BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

GAL TAI SMULKMENOS ? …

pav. iš Google

Foto iš Google

Mano kaimynas Faustas, taip jį vadina namo gyventojai. Jaunas raumeningas, patrauklus, pasakyčiau netgi seksualus vaikinas. Kai susitinki prie namo ar  grįžtanti su sūneliu į namus, visada  su kaimynais pasisveikina, užklausia kaip sekasi,  bet su savo žmona elgiasi kažkodėl labai keistai …  Vengia artumo ir visi kaimynai tai mato . Kažkas vyksta jų gyvenime  …

***

Niekada nereikia numenkinti moters noro nuklysti į šalį. Vyrai baiminasi ir yra apsėsti minties, kad jų žmonos jiems neištikimos. Pašiurpsta vien nuo minties apie savo antrąją pusę, savo  švelniomis rankomis liečiančią kito vyro kūną. Jei turi priežastį manyti, kad žmona žaidžia …. žaidimus tau už nugaros , neskubėk jos apipilti kaltinimais, nes visada yra tikimybė, kad esi neteisus. Mes visi klystame. Ir jeigu ji verta didesnių pastangų išsaugoti santykius, turėtum Faustai jai atleisti. Atleisti, nėra pamiršti - tam reikia nepalyginamai daugiau laiko …

Mes kartais su savo artimaisiais elgiamės taip netaktiškai, šiurkščiai, kaip niekuomet nedrįstume pasielgti su svetimais. Ar išdrįstume pasakyti svetimam žmogui “Ką čia skiedi !” “Eik tu š … “. O  tai šeimoje - bemaž įprasta pasakyti.

Atkreipiau dėmesį, kad  daugelyje šeimų, - žema tarpusavio santykių kultūra. Šūkaliodami ir rėkaudami mėginama įrodyti savo teisybę. O ar negeriau būtų, ramiai išsiaiškinti , kodėl kitas pasielgė būtent taip, o ne kitaip. Gal būt, po apmąstymų įsitikintume, kad teisus visgi jis, o ne aš.

Ar dažnai mes vyrai pavalgę pietus, vakarienę padėkojame žmonai už jos triūsą ?  Kodėl tai pasidarė neįprasta sakyti “ačiū” arba “prašom”.

***

Nesenai turėjau susitikimą su senais buvusiais darbuotojais. Buvo juokinga ir skaudu stebėti, kai vieno buvusio  bendradarbio žmona prie žmonių pradėjo įkyriai priekaištauti vyrui už kažkokį niekniekį, o vyras  visas išraudęs rodė visišką abejingumą jai, o žmonės nežinodami ką daryti žvalgėsi vienas į kitą ir lyg jautėsi kažko kalti …

Tad laimė ir santarvė - mūsų rankose !

Rodyk draugams

PAJUSKIME LAIMĖS SKONĮ …

Laimės angelas

Laimės angelas

Po darbo skubu namo. Prie manęs prieina gana tvarkingas, simpatiškas vyrukas ir užduoda klausymą. Ar jūs laimingas ? Iškart sutrikau ir pasimetęs į klausimą neatsakiau. Grįžęs namo prie vakarienes stalo mąsčiau. Ar aš laimingas … ir kas yra laimė.

Ar mes esame laimingi, kai juokiamės, juokaujame, sėdime prie maistu, svaigiaisiais gėrimais nukrauto stalo  …  O gal laimė yra dirbti mėgiamą darbą, kuris atneša džiaugsmą ? Gal laimė yra jausmas , kuri patiriame matydami gražų vaizdą, laimingą šypsantį vaiką.  Ar tikime, kad laimę atneša materialūs  dalykai ?

