BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

NIEKAS NEDINGSTA, KAS KARTĄ PALIĖTĖ ŽMOGAUS SIELĄ …

Vaikštau po rudeninį Kauno Žaliakalnį. Jis toks savitas ir mielas. Tai mano vaikystės ir jaunystės praeities liudininkas. Kiekvienas namas, medis, akmuo primena išgyventas jaunystes  dienas.  Keičiasi laikai, keičiasi žmonės, tik prisiminimai dar gyvi, jų nenusineš  į gilią praeitį nei ruduo, nei  ateinanti žiema, jie vis gyvi …

Praeinu pro vieną … namą. Tie patys penki langai , tik jau plastikiniai … ir nematyti ant langų  kreminių spalvos  užuolaidų. Tai buvusio advokato N namas. Kažin, ar dar yra išsilaikęs  rašomasis stalas papuoštas raižytais liūtais, ir su masyviomis  liūto pėdų kojom,  kuris mums vaikams buvo panašus į karstą. Advokatas sėdėdavo pintoje kėdėje ir siurbčiodavo kvapnią kavą, ir  pravesdavo mums vaikams doroves pamoką … Už tai mes surinkdavom sode obuolius, kuriuos jis išdalindavo kaimynams. Viduje kvepėdavo obuoliais, kava cigarečių dūmais, prakaitu ir dar kažkuo, kad nosį stipriai pakutendavo tas keistas kvapas.
Ant ąžuolinės senovinės knygų spintos gulėdavo dūdelė. Sako, kad jo senelis gavęs ją iš sukilėlių vado Tado Kosciuškos rankų. Man advokatas patiko nežiūrint į jo išsišokusius skruostikaulius, jo rankų oda buvo dar lygi, tik labai nejudrūs akių vyzdžiai išduodavo pražūtingą alkoholio darbą, bet lengvas vyno svaigulys jį pagyvindavo ir gyviu balsu imdavo postringauti apie aukštas materijas, kurias mums vaikams dar būvo sunku suvokti. Ant sienos kabojo herbas su užrašu : “PRO DEO ET PATRIA”. Ką tai reiškia, aš dar nežinojau. Tik veliau sužinojau jo reikšmę. “UŽ DIEVĄ IR TĖVYNĘ” (lot.)

***
Kur dingo namukai paprastų žmonių ? Tuose nameliuose glaudėsi sunkiai dirbantys, giliai tikintys katalikai. Be galo darbštūs ir tokie dievobaimingi, gyveno jie savo įprastą gyvenimą. Šokiadiniais dirbo, o sekmadienio vakarais linksmindavosi su draugais, kaimynais užleisdami radiją, šokdami tarp spiečiaus “žaliųjų kaip nagas musių”. Dramaturgas  J.Grušas niekad neatsisakydavo pasivaišinti Reginos giros ir Stasės kugelio. Pamenu J.Grušo   žodžius : “Niekas nedingsta, kas kartą praėjo pro žmogaus sielą.”
Ponios “Kakariekū” namo  nebeliko. Toje vietoje stovi gražus naujų laikų , spindintis iš stiklo ir naujoviškų statybinių medžiagų namas, panašus į šiltnamį. Po kiemą begiojantis šuo yra viso to gero … šeimininkas. Kieme likusi tik sena kriaušė. Taip maloniai akį džiugina aukštai išstypusi. Pamenu, dar po jauna kriauše stovėjusią seną ąžuolinę komodą. Nesuprantu, kodėl ji ten buvo palikta Dievo valiai ? Gal kriaušėm sudėti ! Mes vaikai tą dieną aviečiavome sode ir nepastebėjome, kai pusantrų metukų Adomas isiropštė į tą komodą ir užsidarė stalčiuje. Po gerų poros valandų mes norėjome stalčiuje paslėpti raktą. Atidarę komodos stalčių radome gulinti Adomuką jau be gyvybės ženklų. Atsidavusį pono Dievo valiai … Atbėgusi kaimynė Aldona piktai pasakė: kad negalima vaiko palikti sode, nes sode knibždėte knibžda ugnimi spjaudančių velnių … Subėgo kaimynai. Šūkavo, verkšleno, spoksojo vienas į kitą ir stebėjosi. Kaip dabar matau Adomėlio mama, su prijuoste stovinčia ir atsirėmusia į kriaušės kamieną sunėrusią rankas sau po juosmeniu. Dievobaimingos moterys  šaukė Dievą tėvą ir jo sūnų. Meldė Arkangelą Gabrielį išvyti velnius, visus ligi vieno … … ….

Rodyk draugams