rokas atsitiktinumo dėka ar Dievo padėdamas nors ir sužalotas išliko gyvas po br. Virgilijaus ir br. Severino lavonais, kuriuos rusų kareiviai nespėjo paslėpti.

Šitą siaubingą įvykį man papasakojo vienuolis br. Rokas, kuris buvo vienuolių ekzekucijos liudininkas.

Rodyk draugams

TARP GYVYBĖS IR MIRTIES …

NKVD karininkas ir auka

NKVD karininkas ir auka

Ar tu girdi ? Ką ošia, šlama ąžuolai ! Sustokim patilėkim, karštai gyvenimą mylėkim.

/GLUOSNIS/

Ant  atsilupusių dažais grindų gulėjo lavonas. Gal dvidešimt dviejų metų, jaunutė, melsva gėleta suknele  apsirengusi šviesiaplaukė moteris. Ant veido kraujo dėmės. Ant rankos geltono metalo laikrodėlis. Galva kruvina … Pro praskleistais negyvėlės plaukais, pakaušyje žiojo žaizda.

Ji dar šilta … - Kas ji ?

Kampe prie sienos stovėjo geležinė plati, nepaklota, prakaitų persisunkusi  dvokianti lova. Ant jos skersai, moliu aplipusiais batais, rudomis kelnėmis išsidrėbęs aukštelnikas ir ranka pasirėmęs gulėjo alkoholiu, raugintais kopūstais pakvipęs NKVD karininkas.  Jis pasimuistė, pasikrapštė tarpkojį, lėtai atsikėlė ir priėjęs prie merginos, apžvelgė ją, pasilenkė, atsegė nuo rankos laikroduką, susikeikė, ir meistriškai šaltakraujiškai įsidėjo į kelnių kišenę.

Karininkas nedraugiškai nepatenkintas pažvelgė į vyriškį. - Nusirenk ! Vyriškis nusimetė viršutinius rūbus. -Viską, viską taip, kaip motina pagimdė !  Išrėkė karininkas. Vyriškis nusimetė paskutinius rūbus ir stovėjo visiškai nuogas … Prisidengdamas savo gėdą rankomis. Karininkas gurkštelėjo iš butelio ir nusikeikė. Oho bernelis gerai sudėtas … Už sienos pasigirdo moters vaitojimas ir neaiškių žodžių kratinys.

Matai kastuvą ? Į lovos galvūgaly, ties lavonu buvo atremtas kastuvas, kraujuotu kotu.  Griebk, iškasi sau dobę po ąžuolu …

Buvo gražus pavasario rytas. Strazdai lėtai vaikštinėjo po žolę, čirpė žiogai. Kask, kask - nuaidėjo užkimęs klaikiai spiegiantis karininko balsas. Rankos sugriebė  kraujuoto kastuvo kotą. Įsitempė kieti raumenys, kiekviena ląstelė suvirpėjo. Kastuvas įsibedė į šiltą žemės kūną ir negailestingai jį draskė. Žemės vis krito ir krito, augo juodų žemių krūva. Iš kur tiek jėgos  rankose ?  Lyg jo nebūtų per naktį daužę ir spardę.  Per nuogą išsitempusį kūną tekėjo prakaito lašai, kaip rasos karoliai, bet jis jo nejautė.

Visos mintys buvo toli. Prieš akis prabėgo visas gyvenimas. Štai žmona su dukryte ant rankų. Katė Morta, kuri visada pasitikdavo jį murkdama. Ir senole sėdinti ant suolelio sode po žydinčiomis vyšniomis …

Baigęs kasti užsikniaubė ant žemėtų rankų ir pravirko … NKVD karininkas nusikvatojo, išsitraukė pistoletą ir šovė pro petį į ąžuolo kamieną. Varnų būriai pakilo nuo šakų ir kranksėdamos nuskrido į ąžuolyno gilumą. Karininkas pasukęs galvą tarė : ” tempkit greičiau tą “suką” Lietuvos mylėtoją, nes prasmirs visas namas … ”

………………………………………………………………………………………………………………………………………………………

Ir dabar, kai einu pro tą namą -  NKVD būstinę,  prisimenu dėdes išgyventas siaubingų kančių valandas …

Rodyk draugams

AR BUVO BENT SYKĮ, SĄŽINĖ PRABUDUSI ? …

Vaikštau po Kauno Istorijos muziejaus sodelį. Ar žiema, pavasaris, ruduo kauniečiai myli šia vietą. Atstatė J.Zikaro skulptūrą “Laisvė”, aukurą, Nežinomojo kareivio kapą, medinius ornamentuotus kryžius, knygnešių sienelę, įžymių Lietuvos veikėjų paminklus …

Kodėl ir kam kažkada užkliuvo lietuviški paminklai, Lietuvių liaudies menas ? Tai koroboranto - mažaraščio komunistų partijos nario, norint įsiteikti vyresniam broliui Istorijos muziejaus direktoriaus, barbaro paliepimu sulaužyti ir sumesti į čia pat užkurtą laužą. Lietuvių menas buvo rinktas iš visos Lietuvos, per valanda liko pelenų krūva.

