MIRTIES SUVOKIMAS IR BENDRAVIMAS SU MIRUSIAIS SKIRIASI NUO MUMS ĮPRASTO …

Vėlinės, Lietuvoje suprantamos kaip rimties ir susikaupimo metas, lankomi mirusiųjų kapai, deginamos žvakės ir meldžiamasi.  Vėlinės - dvasinis ir fizinis žmogaus atsinaujinimas, bendravimas su mirusiais …

Art Aurika Piliponienė - Lithuania

Art Aurika Piliponienė - Lithuania

Tačiau kituose kraštuose įprasti mirusiųjų pagerbimo papročiai gali nustebinti, šokiruoti. Prieš keletą metų teko pakeliauti po Madagaskarą. Taip supuolė, kad per Vėlinių dieną. Madagaskare vėlinių diena vadinama “Famadihana”. Tą dieną atidaromas šeimos kapas, o ten esantys palaikai apipilami vynu, kvepalais, apiplaunami. Kaip teko išsikalbėti su vietiniais Madagaskaro gyventojais, jie tiki, kad artimieji gali perduoti savo žinias mirusiam ar paprašyti jo patarimo … Šeimos nariai stengiasi perduoti šeimos tradicijas, perteikti pagarbos mirusiems  svarbą.

Neįprastos mirusiųjų tradicijos kituose pasaulio kraštuose labai skiriasi nuo mums įprasto ir kiekvienai šaliai suteikia išskirtinumo … … …

Rodyk draugams

DULKĖTAM KELY … …

Liepa išpuolė karšta, palikdama žmones “troškintis” savo sultyse. Važiuojant Lietuvos keliais lyg ištisa siena stūkso palei kelią geltoni tylūs javai. Prinokusios varpos linksta prie žemės laukdamos žmonių rankų. Laukai perdžiūvę, suskeldėję, kelias dulka. Žmonių sutiksi mažai. Važiuojant ir stebint gamtą, pastebėjome vieniša - senyvo amžiaus moterį. Ji ne pagal amžių vilkėjo ryškiais ir akį rėžiančiais apdarais. Ji ėjo keliu, o rankoje nešėsi tikriausiai dar “prieštvaninį” skėtį. Matėsi, kad yra pavargusi, nes ėjo sunkiai alsuodama, iškankinta kaitros. Sustojome ir pasisiūlėm pavėžėti senolę. Ji sakė, einanti sergančios devyniasdešimt sulaukusios giminaitės aplankyt. Pasirodė senolė labai plepi ir su jumoru pradėjo pasakoti, kad vakar pasižiūrėjusi į veidrodį ir taip įpykusi nusviėdė jį …  užgeso jos grožis, nebespindi veidas, nublanko koralai ir perlai, ir visa ji - kaip temstantis vakaras … Praėjo saulėtas vidurdienis, jos žydėjimo metas.

Lauko pakraštyje išvydom   didžiulį ąžuolą. Saulė švelniai glostė storą jo kamieną. Pamačiusi ąžuolą senolė susijaudino, net rankos drebėti pradėjo. Pagalvojau, negi nuo karščio infarktas …  O Dieve padėk ! Jau norėjau šlakstyti vandeniu, bet po poros minutes atsipeikėjo ir tarė : po tuo ąžuolu  paskutinį kartą susitikau su tėvu ir draugu. Išsigimėliai, sulaukėje NKVD suėmė mano tėvą ir tąsė jį po visą kaimą. Sulaužė šonkaulius, sutrupino kaulus, šautuvo buože suskaldė galvą, išmušė dantis, kankino, nupjovė lytinius organus, o po to užsiundė vilkšunį, kuris apgraužė veidą, pirštus … Trys dienas gulėjo išniekintas kūnas aplipęs musėm … Iki šiolei mano akyse stovi kraujo upeliuose skandinta Lietuva.

Iš vieno pažįstamo gavau pasagą, kuria tėvas prašė perduoti namiškiams. Pasaga buvo sulankstyta pačio tėvo. Gavusi pasagą supratau, kad tėvas jau nebegyvas, o sulankstyta pasaga laimina mus ir kartu atsisveikina su mumis … Ką gali žinoti, gal jis žiūri dabar iš aukštybių į mano klajones ir kankinasi …  Senolė dar karta pažvelgė į išsikerojusį ąžuolą, ir persižegnojo.

O draugą turėjau tik vieną. Jis mane mylėjo, visa širdimi … , bet nemylėjau aš jo, ir netekėjau be meilės ! Taip seniau moters garbė ir sąžinė buvo suprantama ! Iš jo buvo išsityčiota. Negalima buvo atpažinti buvusio gražuolio. Dabar niekas jo neprisimena. O be reikalo netekėjau, gal būtų dar gyvas … Štai ir baigsis mano amželis senelių prieglaudoj ! Vieniša, lyg bevaisis medis, išplaktas darganos ir išdžiovintas kaitros … Štai aš dora buvau, ir kas iš to ? Dabar gailiuosi, kad niekais nuėjo jaunystė. Tik skalbinius, indus, vištas, karves ir daržus težinojau. Taip ir leidau nuvysti savo grožiui … Štai koks tas gyvenimas ! Nespėjau apsidairyti- kaip praėjo, praslydo gyvenimas tarp pirštų … Nė pajutai, nė pamatei ! … Ak, greitai nublanksta, tas mūsų pasaulis - tuštybių tuštybė ! Jaunystėj mes visi esame gražūs ! Nesvarbu tai, kas buvo ir pražuvo, svarbu tik tai, kas yra dabar ! Nuvytęs grožis - kaip tas pernykštis sniegas : kas jį prisimena ? …

*****************************************************************************************************

Senolė išlipo už posūkio, ir dingo tarp sodų kartu su savo skėčiu ir marga suknele, iškankinta karščio, o mes pasilikome su jos paslaptimi …

Rodyk draugams

LIETUVA TU MANO ŠIRDY …

Kiekvienais metais užsuku pabūti prie SAUSIO 13-tos laužų. Laužo šviesa pažadiną SAUSIO 13-osios prisiminimus …

Pamenu praeityje, susibūrusius, susimąsčiusius  prie laužo liepsnos šildančias nuo šalčio sužvarbusias rankas,  mielus dramos teatro aktorius V.Šinkariuką.  K.Genį,  R.Staliliūnaitę. Tikiu, kad jie būtų kartu ir šiuo metu. Gyvenimas kaip vyšnios žydėjimas … Ačiū jiems už meilę Lietuvai.

Brangieji, linkiu be pykčio, pavydo ir darnios, vieningos, gražios LIETUVOS. Tvirtybės, Dievo palaimos visiems ir būkime viena šeima …

Rodyk draugams