BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

ARBŪZAI - BEŽDŽIONIŲ SPĄSTAI

Neseniai  darbovietėje turėjome svečių iš Indijos. Vaikščiodami po firmos kiemą netikėtai pastojo mums kelią besibastanti, drąsi, iššiepusi iltinius dantis, ieškanti grobio žiurkė. Norėjome ją pagauti  ir  … ,  bet svečias kategoriškai neleido jos gaudyti. Indijoje žiurkės yra gerbiamos, mylimos ir šventos. Netgi yra šventykla, kurioje veisiasi tūkstančiai žiurkių. Žmones meldžiasi, aukoja maisto. Tikima, kad žiurkės krauna turtus, atneša laimę, tad jas gaudyti ir užmušinėti yra tikra nuodėmė.

Per pietus, prie tikros indiškos arbatos puodelio, svečias papasakojo kaip Indijoje yra gaudomos beždžionės. Vaikystėje ir jam pačiam su tėvu teko jas gaudyti. Netgi yra tokia specialybė kaip beždžionių gaudytojai - medžiotojai.  Indijoj arbūzai naudojami kaip spąstai beždžionėms gaudyti. Dideliame arbūze pragręžiama skylė, paberiama į jį truputį ryžių, grūdų. Beždžionės labai yra įžvalgios ir nepaprastai smalsios bei godžios. Ne visi žvėrys turi lapės gudrumą. Beždžionės yra labai neišmintingos. Vos spėja žmonės pasislėpti, jos greitai leidžiasi iš medžio, puola prie arbūzų ir pastebėjusios skylę, įkiša į ją letenėlę. Letenėlė apčiuopia ryžių grūdus, prirenka jų pilną saują, bet sugniaužtas kumštis jau neišlenda pro skylę, ir beždžionė šlubčiodama ant trijų kojų, velka didžiulį arbūzą. Net tada, kai atbėga žmonės ji smagurė laiko sugniaužusi kumštį arbūze. Gaila paleisti grūdus. Taip medžiotojai lengvai pagauna godų žvėrį.

Rodyk draugams

AISTRŲ GENAMAS GIRIŲ KARALIUS IEŠKOJO VARŽOVO

Vieną saulėtą ir šiltą vasaros pavakarę miniau dviračiu miško keliuku. Pro šalį skriėjo pušynai su beržais,  eglynėliai ir drebulių gojai. Beprotiškai kvepėjo žemuogių pievelės,  kvepėjo vasara ir medumi, ir smilgos vėjyje lingavo.  Saulėlydis vertė skubėti. Mano nuoga krūtinę maloniai kuteno vakaro tyla ir vėsa. Man teikė gerą nuotaiką ir pasitikėjimą. Staiga kreipiu vairą ir …  prieš mane - žvėris ! Laužiuosi per krūmus, atsitrenkiu, krentu į papartyną. Guliu apsvaigęs, bet juntu, žmogišką emocijų - tikrą skonį. Šypsausi ! … Migla galvoje pamažu sklaidosi.  Ima narpliotis mintys … O už keliolikos metrų atsukęs kumpanosę galvą, per visą miško keliuko plotį stovėjo milžinas briedis. Apstulbau iš netikėtumo. Kažkaip švystelėjo kvailoka mintis nerti pro žvėries papilvę. Bet tą akimirką briedis, skėsdamas kojas priešakiu pasisuko išilgai kelio ir besipuikuodamas kilniai savimi, geidulingu žvilgsniu pakreipė galvą į mano pusę. Didžiuliai ragai  sekundės dalimis augo prieš mane. Tįsojau žolių ir žalių samanų jūros patale. Perbraukiau pirštais per žalias aksomines samanas. Svaigiai kvepėjo gailiai. Burnoje pajaučiau savo paties - kraujo skonį, bet jokio skausmo.

Nepakartojamas susitikimas su girių karalium įspūdis ir įtampos atoslūgis kaitino krūtinę. O vis tik gražus ir šaunus - tas girių karalius ! Nė žingsnio nepasitraukė. Tikriausiai, aistrų genamas, ieškojo varžovo. Pyko, niršo, nerasdamas jo, brozdino medžius, skverbėsi paslaptingais tankumynais, neužkliudydamas voratinklių siūlų. Paskui išėjo į kelią ir, tikriausia, kažko klausėsi. Staiga iš posūkio išlėkė žmogus su dviračiu ir tiesiai ant jo į briedžio glėbį.

Viskas baigėsi laimingai, kaip lietuvių liaudies pasakoj. Briedis nubėgo į tankmę, bet kažin kaip man butų pavykę, jeigu būčiau atsitrenkęs į briedžio ragus …

Rodyk draugams

VORO TARANTULO KĖLIONĖ …

Papasakosiu atsitikimą kuris įvyko karštą saulėtą birželio popietę. Iš kambario išnešiau voro tarantulo namelį į balkoną, kad truputi gautų saulės. Namelyje buvo drėgna vėsu, bet matyt mano augintiniui buvo smalsu, pajautęs vėjelį gryną orą ir saulės spindulius paskatino mano augintinį truputi pakeliauti. Išropojęs iš savo nuosavos valdos, voras tarantulas labai atsargiai pradėjo vaikščioti po balkoną.

