SUGALVOTA MINČIŲ KNYGA …
Nuostabu, kai žemę užkloja baltas sniego patalas, o ledas sukausto senelio Nemuno sąnarius. Ištiesiu rankas ir stebiu kai snaigės tirpsta mano delne. Vėjas kažką tyliai kužda man į ausį, bet jo negirdžiu … Nuklystu į vaikystės prisiminimus. Atgimsta nepamirštami praeities vaizdai … Tai buvo seniai, o atrodo, kad viskas buvo visai neseniai.
Dar iki šiol prisimenu tą vaikystėje skaitytą knygą. Šiandien aš jos negalių niekam parodyti. Nes jos nebėra … Tačiau aš ją visada prisimenu. Ji egzistuoja mano prisiminimuose. Prisimenu šaltus žiemos vakarus. Šalčio raštai krištolu raižė mūsų namų langus. Brolis sėdėdavo už didelio ąžuolinio apvalaus stalo ir spalvotais pieštukais piešdavo gėles, augančias mažame, kreivame beveik griūvančiame vazonėlyje. Pasižiūrėjus į jo piešinį būdavo šilta ir jauku. O už lango pūga, žiema užsnūdusi sniego patale. O aš skaitydavau Sigutę - kurios būdavo taip gaila, apie raganą, kuri bėgdama per sniegą nepalikdavo pėdų.
Kai atsiguldavau į šiugždančią patalynę, kvepiančia vasara, apsimovęs mėgstamiausias vilnones kojines, kurias sušilęs numesdavau šalia lovos, o galvoje minčių verpetas … Ilgai galvodavau ką perskaitydavau tose knygose, o paskui mano galvoje sukdavosi ir paties sugalvota minčių knyga …
Daug metų prabėgo … O tarp daugelio knygų nėra tos mano pirmosios nuostabiausios ir gražiausios - vaikystės knygos. Ji pasiklydo gyvenimo kely … Bet jeigu aš ją surasčiau, ar mokėčiau šiandien ją perskaityti taip kaip vaikystėje ? …
Patiko (8)
Labai grazi knyga. Ir labai silti prisiminimai,
Turbut geriausia, kas gali nutikti znogui - tai jo vaikyste. Nes ji yra pti tyriausia. Teveliai, vienam savaitgaliui parsivede maza berniuka is globos namu. Man taip suspaude sirdi, jo tokios alkanos akysJo knyga turbut butu irgi grazi jeigyvenime butu salia tevai, taciau valkstybe nutare - tevai juo negali rupintis.
Tetis bijo, nenori jo pasiimti daznioau, sako vaikas prisiris. O as jam atsakiau, jau jis dabar prei ju su prisirises ir atsimins tas akimirkas visa gyvenima. Tas berniukas jau buvo antra karta. Intervalas metai laiko. Bet pirmojo apsilankymo nepamirso iki siol. Kai auklytes klausdavo ar pas teveli vaziuosi per kaledas, mazius sakydavo “Vaziuosiu, pas Petrutes” (varda mamoos pakeiciau)
Mazuju sirdeles kupinos meiles tiems kas juos myli ir jie gali myleti taip tikrai kaip myli Jezus.
Kad jus butumete mate to penkiamecio akytes. As ji maciau per skype, bet ir per du monitorius ir rysio bendroives, niekur nedingo tas dziaugsmas.
Aciu, Gluosni uz grazia knyga.
Varlė Karalienė, negaliu žiūrėti į alkanų, nelaimingų vaikų dideles, liūdnas akys, į ašaras per skruostus rėdančias. Atrodo tuoj plyš širdis … Tad padėkime vargšams nelaimingiems vaikams. Nuskaidrinkime vaikystę, kad jie pasijaustų laimingi …
Ačiū Gluosni už gražius vaikystės prisiminimus. Skaičiau ir atrodo, kad nusikėliau į tos pasakiškus laikus. Aš irgi skaitydavau Sigutę, lietuvių pasakas, o skaitydama ašarodavau. Dabar tas pasakas skaitau savo anūkams. Skaitau ir žiūriu jų reakciją. Baisu, nenoriu ir prisiminti dabartinių vaikų … Gal aš jų nesuprantu, gal aš pasenau … Ačiū už nuotaikingą gražų įrašą.
Teta Simona, gali baigti skaityti knygą, gali baigtis karšta kaip vasara meilė,
bet niekada neišnyks gražūs vaikystės prisiminimai. Ačiū, kad lankaisi pas mane 
Gerai kai gali pasidžiaugti vaikyste. O aš pažįstu žmogų, kuris apie savo vaikystę kalba tik neigiamai. Nors ir turėjo tėvus, bet kažin ar jei mylėjo. Pinigai, pinigai.
atfatf, kokia bebūtų vaikystė, paženklinta graudžių dienų … , bet išlieka kažkas ir gražaus
ką verta prisiminti …
labai labai grlzu;)!
i like you, AČIŪ