Visi keiksnojame televizorių ir televizijos laidas, bet vis tiek jį žiūrime. Šiais laikais labai papoliaru turėti namuose koki nors gyvūnėlį - šunį, katę, žiurkėną … O kaip su televizoriumi ?! … Jis yra tesiog naminis gyvūnas, kuris visada šalia. Jo nereikia išvęsti į lauką, nereikia kasdien maitinti … O kai pavargsti, galima prigulti ant sofos ir spoksoti per visą naktį į ekraną - be jokio tikslo … Galima su ta  “dėže” pasikalbėti, pasiklausyti jos, galima greitai junginėti migtukus ir kaitalioti vaizdus. Turime nuosavą langą į pasaulį … Pamatai ne tik visą  Ameriką, bet ir šokančias šokėjas parodančius plikus papus, herojus debilūs pasikasančius tarpkojį, pykstančius, per ašaras juokiančius, daužančius vieni kitiems snukius…       Galima kartu su televizoriumi išgerti kvapnios kavos pagardinta šlakeliu stipresnio gėrimo. O kai užklumpa snaudūlys, malonu užsnūsti, kai jis šalia negarsiai brazda, kaip gyvas padaras.
     Kad ir kaip žmonės keiksnotų televizorių, vis delto jie nesutiktų gyventi be jo. Neįsijungęs vakare žinių laidos, jautiesi neramus …
     Tad ir toliau “valgome” televizijos paruošta košelę, kuria esame šeriami ir prie jos esame pripratę…