Tuo pat metu iš kaimynų balkono į mano balkoną įšoko katė. Kaimynų katė kartais mėgsta aplankyti mano balkoną. Po apsilankymo visada kažkas dingdavo. Tad katė toj pastebėjo keistą, nematytą, ilgais tamsiais plaukais apaugusi padarą. Tačiau gudri vagilė ir plėšrūnė nesistengė  gaudyti netoliese vaikščiojanti ir grynu oru kvėpuojanti vorą tarantulą, bet ir jam nebuvo kur pasislėpti. Katė, bandė pasislėpti už gėlių vazonėlių,  tad prigludo skersai voro tarantulo pasivaikščiojimo kelio ir atidžiai sekė vorą tarantulą. Juo arčiau prieidavo voras tarantulas, tuo labiau priglusdavo prie gėlių vazonėlių. Katė, atrodė tuoj, tuoj šoks.

Šią sceną aš stebėjau pro kambario langą ir jau norėjau eiti į balkoną išbaidyti esančią pasaloje katę ir nutraukti šį pavojingą žaidymą, kai staiga pamačiau vorą tarantulą … Jis greitais, bet atsargiais žingsniais nepastebėtas pribėgo prie katės iš užpakalio, ir pasišokėjo aukštyn, užšoko ant katės ir įsikabino jai į nugarą. Katė matyt, nenujausdama tokio įvykio taip garsiai sucipusi, tarytum elektros srovės nukrėsta, tarytum galvos netekusi išlėkė per metrą į orą ir paskui galvotrūkščiais pasileido per visą balkoną ir turėklu į kaimyno balkoną. Nesuprasdamas kas atsitiko, aš tiesiog apmiriau vietoje ir laukiau … Akimis ieškojau savo augintinio. Iš pradžių pagalvojau, kad katė bėgdama išsinešė ir mano vorą tarantulą.

Po šio atsitikimo, kaimynų katė mano balkono daugiau nelaikė saugia vieta ir daugiau nebandė po jį vaikščioti. O katės persekiojamas voras tarantulas per stebuklą išvengęs mirties pasislėpė tarp gėlių vazonėlių. Dar kurį laiką buvo girdėti netoliese katės cypimas, paskui ėmė tilti ir pagaliau visai nutilo.

Rodyk draugams

KATĖ IR ŠUO …

Įsižiūrėkite į katę, tai labai specializuotas grobuonis. Kiek katė turi grakštumo, įgimto atsargumo. Vakščioja ji tyliai, įtraukusi nagus ir paslėpusi juos kailyje. Tokiu būdu, einant jie neatbunka. O koks regėjimas, klausa ! Tai naminis gyvūnėlis, menkai tejaučiąs kovą dėl būvio.

Laukinėje katėje, tos kurios kiekviena diena matome vaikštinėjančias po gatves, parkus ar rausiančias po šiukšlių konteinerius šie grobuonies bruožai yra žymiai ryškesni. Ji yra nepaprastai atsargi ir turi ne tiktai puikią klausą ir regėjimą, bet priešingai savo naminiai giminaitei, gerą uoslę.

Eidamas namo per parką, staiga iš po krūmo išlindo katė, matyt , jinai norėjo supainioti pėdsakus, mėgino nepastebėta pabėgti nuo šunų. Priglusdama prie žemės, ji atsargiai išlindo iš po krūmo ir, apsidairiusi į šalis , šuoliais pasileido per parką. Pastebėjau, kad ji, tiesiog buvo graži ! Palyginti nedidukė, su milžiniškomis išgąsčio akimis, kailelis jos pilkas ir tokia pasipūtusi uodega, kokia galima pamatyti, gal būt, tiktai pas Sibiro kates.

Aš dar žiūrinėjau ir tyrinėjau katę, bet tą pačią akimirką pasirodė kaimyno šuo, kuris nusilengvino prie senų liepų ir pamatęs katę šuolių pasivijo ją, ir jau, jau nutvers … Bet mažoji, nepasitikėdama savo kojų greitumu, drąsiai puolė priešą, keletą kartų už save stipresnį ir didesnį. Dantimis ir nagais ji įsikibo šuniui į snukį ir parkas prisipildė beviltiško šuns cypimo.

Aš nuskubėjau jam į pagalbą, tikėdamas kokiu nors būdu padėti šuniui. Pastebėjusi mane katė, kaip spyruoklė, atšoko nuo šuns snukio į šalį ir vėl dingo krūmų brūzgynuose. Purtydamas kraujuotą snukį ir cypdamas iš apmaudo ir skausmo, šuo puolė jos pėdsakais, o paskui jį ir kitas iš kažkur atsiradęs. Nukentėjęs šuo, išvargintas kruopštaus ieškojimo, sugrįžo atgal į parką. Kraujas sukrešėjo ant jo apdraskyto ir sutinusio snukio. Tarytum atsiprašydamas už savo pralaimėjimą, vizgindamas uodegą, jis priėjo prie manęs …

Rodyk draugams