ŽEMĖS ŠEIMA …

Art google

Art google

Mes visi kvėpuojame tuo pačiu oru, vaikštome ant tos pačios žemės. Jei spjauname  ant žemės, spjauname ant savęs … šiukšliname, tai ant savo sąžines. Vanduo teka į jūrą, išgaruoja į orą, galiausiai  lyja ant mūsų galvų. Žemė  tai mūsų motina. Mes visi esame susiję  su - Žemės  šeima.  Tad gerbkime gamtą, gerbkime  Žemę ir  nepamirškime jai  p a d e k o t i  už mums suteiktą grožį ir palaimos jausmą. Už gamtos grožį, pasakykime AČIŪ savo Žemei, kad ji mus taip myli, saugo, globoja ir dar sugeba džiuginti mūsų kietas širdys …

Mylėkime žemę - ji mūsų namai, išorinio pasaulio namai.

* * *

Rodyk draugams

NUOSTABIAUSIA PLANETOS GĖLĖ - ORCHIDĖJA

Nerasim ne vieno žmogaus kuris nebūtų abejingas nuostabiausiai pasaulyje gėlei orchidėjai. Tai neįprastų žiedų spalvų, fantastinių formų įvairovė. Ji neturi sau lygių.
Daugiau nei prieš keturis tūkstantmečius jas jau augino kinai. Aukso ordos kariai savo krepšiuose visada turėdavo džiovintų gegužraibių šakniagumbių. Tie mažyčiai rutuliukai atstodavo pietus ir vakarienę. Dėl šakniagumbių, primenančius kiaušinius, gavo orchidėjų (gr. opxis - kiaušinėlis) pavadinimą. Tailande orchidėjų lapus dedama į salotas.
XIX amžiuje tarp turtuolių buvo mada kolekcionuoti retas orchidėjas. XXa. pradžioje bumas ėmė silpnėti, kai buvo atrasti dirbtiniai orchidėjų veisimo būdai, jos vėl tapo populiarios.
Didžiausia pasaulyje orchidėja auga Brazilijos botanikos sode, kurios aukštis siekia 2,5m, o stiebai po 3-metrus. Visame pasaulyje yra 20000 orchidėjų rūšių, 100000 registruotų hibridinių orchidėjų.


Orchidėjų yra įvairių dydžių, spalvų, kvapų. Mažiausios pasaulyje orchidėjos žiedas tėra milimetro pločio. Vienos skleidžia svaiginantį kokoso riešutų arba aviečių kvapą, o kitos dvokia tarsi neplautos kojines, pūvanti mėsa. Pas kai kurias orchidėjas žiedai nužydi tiesiog per porą dienų arba net valandų. Naktinė orchidėja savo žiedus išskleidžia naktį ir suskleidžia ryte. Žiedui susiskleidus, naktinė orchidėja miršta. Mokslininkai neturi paaiškinimo, kodėl orchidėja elgiasi būtent taip.
Pačios gražiausios ir egzotiškiausios tai Brazilijoje augančios orchidėjos. Jos būna, labai keistų formų, spalvų : dryžuotos, tigrinės su labai ryškiais žiedais, skleidžiančios jaudinantį kvapą, seksualinį grožį.

Orchidėjos apsigyvena ir ant  žakeiro, vadinamo duonos medžių šakų. Jos taip įsikimba į savo šeimininkų kamieną, kad žievę nuplėši, o orchidėjų neišrausi. Ir pražysta duonos medis ne savu , o svetimu žiedu, ir neša žiedų puokštę kaip brangenybę, aukštai iškėlęs į saulę …