Kas žino, kas iš tikrųjų yra laimė ? Kaip ir karšta meilė, laimė negali būti tiksliai apibrėžta, nes tai, kas tinka vienam žmogui, netinka kitam. Laimė, ateina iš vidaus. Jei mes jaučiame pasitenkinimą, ramybę, džiaugsmą, tai patiriame vieną iš laimės formų. Kol esame patenkinti šiuo laimės jausmų, būsime laimingi. Jei tikėsimės pajusti laimę kitaip, šį jausmą prarasime.

“”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"””””””””””””’

Tad būkime laimingi  kiekvieną dieną, darydami tai, ko mums reikia. Būkime laimingi patys su savimi ten kur esame …

Rodyk draugams

PATS GRAŽIAUSIAS, PATS PROTINGIAUSIAS, PATS GABIAUSIAS …

Francis Day

Francis Day

Kiekvienai motinai savas vaikas yra pats gražiausias, protingiausias, gabiausias. Pasiklausius  motinų pasakojimų apie vaikus motinos akimis žiūrint , jos vaikas - išskirtinis. Turiu kaimynę Violetą, muzikos mokytoją. Kai susitinkam, nepraleidžiam progos pakalbėti apie vaikus, kuriuos ji moko muzikos. Violeta papasakojo, kaip motinos atitempią septynerių metų dar visai pipliuką  į vaikų muzikos mokyklą ir su ašaromis akyse įrodinėja : “Priimkit mano vaiką ! Jis labai talentingas, jis gabus ! Jis būtinai bus žymus muzikas! Jis bus Lietuvos pasididžiavimas! Aš dieną naktį svajoju apie tai …

Atvestasis “vunderkindas ” irgi verkia, nes jis visai nenori mokytis muzikos … Blogai daro tėvai kai vaikui įkala į galvą paiką mintį, jog vaikui lemta  būti žymiu muziku, dailininku, architektu, chirurgu … Nes tai labiausiai nori mama ir močiutė.

Gabiu vaikų daug, bet svarbu ir vaiko polinkiai. Yra vaikų apdovanotų labai ryškiais gabumais, bet tokių vaikų nėra daug. O jeigu vaikas iš viso nėra gabus ? Ar galima iš jo “išspausti” menininką ? Daugelis galvoja, kad viskas pasiekiama vien darbu, kad diržas gali “įvaryti” talento. Genialų smuikininką Nikolio Paganinį vaikystėje tėvas žiauriai mušdavo, sakydamas: “Aš iš tavęs padarysiu muzikantą !” Deja, ne visi supranta, kad Paganinis iš tikrųjų buvo talentingas, ir kad visai ne tėvo diržas jį padarė garsenybe. Kiek buvo tokių, kuriuos tėvai varu varė prie fortepijono, o apie juos niekas nežino …

Neverta nusiminti, jeigu vaikas ne vunderkindas, jeigu jis neturi gabumų muzikai. Ir nereikia vaiko versti mokytis to, kas jo netraukia, nevilioja. Tegul vaikas domisi viskuo - muzika, sportu, technika, literatūra. Padėkime jam turtinti žinias. O gyvenimo kelią jis pasirinks pats, pati profesiją jį pasišauks.

Rodyk draugams

KAI DIEVAS KŪRĖ MAMĄ

Dievas nusprendė sukurti … Motiną. Šešias dienas triūsė … Atskridęs angelas nusistebėjo : “Tiek daug laiko ji iš tavęs atima.”

Dievas atsakė : “Taip, bet juk žinai, kokia ji turi būti ? Atspari vandeniui, bet ne iš plastmasės … joje turi būti 180 judančių dalių, kurias būtų galima pakeisti … ji privalo veikti išgėrusi vien kavos puodelį ir nesustoti, jei dvi dienas nevalgė … jos bučinys turi išgydyti bet ką : ir sulaužytą koją, ir nusivylimą meile … be to, jai reikia šešių porų rankų.”

