2017, Sausis

AŠ NEBIJAU, PASAKĖ JI … …

Foto iš Google

Trečiadienį pasiėmiau laisvadienį. Aplankiau tremties ir rezistencijos muziejų. Užėjau į kavinę, kurioje lankiausi prieš du metus … Viduje tvyrojo brendžio, cinamono aromatas ir nutrūkstamas kintantis mobiliųjų telefonų skambėjimas …

Kampinis staliukas prie kurio sėdėdavome su žmona buvo užimtas “aukščiausio lygio meilužių”. Malonios išvaizdos vyras, ant mažojo pirštelio mūvėjo žiedą ir “kvepėjo pinigais” … Vyriškis kažką sumurmėjo ir nudūrė akis į stalą. Sakoma, kad akys - žmogaus sielos veidrodis. Žvilgsnis gali išduoti absoliučiai visą vidinę būseną.  Nusukau nuo jų akis, pažvelgiau pro kavinės didelį akvariuminį langą. Sniegas tirpo ir šaligatvis atrodė tarsi aplietas padažu. Vienoje pusėje šaligatvio lyg nusikaltimo vieta buvo atitverta plastikine juosta, kad apsaugotų pėsčiuosius nuo namo byrančio tinko. Prie lango prisėlino balta katė, stora lyg nėščia, su užriesta kaulėta, liesa uodega. Jos akys susitiko su manosiomis, ji spoksojo į mane, tarsi kentėtų nuo potrauminio streso …

Man tą kavinė sukelia sentimentus, paliekanti neišdildomus ir tik pačius maloniausius, gražiausius, nuostabiausius prisiminimus :) Pamenu, tą paskutinį vakarą su žmona , dviejų širdžių dūžius , susiliejančius į vieną melodiją …

- Už mus ! Mes susidaužėme taures, jos lūpas sudrėkino raudonas vynas, mano gerklė degė, o kūnas buvo šaltas ir drėgnas dėl nuogąstavimo ir jaudulio … Tą kart kalbėjo tik mūsų akys …

- Pasakyk, …  kiek aš gyvensiu ? … