Diena jau krypo vakarop ir greitai temo. Pritilo važiuojančių pro šalį automobilių garsai, ore tvyrojo išmetamųjų dujų tvaikas. Pamažu gatvės triukšmas rimo, įsižiebė pirmosios reklamos, vėjas taršė senas liepų šakas ir taip negailestingai draskė dar likusius pageltusius lapus. Prapliupo rudeninis lietus.

Stovėjau gatvėje tiesiog baloje prie namo, kuriame kažkada gyveno mano pirma meilė. Mergaitė, dėl kurios aš šešiolikmetis buvau pametęs galvą. Su ją man taip ir nepavyko nieko … Lietus negailestingai stiprėjo ir aplink kojas bala vis didėjo, o aš mąsčiau. Mąstymas yra neatimama žmogaus teisė, nebent jis užsitęstų daugiau kaip tris valandas, o tada taptų vaikišku piktnaudžiavimų. Mąstymas tik apsunkina žmogaus gyvenimą. Bet, jis ir taip nelengvas …

Lietus lijo vis smarkiau ir tikriausiai jis nenustos iki vakaro, o gal iki ryto. Pro šalį praeina žmones, pasislėpę po skėčiais, pasislėpę nuo pasaulio, nuo savęs praeities ir dabarties … Stoviu baloje, mirkstu lietuje ir esu niekam neįdomus. Ir man kilo mintis, o jeigu, paimčiau, štai viduryje balos nusimesčiau pramirkusius lietuje drabužius. Tikriausiai niekam nerūpėčiau, kad stoviu nuogas, šlapias, sušalęs. Jeigu užšokčiau į artimiausią “Express” kavinutę, be rūbų, sušalęs … Ar pavaišintų mane stiprios juodos aromatingos kavos puodeliu ? Juk lietuviai - krikščionys, o krikščionims- būdinga sušelpti, padėti, pavalgdinti … Lietuva - Marijos žemė !

Matau, kavinutėje prie lango sėdinčia porelę. Moteris jauna, panaši į našlaitę Esterą. Vyras pagyvenęs, pražilę plaukai. Galvos viduryje šviečia blyškiai pilkos odos lopas - kaip kalno viršūnė, ant kurios jau nebeauga medžiai … Moteris gurkšnojo vyną, o vyras dar pridėjo bučkį į skruostą. Matyt, kad meilužiai. Vyrai sendami vis labiau vertina du gyvenimo dalykus - moters grožį ir pilvo malonumus.

O aš neramiai tipčioju baloje. Pro mane praeina  žmogus “žiurkėnas” vaikiškos trydos spalvos striuke, barzdotas,  didele galva, plaukai netvarkingai draikosi, veidas neskustas, burnoje teturėjo tik kelis priekinius dantis, žiopliško veido, liesas kaip kartis taip pat sulytas, atsiduodantis šlapimu, rankoje barškino “Iki” krepšelį su tuščiais alaus ir degtinės buteliais. Jis kreivai dirstelėjo į mane prašiepdamas bedantę burną.

- Ei tu, “durniaus galva” , traukis ! Pagalvojau kaip žiauru. Mane dar gali pamokyti - tas “žiurkėnas”. O mintys sukosi, koks jis turtingas, jis turi tuščių butelių, kuriuos iškeis į stiprų alaus butelį ir siurbs - toks jau jo ekzistencijos dėsnis, o aš stoviu nuogas baloje rudens lietučiui lyjant, bejėgiškai nuleidęs galvą ir abiems   delnais prisidengęs … “Žiurkėnas” dar karta pavadino mane “durniaus galva” ir keikdamasis, barškindamas krepšelį su savo turtu pasišalina. Norėjau kažką atsakyti, bet nepastebėjau, kaip prieš mane išdygsta mano kaimynas, kuris prieš mėnesį griūdamas girtas nuo laiptų smarkiai susitrenkė galvą ir po to pradėjo skleisti į visas puses nuomonę, kad visi žmonės - idiotai, o tik jis ir aš pasilikome vieninteliais protingais žmonėmis …

Baigiu mąstyti, apsirengiu savo šlapius rūbus ir palengva nuvingiuoju šlapia gatve. Prie namo laiptu matau guli negyva sušlapusi katė. Užlipu į ketvirtą aukštą, numetu pramirkusius rūbus vonioje ant grindų ir palendu po šilta vandens srove. Užsikaičiu arbatinuką, išsiverdu draugo padovanotos kavos ir sėdu prie kompiuterio. Šį vakarą aš labai laimingas …

Kaip sakydavo agentas Kuperis Tvin - Pykso šerifui. Jei nori išlaikyti gerą nuotaiką, kiekvieną dieną pasidovanok mažą dovanėlę  sau. Geros kavos puoduką. Su kofeinu įsiurbsi gerą nuotaiką ir pakilumą visai dienai.  Tad pasinaudodamas patarimu, gėriau  kavą ir pro langą stebėjau kaip sniegenos šokinėjo šakų laipteliais, o galvoje zujančios mintys rezgėsi, blaškėsi ir prieštaravo viena kitai vis neduodamos ramybės.