Angelas pakraipė galvą ir nepatikliai sumurmėjo : “Šešių porų ?” “Rankos  - tai dar nė pats sudėtingiausias dalykas, sunkiau padaryti tris poros akių, be kurių neįmanoma įsivaizduoti mamos.”  Viena pora tam, kad klausdama : ” Ką ten darote, vaikai ?”, matytų, kas dedasi už durų, nors jau ir taip viską žino. Antra akių pora jai reikalinga pamatyti tai, ko neturėtų matyti, bet privalėtų žinoti. Ir trečioji - kad pažiūrėtų į nusikaltusį vaiką, kai jam sako : “Suprantu, bet vis tiek tave myliu.”

“Viešpatie, angelas švelniai palietė jo ranką, eik miegoti. Tęsi darbą rytoj …” Negaliu, atsakė Viešpats. Jau beveik baigiau. Ji jau gali pagyti pati, jei susirgo, moka pagaminti pietus šešiems asmenims, teturėdama kilogramą mėsos. “

Angelas smalsiai iš visų pusių apžiūrėjo motinos figūrą. “Gal ji pernelyg švelni”, suabejojo. “Bet ir ištverminga ! Atkirto Viešpats griežtai. - Tu neįsivaizduoji, ką gali padaryti ir iškentėti motina. ”                    - Ar ji moka mąstyti ? “Ne tik moka, bet maksimaliai išnaudoja savo proto galias, be to, sugeba puikiai vesti derybas.”

Tą akimirką angelas pasilenkė prie motinos ir palietė pirštu jos skruostą. “Kažkas iškrito”, tarė atsigręžęs į Dievą. “Niekas neiškrito, pataisė jį Viešpats. - Tai ašara.”

- “O kam jos reikia ?”

- “Ašara išreiškia džiaugsmą, liūdesį, nusivylimą, skausmą, vienatvę ir išdidumą.”

- Tu genijus ! Sušuko angelas.

Mąsliai šypsodamas Dievas pridūrė : “Tiesą pasakius, tą daiktelį į jos akis įdėjau ne aš.”     (Erma Bombeck)

……………………………………………………………………………………………………………………………………

Dievas nesukūrė ašarų. Kodėl jas sukuriame patys ?