Rodyk draugams

KEPTOS RUPŪŽĖS ŠLAUNELĖS

Mėgstu pasivaikščioti po Santakos parką. Tądien oras buvo gražus, šiltas rudens vėjas nešė šnerves kutenanti šlapių lapų kvapą. Staiga mano dėmesį patraukė toks vaizdelis. Vienas barzdotas žmogelis kažkotai vis landžiojo po krūmais. Atidžiai stebėjau tą žmogų. Neiškentęs užklausiau, ko taip intensyviai ieškote ? Gavau keistoką atsakymą. Rupūžių ! Žinoma, iš pradžių nieko nesupratau ir nieko jam neatsakiau , tik spoksojau į vyriškio rankas, o jis jau kelia raupsuotoją …  Man užėmė kvapą, bet atidžiau apžiūrėjęs man ji pasirodė tokia žavi ir graži … Pasirodo, rupūžes galima valgyti. Žmogelis prasitarė, kad rupūžės skanus ir maistingas patiekalas. Naujas mano pažįstamas davė receptą, kaip paruošti šį skanėstą.

Reikia sugauti rupūžę. Nurėžti šlaunelę ir ją apvolioti tešloje, kišama į dujinės viryklos orkaitę, pakepinama ir … … valgoma. Galima su fri bulvėmis, mišrainę, daržovėmis … Paskaninama padažais.

Gal kas iš blogo skaitytojų susigundis paragauti šiuo patiekalo ?

Rodyk draugams

IŠVADUOTAS GANDRIUKAS GRĮŽO Į SAVO LIZDĄ …

Šiemet visas pasaulis kenčia nuo nepakeliamų karščių, liūčių, škvalų. Per televiziją rodomi gyvybes nusinešantys karščiai, namus nuplaunančios liūtys …

Duokiškio miestelio ugniagesiai vadavo gandriuką per neatsargumą, o gal per smalsumą įkritusi į kultūros namų aukštą kaminą. Iš pradžių žmonės mėgino paukštelį išimti pro kamino viršų, bet tikriausiai paukštis buvo gana giliai įstrigęs. Tad sumanyta buvo išardyti kamino apačią ir taip išvaduoti smalsuolį.

Vyrai kūjų mojavo apie valandą ir ištraukė gandriuką. Jis vos kvėpavo, buvo pridusęs, išsigandęs, drebantis, pilkas nuo suodžių, bet laimė jis buvo gyvas ir su padėka žiūrėjo į savo išlaisvintojus. Po kiemą pavaikštinėdamas, snapu pakalendamas, dėkodamas geriems Duokiškio miestelio gyventojams,  pakilo ir apsukęs padėkos ratą, nuskrido link savo gimtojo lizdo. O miestelio gyventojai su šypsena veide jautiesi laimingi ištraukę paukštį iš mirties nagų.

Jau gandrai palieka savo lizdus ir mūsų kraštą. Tad Duokiškio gandriukui palinkėkime geros kelionės ir visada prisiminti gerus miestelio žmones, o kitais metais sugrįžus į gimtinę savo sparnais pamojuoti ir pasveikinti Duokiškiečius.

Rodyk draugams

VIKRUOLĖS VOVERĖS GRYBAS

Keletą dienų keliavau po Lietuvą. Miškai kvepia mėlynėmis, avietėmis … Žalios, baltos samanos grybų taurelėmis papuoštos. Mane visada žavi auksinis voverės grybas. Kaip gražiai šiuos grakščius, gražiai sudėtus, sveikus grybus vikruolės voverės vardu pavadino.

Kadaise vaikystėje grybaudamas apie Labanorą girdėjau labai poetišką pavadinimą - voverės kielikėliai. Minčiagirėje pas draugo senelę valgiau “voverės auselių”, o stovyklaudamas su vaikais rinkau voverės “leikeles” (piltuvėlius).

Rašytojas T.Vaižgantas savo raštuose vartoja gražiausią bene seniausią šio grybo pavadinimą - voveraitė. Aukštaičiai visa burna taria triukšmingai skambanti vardą - voveruška. Ir dainą dainuoja : Tindi rindi - riuška ! … Kas ten miške triuška ? Ar ne voveruška samanose triuška … ”

Kupiškėnai voveraites gaideliais, gaidelio skiauterėlėm vadina. Kai gaidelis vištelei akelę iškūlė, beraškydamas lazdyne riešutus, baisiai susiselojo. Savo skiauterėlę iš sielvarto nagais draskė. Kur kraujo lašai nulašėjo - auksiniai gaideliai išdygo.

Dzūkai, be baravyko, kitų grybų beveik nepripažįsta. Todėl voveraitę -  lepeška vadina. Senovėje, dzūkai voveraičių nerinko. Nebent meškos ant jų užpėdindavo. Nuo to ir pavadinimas lepeška.

Lietuvos rusai voveraites vadina - laputaitėmis, lapės grybais. Pasižvalgius po Lietuvą ir po mūsų kaimynus galima dar daug gražių vardų atrasti šiam nuostabiam grybui.

Keliu su pagarba auksinį rasomis nubirusį voverės grybą. Miniatiūrinėje taurėje atsispindi mėlyno eglyno kraštas … Mažame rasos lašelyje regiu didelį pasaulį …

Rodyk draugams

APKABINKIME MEDĮ, PAJAUSKIME KAIP PLAKA JO ŠIRDIS

Šiandien stebėjau moterį kuri labai gražiai bendravo su ąžuolu. Moteris prie medžio lietėsi nugara, krūtine ir pilvu, delnais. Iš moters veiksmų buvo matyti, kad jei prigludus, susiliejus su medžiu ir tapus vienu organizmu yra malonu pajausti medžio skleidžiama šilumos energiją.

Pamenu, kai mama mums vaikams dėdavo į kišenę kaštoną ar gilę.Tad ir dabar ištisus metus kaštoną nešioju kišenėje. Kiekvieną gamtos detalė suteikia šilumos žmogaus gyvenimui …

Medžiai turi tiek gyvybės, šilumos ir sąmoningumo, kiek jų turi gyvūnai ir žmonės. Ne kartą teko tiesiog tyliai sėdėti ir klausytis medžių dainos. Kartais atrodo tarsi regėčiau tų medžių sielas ar fėjas. Tarp medžių, kai buni susijaudinęs nurimsti - išsikrauni gali pajausti medžio dvasią. Visos gyvybės formos yra susietos tarpusavyje ir visa gamta paveikia žmogaus gyvenimą. Žmonės, sugebantis atverti tas gamtos duris, gyvena didesnėje harmonijoje su savimi ir juos supančia aplinka, jeigu suranda laiko įsiklausyti į gamtą. Įsiklausymas praturtina gyvenimą.

Pamėginkime įsivaizduoti, jog kalbamės su medžiu, akmeniu. Paprasčiausiai pabendraukime su augalais … Diena tikrai bus nuostabi, be pykčio, streso … ir niekada nesijausime vieni. Suvoksime, jog pasaulis yra kupinas nuostabaus GROŽIO, STEBUKLŲ ir ĮVAIROVĖS.

Tad apkabinkime medį ir pajauskime kaip plaka jo širdis.

Rodyk draugams

PASLAPTINGAS GAMTOS PASAULIS …

Kartais koks nors netikėtas atsitikimas gali visiškai abejingą žmogų priartinti prie paslaptingo gamtos pasaulio, visai netikėtai parodyti tai, į ką jis jau šimtą kartų žiūrėjo, bet nematė.

Važiuodamas pro Noreikiškes atkreipiau dėmesį į du didelius klevus. Stebėjau nuogų medžių viršūnes, kurios buvo pasipuošusios žaliomis išsikerojusiomis amalų šluotomis. Vasarą ne kartą važiuodamas tuo pačiu keliu nepastebėdavau ant klevų šakų tų amalų, beveik būdavo jų nematyti - užstodavo beržų ir kitų medžių lapija. Kitą kartą važiuodamas jau pačios akys ieškojo tu dviejų klevų pasipuošusiu amalų šluotomis. Pastebiu paukštį tupianti į amalų krūmą ir kinkuojanti ilga savo uodegą, o snape laikanti kažkokį apvalų baltą daiktą. Bet ką jis laiko taip tvirtai suspaudęs snape ?

Bandau prieiti arčiau klevo ir aiškiai matau, kad amalų puokštėse didelės, baltos, blizgančios uogos, tikriausia dar užsilikusios nuo pernai metų. O paukštis išsigandęs palieka klevą, purpsi pro medžius, nepaleisdamas savo radinio. Keistas paukštis - amalų uogų, užtektų šimtams paukščių, o jis nešasi tą vieną baltą uogytę kaip didžiausią brangenybę.

Pavasarį atkreipkime dėmesį į beržus, klevus, tuopas pasigrožėkime medžiuose amžinai žaliomis amalų šluotomis, nesunku juos pastebėti - tereikia tik truputį galvą atlošti, ne vien sau po kojomis žiūrėti …

Rodyk draugams

BALTAPLAUKĖS MIŠKO FĖJOS AUSKARAI

Jeigu važiuosite apsnigtu pamiškės keliu sustokite ties palinkusiu šermukšniu ir pasigrožėkite juo. Nupustė vėjas jo  lapus - karpytus miniatiūrinius skėčius. Bet užtat kokios uogų kekės ant laibų šakų sverdi ! Kaip iš raudono koralo karolių surinktos. Seniau mūsų senuoliai šermukšnių uogas ne tik svaigiam naminiam vynui raškydavo. Atėjus šaltukui jas sukabindavo pasvirneje. Vietoj saldainių vaikams duodavo …

Pamenu, kai nuvažiavau pas savo draugo močiutę į Labanorą. Buvau labai nustebintas kai  “Labanoro bobutė” tas uogas anūkams dalino. Sako, kad vaikų rausvesni veidukai šviestų, tvirtesni dantys baltuotų. Senuoliai žinojo, šermukšnių uogų galias. Pagal J.Simonaitytę, Šimonių girioje per šventes trobą šermukšnių kekėm išpuošdavo, akis keptai lydekai iš miško uogų įdėdavo, kad šviesiau, giedriau namuose būtų.

Žiema šermukšnynai - tai džiaugsmas paukščiams. Šiandien išvydau tokį nuostabų reginį. Šermukšnio, karoliais padabinto medžio viršūnė skambėjo nuo puošniu  “husarų” su auksiniais galonais, su purpurinėm kepurėm. Svirbeliai tokią puotą iškėlė, kad nesuprasi; ar nuo uogų, ar nuo ugninių paukščių švytėjo, liepsnojo tylus šermukšnis.

Pabaigai, mano vaikystėje girdėta legenda, kuria atsimenu lyg šiolei. Brido per miškus baltaplaukė gražiuoji miškų fėja. Brido ten, kur skubinosi iškeliauti vasaros saulė. O kad miškas jos nesilgėtų, kad burtininkės gerumą jaustų, pakabino šermukšnio uogų auskarus. Nuo to laiko ir kabo tie auskarai skambaliukai ir žydro sniego sulaukdami …

Tad paklausykime jų švelnios, negirdimos muzikos. Tikėkime baltąja miško fėja. Ji neiškeliavo. Ji tik pasislėpė eglių lopšinėje, kad mums gražiausiuose sapnuose radytųsi, kad širdyje saulės kibirkšteles paliktų.

Rodyk draugams

PULKAS NUOSTABIŲ ŠARKŲ …

Šiandien skubu namo, o sausio snaigės grakščiai šoka baltą žiemos šokį … Šalto vėjo genamos pilkų debesų skliautės plaukė tamsiu dangumi, siūbuodami, dejavo medžiai ir paupio krūmai. O baltos snaigės krito ir bučiavo mane … Juk reikia sielą atgaivinti …

Aš niekuomet nebuvau matęs šarkų skraidant pulkais. Tiesa, vaikystėje mačiau kokia penkias susirinkusias vienoje vietoje, bet ir tai  atsitiktinai. Bet šarkų pulko niekuomet neesu matęs …

Aplink visiška tyla, nei šlamesio. Tarytum snaudžia sustingusios krūmų šakos. Ir štai … prie Neries priskrido daugybe šarkų, čia suglausdamos,  čia išskleisdamos trumpučius savo sparnus, ir vis nardė ore …

Kai paukščiai buvo visai žemai, jie sutūpė į vieną vietą, sutūpė krūmų brūzgynuose.  Po kelių minučių atskrido naujas, daug didesnis pulkas. Aš bandžiau šarkas suskaičiuoti, bet čia pasiruodė naujas paukščių būrys, o paskui dar ir dar … Paukščių buvo tiek daug, kad aš čia pat suklydau  beskaičiuodamas . Jų matyt, suskrido apie pora šimtų, o gal ir dar daugiau … Mano didžiam nustebimui krūmuose šarkos buvo nepaprastai tylios. Visiems žinoma, kad šarkos neramus ir rėksnys paukštis, o šį kartą …

Stebėdamas šarkas, grožėdamasis jomis … prisipažinsiu, aš visai pamiršau, kad turiu važiuoti namo … Jokiu būdų negaliu suprasti, kodėl šarkų būrei buvo priskridę į Neries pakrantes krūmus …

Sustiręs nuo šalčio, sugrįžęs namo ir prie puodelio kvapnios kavos- pagalvojau … Ką pamatai įdomaus ir gražaus gamtoje, visą gyvenimą prisiminsi, o jeigu dar surasi laiko, ir parašysi apie tai, ir skaitys žmonės, kurie domisi ir brangina mūsų gamtą …

Rodyk draugams

STELMUŽĖS ĄŽUOLAS SENESNIS NEI LIETUVOS VALSTYBĖ

Ar pamenate, kaip kartu su visa klase susikibdavome rankomis ir visi drauge apkabindavome didįjį STELMUŽĖS ąžuolą ?  Visi apsikabinę dainuodavome :  “Saulele raudona, vakaras netoli … “  Gali būti kad mūsų vaikų vaikai šio gamtos stebuklų tapusio galiūno jau nebeapkabins. 50 metų - tiek liko seniausiam  ir storiausiam ąžuolui Stelmužėje. Ir tai tik tuo atveju, jeigu medis bus tinkamai  “pagydytas”. Turistai ąžuolą mėgsta ir tebelanko, tačiau medžio vaizdas sergantis. Viršūnė ir stambios šakos jau nudžiūvo. Žievė dengia tik48 proc. kamieno ir šakų paviršiaus. Akivaizdu, kad medis miršta …

1980 m. restauruojant ąžuolą buvo padaryta klaidų. Buvo išvalyta jo ertmė, išvežta 14 sunkvežimių puvenų. Po tokio darbo reikėjo dezinfekuoti ir ertmės paviršių, bet mokslininkai pareiškė, kad dezinfikuoti ertmės nereikia. Taip šis darbas ir liko nepadarytas. Dėl neatliktos dezinfekcijos ąžuolas ir toliau pūva iš vidaus, puvėsiai pasiekė jau medžio paviršių.

STELMUŽĖS ąžuolui 1500 metų, anksčiau nei gimė pati Lietuvos valstybė, iš gilės išdygęs STELMUŽĖS ąžuolas šiandien gyvena paskutines dienas. Bandoma išauginti STELMUŽĖS ąžuolo kloną, STELMUŽĖS  “vaiką”.

Negalvokime, kad mes, žmonės, esame svarbiausi šioje žemėje. Nelaukime, kad pasikeistų visa karta, tad kuo anksčiau įvertinkime gyvosios gamtos svarbą.

Rodyk draugams