Kas Lietuvoje yra šeimos galva ? …  Lietuvoje yra  tam tikros nusistovėjusios tradicijos ir kvailas supratimas … Jei šeimoje vienas galva (vyras, žmona ar uošvė), tai antras - pusgalvis … Kodėl niekas nekalba, kad šeimai reikia ŠIRDIES ? Gerai kad abu protingi. Bėda kai būna be širdies, be blaivaus proto.

Visuomenės širdis yra bažnyčia. Gailestingumo Motina. Šeima turėtų būti kaip MAŽOJI BAŽNYČIA. Tikras DIEVAS pasimiršo, pasiklydo gyvenimo kelyje … Deje … dabar Lietuvoje Dievas - pinigai.

Gal metas prablaivėti, pakeisti šiuos nusistovėjusius kasdienybės trafaretus ? …

Nuostabu, kai žemę užkloja baltas sniego patalas, o ledas sukausto senelio Nemuno sąnarius. Ištiesiu rankas ir stebiu kai snaigės tirpsta mano delne. Vėjas kažką tyliai kužda man į ausį, bet jo negirdžiu … Nuklystu į vaikystės prisiminimus. Atgimsta nepamirštami praeities vaizdai … Tai buvo seniai, o atrodo, kad viskas buvo visai neseniai.

Dar iki šiol prisimenu tą vaikystėje skaitytą knygą. Šiandien aš jos negalių niekam parodyti. Nes jos nebėra … Tačiau aš ją visada prisimenu. Ji egzistuoja mano prisiminimuose. Prisimenu šaltus žiemos vakarus. Šalčio raštai krištolu raižė mūsų namų langus. Brolis sėdėdavo už didelio ąžuolinio apvalaus stalo ir spalvotais pieštukais piešdavo gėles, augančias mažame, kreivame beveik griūvančiame vazonėlyje. Pasižiūrėjus į jo piešinį būdavo šilta ir jauku. O už lango  pūga, žiema užsnūdusi sniego patale. O aš skaitydavau Sigutę - kurios būdavo taip gaila, apie raganą, kuri bėgdama per sniegą nepalikdavo  pėdų.

Kai atsiguldavau į šiugždančią patalynę, kvepiančia vasara, apsimovęs mėgstamiausias vilnones kojines, kurias sušilęs numesdavau šalia lovos, o galvoje minčių verpetas … Ilgai galvodavau ką perskaitydavau tose knygose, o paskui mano galvoje sukdavosi ir paties sugalvota minčių knyga …

Daug metų prabėgo … O tarp daugelio knygų nėra tos mano pirmosios nuostabiausios ir gražiausios - vaikystės knygos. Ji pasiklydo gyvenimo kely … Bet jeigu aš ją surasčiau, ar mokėčiau šiandien ją perskaityti taip kaip vaikystėje ? …

Neseniai buvau aplankyti seno klasės draugo, kuris ryžosi išgelbėti sunkiai serganti dvidešimtmetį vaikinuką paaukodamas  savo inkstą.

Palatoje stebėjau labai gyvą berniuką su labai juokingą kaukę. Berniukas vis muistėsi, sukiojosi tai užsidėdavo, tai nusitraukdavo savo tą juokingą kaukę ir vis nerūpestingai šypsojosi … Tėvas norėdamas pasipuikuoti savo sūnumi - visiems girdint klausia savo sūnaus.

- Sūneli, ar tu mane prižiūrėsi ir mylėsi, kaip aš būsiu toks senas … kaip mūsų senelis ?

- Žiūrėsiu … Geras sūnelis. Imk kramtuškę.

- Sūneli, kaip tu mane žiūrėsi ir mylėsi ? …

Berniukas pasižiūrėjo į besišypsanti senelį ir į  tėvą.  Nusišypsojo savo šviesia vaikiška šypsena.

- Žiūrėsiu … taip, kaip tu senelį.

- Eik šalin, ir atiduok kramtuškę, kuria aš tau daviau …

***********************************************************************************************

*

Noriu padėkoti donorui Donatui ištiesusiam pagalbos ranką ir ryžusiam dovanoti dalį savęs.

Pabudau šiandien labai anksti. Apgraibomis ieškojau mobiliojo telefono, kuris skleidė nemalonų garsą … Pieš atsiguldamas buvau pamiršęs užtamsinti langus, pro užuolaidą smelkėsi iš gatvės žibintų skleidžiama šviesa. Balkone šmėkčiojo ant virvės iškabinti skalbiniai, ant lubų buvo matyti besisukantis lempų šešėliai. Apgraibomis ieškojau mobiliojo telefono. Ekrane švietė 5:05. Niekaip nesupratau, kaip galėjau šitaip suklysti nustatydamas žadintuvą. Ketinau keltis penkios minutės po septynių. Nutildžiau telefoną … ir vėl griuvau į lovą. Užsimerkiau, tačiau pajutau, kad iškyla praeitos dienos įvykių verpetas. Mintys šokinėjo, galvoje viską jaukdamos ir keldamos chaosą, kurios niekaip neleido užmigti. Prislėgtas minčių … atsikėliau, nupėdinau į vonę. Dušas ir karštas vanduo, geriausias vaistas. Pastovėjau po karšto vandens srovę. Labai greitai vone prisipildė karštų garų. Ant veidrodžio susidarė garų sluoksnis. Pamenu, kaip vaikystėje mėgdavau piešti ant veidrodžio … Užrašiau ant veidrodžio KODĖL ? … Po minutės nuo veidrodžio nuvaliau garo sluoksnį. Nusišluostęs įraudusį kūną, apsimoviau trumpikes ir marškinėlius. Nupėdinau į virtuvę ir pripyliau į virdulį vandens, ir kol vanduo užvirė, stovėjau prie lango ir žiūrėjau kaip snaigės kloja žemei patalą.  Užplikęs puodelį “JACOBS”  kavos, bet ji man pasirodė  praradusi aromatą, tad vietoj jos čiupau arbatžolių  ir pribėręs  į puodelį užpyliau verdančiu vandeniu. Gurkštelėjau, ji buvo karšta, kvapni ir skani.

Iš galvos niekaip negalėjau išmesti … KODĖL ? … Šiame pasaulyje negalima nieko pasitikėti ? … … Išskyrus vieną žmogų … Savo žmoną. Ji - vienintelė, kuri visuomet tau linkės tik gero …

ne visada sugebame pamatyti motery visą kas GRAŽIAUSIA ? ! …

Naujųjų metų pirmąją savaitę į darbovietę užėjo Virginijus K kadaise dirbęs toje pačioje firmoje, o šiuo metu gyvenantis Amerikos žemyne. Tad susitariau vakare susitikti mažoje, jaukioje  “Presto” kavinutėje ir atviriau pasikalbėti su Virginijumi. Virginijus aukštas, paprastas ir atviras. Į susitikimą atėjo tvarkingai apsirengęs, gal pernelyg aptemptais džinsais ir atrodė daug jaunesnis, šlapiais ir prie galvos prilipusiais plaukais, nes lauke lijo. Labai džiaugiausi, vėl sutikęs Virginijų ir galėdamas pasikalbėti apie senus laikus, kurie dar gyveno mūsų atminty. Virginijus draugiškai žiūrėjo į mane ir šypsojosi. Jaučiau, kad jam labai malonu šnekėti, ir nutaisiau tokią veido išraišką, kad man bus labai malonų ir įdomų išklausyti jo pasakojimą. Jis kalbėjo labai greitai ir man pasirodė gana energingas, nes pats esu tingokas ir mane traukia žmones trykštantis energija ir gera nuotaika. Kalbėjo be ryškaus amerikoniško akcento, bet kartas nuo karto į pokalbį įterpdavo keletą įtaigių angliškų žodelių. Prie vyno taurės Virginijui uždaviau penkis klausymus. Atsakymai mane sudomino, tad juos  pateikiu Blog’o skaitytojams.

Virginijau, kokią pamatei Ameriką, kai į ją patekai ?

Vaikystėje Lietuvoje mokytoju buvau mokomas būti geru Lenino anūku, visur meluoti ir nereikšti savo tikrų jausmų, buvau auklėjamas nebijoti nei Dievo, nei velnio. Atvykęs į Ameriką pirmiausia patyriau kultūrinį šoką,  sutikau žmones gyvenančius skirtingus gyvenimus. Patekau į didžiulę šalį, kuri taip laisvai kvėpavo laisvę, kuriuos aš taip troškau ir taip žavėjausi laisvais žmonėmis.

Ar buvo labai sunku adaptuotis toje laisvoje Amerikoje ?

Taip pradžia buvo sunki. Jaučiausi labai vienišas, stokojau gerų draugų. Vėliau  susipažinau su senos kartos lietuvių kilmės žmonėmis, kurie man stengėsi padėti. Jei ne jų draugystė ir parama, Amerika būtų atrodžiusi visai kitokia.

O kas buvo tau sunkiausia ?

Iš sovietinės erdvės atvykus buvo labai  sunku perprasti kitą kultūrą. Dirbau įvairiausius darbus, valiau viešbučius, o tai darbas buvo nepavydėtinas ir atlyginimas nepergeriausias, dirbau kinų kvartale, rusų emigrantų restorano virtuvėje kur viską valdė rusų mafija. Dirbdavau po 12 -14 valandų per dieną, išeidavo visai nebloga suma. Labai mažai laiko tekdavo savo malonumams. Grįždavau  į namus labai pervargęs. Pastovėdavau po dušu atsigaudavau išgerdavau 200 gramų stipresnio gėrimo truputi nuimdavo stresą, o  ryte vėl tie patys veidai … Pamenu kai vos nepatekau į kalėjimą. Kai buvau neteisėtai apkaltintas ir išduotas - už atvirumą. Buvau apieškotas ir paguldytas ant grindų “policijos rojuje”. Pajutau per nugarą bėgant šiurpuliuką stebint policijos mane it katinas pelę … Stambus juodukas prie šono pasikabinęs ginklą, susmukęs į masyvų krėslą šypsojosi ir  žiūrinėjo “New York Times”, sprendė kryžiažodį, ir gurkšnojo alų, ant stalo gulėjo didelis padėklas su užkandžiais. Tada galvojau, tai šunsnukis mano, kad gali mane įbauginti … Visur tyrojo stiprus juodųjų prakaito aromatas. Policijos grindys buvo išklotos juodomis ir baltomis plytelėmis ir priminė man Lietuvoje kažkur matytas bažnyčios grindys. Mano galvoje sukosi šimtai siaubingų minčių. Prisiminiau eilutę iš Šventojo Rašto, kuria jau Amerikoje esu skaitęs.  “Šaukis manęs, ir aš tave išklausysiu”.  Buvo dienų kai veidu sruvo ašaros. Aš niekuomet to nepamiršiu. Visa tai prisimenu kaip siaubingą sapną . Po to įvykio jaučiausi kaip “kalinys rojuje”, bet gyvenime viskas praeina, nuoskaudos užgyja, išdavystės užsimiršta. Tokia buvo mano pradžių pradžia su  “išsvajotu rojumi”.

Virginijau atrodo, kad buvai išnaudojamas ?

Amerika tokia šalis kurioje tu turi pasirinkimą : arba būti išnaudojamas, arba gyventi nepritekliuje. Visada šalia manęs dirbdavo įvairiausiu tautybių atvykėliu iš buvusio sovietinio lagerio Lenkijos, Čekijos, Ukrainos.  Ir visi laimės ieškojo “Amerikos rojuje”. Tai žmonės su skirtingomis gyvenimo istorijomis. Galima parašyti knygą ar kino filmą sukurti. Kas keisčiausia, niekad nesutikau žmonių iš Estijos.

O kas tau - tame “rojuje” nepatiko ?

Pirmiausia, tai amerikiečių abejingumas aplinkiniams. Amerikiečiai turi šūkį : “kiekvienam žmogui lemta kapanotis pačiam” … Jei žmogeli nemoki plaukti tikrai nuskęsi. Dauguma Amerikos gyventojų nemato toliau savo kiemo, nemato toliau savo nosies. Jei paklaustum tikro Amerikiečio, kuris labai didžiuojasi savo valstybe, vėliava, kariuomene ir kad esąs Amerikietis, kur yra Lietuva ? Iš pradžių sutriks, o paskui išlemens, kad tikriausia Afrikoje, o galiausiai gal tai koks kaimas, esantis Arizonos valstijoje ? …    Moksleiviai baigę mokyklą galima pasakyti nieko nemoka. Kalbant su moksleiviais visokių kurijozų pasitaiko.  Kartais susimąstai, kur esi. Bet jau tokia yra ta išgirta  Amerika.

*****************************************************************************************************

Ačiū Virginijau už draugišką ir atvirą pokalbį. Viliuosi kitais metais vėl susitikti. Linkiu maloniai praleisti dienas po gimtąją Lietuvos padangę.

Kaunas - senos Laisvės al. fragmentas (dabar SEB)

Miestai kaip ir žmonės gimsta, sensta ir miršta. Tik miestai gyvena daug ilgiau … Pasakodami savo senas istorijas, jie kalba apie žmones. Be žmonių miestai negali gimti, gyventi ir klestėti. Be žmonių ir jų gyvenimų, miestai miršta. Todėl kiekviena gatvė, kiekvienas skersgatvis, byloja apie žmones kurie čia kadaise gimė, gyveno, juokėsi, verkė, neapkentė ir mylėjo, džiaugėsi, ir buvo nusivylę … Kiekvienas miestas, mažas ar didelis gali daug apie ką papasakoti atversdamas savo miesto gyvenimo knygą …

Tad mylėkime savo gimtąjį miestą !

Greitai tirpsta laikas … Jau ir Šv. Kalėdų  varpeliai skamba, ir Naujieji Metai  2012    stovi ant mūsų namų slenksčio. Šv. Kalėdos ir Naujieji Metai  - tai sveikinimų ir palinkėjimų metas.

Linkiu blog’o skaitytojams gražių, jaukių  Šv. Kalėdų, sėkmingiausių metų, kad vienas kitam nenusibostume, kad turėtume, kur užsukti prisiglausti mintimis.

Tegul laimė ir džiaugsmas lydi ištisus metus.

Tegul smulkmenos niekad negniaužia širdies.

Tegul didelės mintys ir užmojai platūs, sunkumus įveikti padės.

Atraskite džiaugsmą gyvenimo kasdienybėje, atvirumo gerumui ir būkite laimingi !

Su meile ir pagarba

- GLUOSNIS -

Sutinku “Iki” parduotuvėje vieną pažįstamą su kuriuo kadaise dirbom vienoje garsioje firmoje. Pažįstamo veidas  piktas, surūgęs, nors esąs dar ne senyvo amžiaus. Pažįstamas pasipasakojo, kad buvo patekęs į avariją, bet viskas laimingai baigėsi, jokios traumos. Matyt tokia buvo Dievo valia. Tik keista buvo klausytis aimanų dėl sudaužytos mašinos. Pokalbis vis krypdavo į pinigus. Advento laikotarpis - apmąstymų, susikaupimo mėnuo ir rodos reikėtų kalbėti apie dvasinius dalykus, o ne apie pinigus.

Taip pinigai - labai svarbus dalykas … Turbūt nerasi žmogaus, kuris nesiskųstų, neverkšlentų apie sunkią savo gyvenimo dalią, kad neturi pinigų, sunku gyventi … Kai apsilankai prekybos centre, sukasi galvoje mintis, kad  dar yra tiek perkančių … Kažin kiek jų būtų jei piniginę turėtų sočiai prikimšta … ?   Oi, tas gyvenimas … kaip Chupa Chups, vieni čiulpia visą gyvenimą, … o kiti …

TV, Radijas vis trimituoja, kad puse Lietuvos piliečių gyvena iš minimalaus atlyginimo. Minimalus atlyginimas žmogui duoda ir teigiamus pliusus. Pliusai daugiau sielai, bet kai sielai gerai, tai ir kūnui gerai.  Jeigu turėtum daug pinigų šeimoje būtų kasdieniniai ginčai, kurie paveiktų sveikatą, nesibaigiantys konfliktai … Galvos skausmas … ką pirkti ? Užsinorėtum naujos mašinos, žmona naujų Kanadietiškų baldų, vaikai brangaus kompiuterio, įmantraus telefono su stilingu dizainu ir dar velnias žino ko, o kai pinigų nėra … žinai, kad pirkti galima būtiniausius dalykus ir nėra ko kelti ginčų, gadinti kraują sau ir kitam. Kai turi pinigų užsinori ko nors “stipresnio”, o paskiau ir blondinės olialia pupyčių …  O dabar tik gali svajoti ir būti ištikimas vienai savo išrinktai, kuri tave dar pakenčia … su minimaliu atlyginimu.

Neseniai į firmą kurioje dirbu priėmė  naują darbuotoją, kuris papasakojo tokį nuotykį. Prisėdo alaus bare prie tokios baltapūkes panelės ir netyčia išsitarė, kad gauna minimalų atlyginimą, ir pokalbis tuo pasibaigė … o baltapūkė ėmė ir išgaravo kaip kamforas …

Ar tikrai minimalus atlyginimas padaro žmogų DORESNIU ? …