Rodyk draugams

DIENOS APMĄSTYMAI

Šiandien diena buvo pripildyta įvairiausiu įvykių. Darbe dienos dali žaidžiau su popieriais. Išėjęs iš darbo buvau liudininkas avarijos, per kuria, žuvo šuo. Grįždamas per senamiestį namo, užsukau į mažą  visai neblogą užeigą, kurioje sugalvojau pavakarieniauti.  Aplink tvyrojo prieblanda. Prie kampinio stalelio sėdėjo trys vaikinukai.  Atsisėdau prie baro ir užsisakiau bulvynių blynų su lašiša, pagardinta krapais. Vaikinai gana garsiai aptarinėjo savo kolegos buvusią draugę. Prisiminė kaip vienas iš jų apmyžo jos lovą. Turiu labai gerą uoslę. Jie valgė kažkokį sūrį ir traškučius. Chemijos kvapas mane pykino. Už lango pavėlavusi žiema pradėjo rodyti savo galią. Užsimerkiau ir norėjau pabėgti nuo tos realybės kuri supo mane. Kilo mintis, o jeigu per atostogas nuvažiuoti į Paryžių, į mano išsvajotą jaunystės miestą. Ištisą dieną vaikštinėti senomis, siauromis Paryžiaus gatvėmis, primenančius Napoleono Bonaparto laikus, klausytis kalbos kurios suprantu tik keletą pagrindiniu žodžių.
Suvalgiau blynus, kurie buvo labai skanūs ir užsisakiau kavos, pagardintos  šlakeliu brendžio.  Jaučiausi pakilioje nuotaikoje. Pamenu tėvo pamotę - gydytoją. Ji sakydavo, kai vyrai geria stipresnius gėrimus, tai esąs  “užslėpto” alkoholizmo ženklas arba “užslėptas” latentinis homoseksualumas. Kaip galima - tokia nesąmonę sugalvoti ? ! … Barmenas įjungė televizorių, malonus balsas veikė raminančiai. Tie trys vaikinai išėjo garsiai trinkteldami durimis, ir iš lauko pasigirdo griausmingas juokas. Barmenas gana manieringai šluostė tuščius alaus bakalus. Nuėjau į tualetą ir vandeniu apsišlaksčiau veidą. Veidrodyje atrodžiau lyg iš amerikietiško filmo  apie zombius  … Ranka bandžiau nuglostyti juokingai į visas puses styrančius plaukus.Tai siaubinga, pagalvojau. Sugrįžau į savo seną vietą ir  nukreipiau žvilgsnį pro kavinutes langą, stebėjau pro šalį skubančius žmones. Jie skubėjo, ir baltos snaigės švelniai krito priešais žibintų šviesas. Žiūrėjau ir vis mąsčiau … Mano telefonas ėmė isteriškai klykti. Nustebau, nes po darbo visada išjungiu telefonus.
Į kavinutę įėjo pagyvenusi moteris su daug jaunesniu vyru. Vyras atrodė labai trapus, švelnūs veido bruožai, plonos lūpos su atsikišusiais žandikauliais, šviesūs plaukai gausiai žėlė jo galvos priekyje, raitėsi prie smilkinių, gulė kutukais ant ausų ir labai liesomis kojomis, atrodė tuoj, tuoj suluž … Moteris nedidukė, juodas kostiumelis, kurį ji vilkėjo, buvo matyti skirtas perpus už ją jaunesnei moteriai, bet jai puikiai tiko, gulėjo tarsi jai pasiūtas ir pridavė jai seksuolumo, patrauklumo. Sušalę ir purtydami nuo savęs sniegą, moteris ir vyras atsisėdo prie staliuko - vienas priešais kitą. Moteriai juoda tušo ašara nuvarvėjo skruostu, padarydama ją panašią į stilingą mažąjį  Piero. Vyriškis palaižė pirštą ir nuvalė Piero ašarą. Aš vos susilaikiau … Nesantokiniai santykiai … Šypelėjau ir jų žvilgsniai nuslydo į mane lyg atspėdami mano mintys.

Pareinu į namus. Žmona sėdėjo atsilošusi fotelyje, užmetusi koją ant kojos, lyg kino žvaigždė …

Rodyk draugams

ŽMOGUS GYVENA TAIP, TARSI NIEKADA NEMIRTŲ …

Tibeto dvasinio lyderio, vieno ryškiausio pasaulio autoritetų Nobelio taikos premijos laureto, jo Šventenybes Dalai Lamos XIV vizito Lietuvoje paklausė, kas jį XXI amžiuje stebina žmonijoje, jis su šypsena atsakė : “Žmogus. Nes jis aukoja savo sveikatą, kad uždirbtų daugiau pinigų. Po to jis aukoja pinigus, kad atstatytų savo sveikatą. O tada jis taip rūpinasi savo ateitimi, kad nesidžiaugia dabartimi. Viso to rezultatas yra tas, kad Žmogus negyvena nei dabartyje, nei ateityje. Jis gyvena taip, tarsi niekada nemirtų. Ir galiausiai numiršta taip, tarsi nebūtų gyvenęs.”

* *

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pirmasis asmuo, atsiuntęs pasveikinimą Lietuvai buvo Dalai Lama. Mus palaikė šalis, kuri buvo panašioje situacijoje kaip ir Lietuva. Tibetas iki Kinijos okupacijos 1959 m. buvo nepriklausoma valstybė. Tik po metų Lietuvos nepriklausomybę pripažino Islandija.

Rodyk draugams

N DIENORAŠTIS ANT PAŠTO DĖŽUTĖS

Gyvenu šalia mokyklos. Kiekvieną dieną matau moksleivius taip meniškai nutrintais džinsais ateinančius per pertrauką į mano kiemą parūkyti, išsiskirti, pritapti, pasidalinti dienos įspūdžiais, apkalbėti mokytojus pašnekėti cigarečių fone. Nevengiama ir alaus išgerti. Kartais akys užkliūva už besiilsinčių tuščių alaus butelių, padėtų pašonėje prie pašto dėžutės. Praeinant pro šalį  širdį užlieja  susirūpinimas, pyktis.  Mokinių pasisėdėjimas per pertraukas kaskart suteikia naujų kvapų… Valytojas Liudas šluojantis kiemą norėjo paskaičiuoti, kiek nuorūkų po kiekvienos pertraukos paliekama kieme. Sakoma, kad 25 procentai rūkalių sudaro mokiniai ir studentai.

…………………………………………………………………………………………………………………………..

Štai vieną rytą išėjęs išsiimti iš pašto dėžutės rytinių laikraščių ant pašto dėžutės radau sąsiuvinį lietaus ašaras renkanti. Atsinešęs namo padėjau šalia laikraščių ir tiesiog jį užmiršau. Praėjus gal savaitei aš jį pastebėjau šalia senų laikraščių. Pavartęs susidomėjau … Supratau , kad tai yra devintokes N rašytas dienoraštis. Dienoraštyje aptikau gana įdomių minčių ir “rinktinių deimančiukų”.

Paskutinis įrašas iš N dienoraščio.  “… aš ir Kęstas draugaujame jau nuo septintos klasės. Drauge leidžiame laisvalaikį, drauge einame į kiną, drauge džiaugiamės, drauge liūdime, bet štai vakar, grįždami iš  “Akropolio”, mudu sustojome atsisveikinti šalia mano namų durų. Ir staiga Kęstas mane pabučiavo. Pabučiavimas nudegino mane kaip ugnis. Užsimiršusi ir aš jį pabučiavau, bet paskui atsipeikėjau ir pabėgau. Ar teisingai pasielgiau ? Ar buvo suderinami bučiniai su moksleivės morale ? Šį savaitgalį mudu turime vėl susitikti. Ką man  daryti jeigu tai vėl pasikartos  ? … ”

Rodyk draugams

AR TIKRAI MŪSŲ PASAULIS SUKURTAS IŠ MELO IR APGAULĖS …

Taip staiga jis  išdygo priešais mane … aš norėjau , pasukti  bet kuria šalutrine gatve ir jau buvau suspaudęs žmonos ranką … Jo veidas  išplaukė iš pačios užmaršties gelmių ir iškilo tu laikų prisiminimai …  Pamatęs jį krūptelėjau lyg miegantis gavęs smūgį. Norėjau ko greičiau atsitolinti nuo to žmogaus, nuo visko, kas primintų šį žmogų … Žmonos kulniukai kaukšėjo šaligatviu, taikiai vaikštinėjo balandžiai. Žiūrėjau į jų trišakes raudonas kojalės. Žmona  man kalbėjo, kalbėjo, kad vaikai dabar įžūlūs, blogai auklėjami, ypač tie kurie tėvo neturi, nes vienai moteriai yra sunku  …      Mąsčiau ar mūsų pasaulis - tikrai sukurtas iš melo, apsimetinėjimo ir apgaulės … Melas ir tiesa yra patys pavydžiausi ir geidžiamiausi meilužei … Melas visada šuoliuoja ant balto žirgo paskui panelę tiesą. Ar tikrai mes … meluodami pasijuntame kvailai ir šlykščiai … ?