Barbaras apuokas - maksimavičius 1965 metais gavęs LTSR nusipelniusio kultūros veikėjo vardą, faktiškai turėjo būti pats užtarėjas ir saugotojas liaudies meno lobių. Baisu, kad toks barbaras buvo giriamas kultūros patriotų - fariziejų ir dar apdovanotas. Koks turėjo būti žmogus, kuris negerbia savo tautos istorinių kultūros vertybių ? Kuriam nebuvo nieko švento … Ėjo aklai komunistų partijos keliu. Kažin, ar tokiam barbarui gyvenimo pabaigoje buvo sąžinė prabudusi ? …

Rodyk draugams

SAUSIO 13-OJI ĮSTORINĖ TĄSA …

“Sausio 13-tojoje glūdi visų išjuoktų svajonių apie laisvę triumfas, teisės į nepriklausomą valstybę triumfas ” …  /kun.Robertas Grigas/

Lietuvių tauta savo ryžtą ir pasiaukojimą parodė 1991 m. SAUSIO 13-TOSIOS įvykiais. Kas laisvas gimė, tas vergu nebus. LAISVĖ, tai visos tautos laimės ir gerovės šaltinis. VERGIJA ne tik žemina tautos vardą, bet menkina jos valią ir dvasią.

Lietuvių tautos laisvė - išpirkta Lietuvių vaikų gyvybėmis. Lenkiame prieš juos galvas o prieš pasaulį sakome : niekad nebūsim vergais ir visomis jėgomis ginsime Tėvynės laisvę. Lietuvis turi būti savo žemės šeimininkas, jis čia gyvens, kurs, mylės …

Laikas bėga, nugrimzdo į užmarštį kraupūs vaizdai užgijo dvasinės ir fizinės žaizdos, iš gyvenimo pasitraukė kai kurie Sausio 13-tosios įvykių dalyviai, o kiti savo prisiminimuose atgaivina tu metų įvykius. Tegul prabila dokumentai ir įšsiklausykime į gyvųjų atmintį. Man atrodo, kad paminėdami LAISVĖS GYNĖJŲ DIENĄ prie suliepsnojančio atminimo laužo ir dainuojant patriotines dainas, dalijantis prisiminimais iš tų praėjusių Sausio įvykių dienų nebus ne vieno abejingo Lietuvos piliečio.

Sausio 13 d. man visada per kūną nuvilnija šiurpuliukai, bandau išsivaizduoti tu žmonių kančią kuria patyrė tą nakty. Šį diena liks Lietuvos širdyje.

Metai bėga ir keičiasi Sausio 13-toji. Lietuvoje nebėra tankų. Lieka tik godumas, gobšumas, abejingumas, savanaudiškumas, ciniškumas,trukumas švarios moralės …

DIEVAS TESAUGO MŪSŲ VILTĮ !

Rodyk draugams

GRIUNVALDO MŪŠIO ISTORIJA

1939 metais į Liublino miesto muziejų iš apsuptos Varšuvos atvežamas keistas siuntinys, du JANO MATEIKOS paveikslai : “GRIUNVALDO MŪŠIS” ir “SKARGOS PAMOKSLAS”,kurie buvo suvynioti ant didžiulio medinio veleno. Jų palydovai Stanislavas Eismontas ir Boleslovas Suralo - Gaidučenis žuvo Liublino bombardavimo metu.

Paveikslų gelbėjimui ėmėsi vadovauti muziejaus tarnautojas Romanas Piečyrakas. Paveikslus paslėpė vienoje pirmojo aukšto patalpoje. Veleną įtvirtino atramomis, o iš lauko pusės užkalė lentomis. Prie sienų padarė lentynas kuriose ilgomis eilėmis išrikiavo vaikams ir jaunimui skirtas knygas. Taip susikūrė biblioteka mažiesiems. Nei bibliotekininkės, nei pasirodantieji vokiečiai nežinojo, kokius turtus slepia kambario sienos.

1941 metais okupacinė valdžia įsakė ištuštinti muziejaus pastatą. Išardę kaimynų tvorą ir sudaužę gatvės žibintą netoli muziejaus, pervežė veleną su paveikslais į Liublino miesto arklides. Mediniame sandelyje buvo prikimšta šiaudų, šieno ir kitų lengvai užsidegančių medžiagų. Arklidžių darbuotojai ir vežikai kiekvieną akimirką galėjo susidomėti paslaptingu velenu, neturinčia nieko bendro su arklidės inventoriumi. Buvo nuspręsta paveikslus užkasti.

Didįjį penktadienį, kai vokiečiai per šventes mažiau trainiojasi po miestą, muziejaus darbuotojai užsidarė sandėlyje ir pradėjo kasti duobę. Duobės dugną išklojo toliu, šiaudais įtvirtino jame dėžę. Po kelių dienų darbininkai užliejo visą plotą cementu, kuris hermetiškai apsaugojo dėžę nuo oro prasiskverbimo ir kartu nuo galimo gaisro.

Nuo vokiečių rankų žuvo Romano Piečyrako sūnus. Varšuvos gestapas keliskart tardė Janiną Eismontovą, nujausdami jos vyrą dalyvavus slepiant Mateikos paveikslus. Atkakliai buvo jų ieškota, bet negalėjo aptikti jokių pėdsakų. Už vietos nurodymą buvo siūloma dviejų milijonų markių premija, paskiau padidinta iki milžiniškos sumos - dešimties milijonų markių. Tačiau ne vienas tų, kurie žinojo  “Griunvaldo” paslaptį, neprasitarė nė žodžio.

1944 m. spalio aštuonioliktąją, po Liublino išvadavimo - slėptuvė buvo atkasta. Susijaudinimo kuždesys nubangavo minioje, kai gilios duobės dugne po celiuliozės ir tolio sluoksniu pasirodė papuvusios lentos. Drėgmė vis tiktai pasiekė meno šedevrus …

* Pagal Romano Piečyrako dienoraštį.

Rodyk draugams