Prieš dešimt metų buvau liudininkas parduotuves apšvarinimo. Per keletą  minučių odinės striukės buvo vagių rankose. Kaip pilietis negalėjau užmerkti akių …  Pamenu, mano duoti parodymai kaip liudininko subyrėjo, kaip kortų namelis vėjui papūtus. Kaip buvau apklausiamas mašinos savininkas atsakė : “Nu karoče, … atsiknisk tu nuo manęs,  aš buvau namie su savo žmona lovoje ir mes smagiai praleidom naktį …  po tos nakties mums užsimezgė nauja gyvybė … ” Kai būdavau naujai apklausiamas, vaizdelis keisdavosi, o gale taip viskas mano galvoje susipindavo, kad ir pats susipainiodavau ir atrodė, kad aš tą visą košę užviriau ir niekaip negaliu iš jos išlipti.

Žiūrint iš praeities taško, ar buvo verta kištis į tokius painius reikalus ? O kaip Jūs Blog’o skaitytojai pasielgtumėte mano vietoje ? Ar užsimerktumėt ir nieko nematytumėt, ar  vizgi … ?

***

Rodyk draugams

MIRUSIEJI YRA MŪSŲ ŠIRDYSE …

Negalvokime, kaip pasikeis pasaulis, kai nebus mūsų … Mirtis yra mūsų kasdienybėje, tik jos mes nepastebime.

Mirusieji yra mūsų širdyse, bet kasdieniniame gyvenime paliekame juos atokiau. Tad per Vėlines junkimės su jais tyloje … kad ir kaip būtų sunku …

+ + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + + +  + + + + + + + + + + + + + + + + + + +

Rodyk draugams

LAIMĖ BŪDAS - BŪTI PATENKINTIEMS TUO KĄ TURIME …

Visais laikais žmonės kalbėjo apie laimę. Apie ją rašomos storiausios knygos, kai kas net bando jos nusipirkti, o kai kas vaikosi jos manydami, kad ją radę išsispręs visos gyvenimiškos problemos … O kaip kam nebūti laimingam atrodo tarytum - nelaimė. Bet kas iš tikrųjų yra laimė ? … Ar įmanoma būti laimingam kiekvieną minutę, dieną , metai po metų ? Kaip galima pažinti savo laimę, jei niekada nebuvome patyrę skausmo ? Bet kas iš tikrųjų yra toji laimė, kurios taip trokštame ir visa gyvenimą vaikomės.  Gyvenimas be skausmo - tai kaip simfoninis orkestras be kontrabosų. Ar atsirastų žmogus, kuris galėtų pasakyti, jog visada buvo laimingas ?  Esu sutikęs iš pažiūros žmonių, kurie esą patenkinti, bet visapusiškai nėra laimingi.

Atsiverčiau enciklopediją, ir ieškau kas yra laimė. Laimė sąvoka aprašoma kaip jausmas, kai žmogus pasiekia arba priartėja prie, ko galima protingai trokšti. Užverčiau storą enciklopediją ir susimąsčiau.

Ar Salomėja   Neris buvo laiminga apšviesdama gimtinę skaisčiais poemos apie J.Staliną spinduliais ?  Ar buvo laimingas Antanas Martinaitis pasinėręs į poezijos vizijų ir spalvų gelmių pasaulį ? Ar buvo laimingas Justinas Marcinkevičius pastatęs katedrą žmonių širdyse ? Ar buvo laimingas  Bernardas Brazdžionis  svetimame krašte nešdamas emigranto dalią ? …

Galbūt mes pasiklydome vaikydamiesi laimę, gal turėtume kiekvienas stengtis pasijusti tik patenkinti. Į laimę veda akimirkos susižavėjimas, jausmų svaigulys, bet gal iš tikrųjų laimė yra būdas nusiraminti ir būti patenkintiems tuo, ką turime ? …

……………………………………………………………………………………………………………………………..

*

Buvau prie “Laimės žiburio” ir pamaniau, kad reikia sugalvoti savo troškimą. Sugalvojau … ir susigėdau … pasidarė gėda pačiam prieš save, bet vėliau pasitaisiau, kad būtų daug, daug tos laimės kaip aguonos kruopelytės visiems geros valios žmonėms.

Rodyk draugams

Senesni įrašai »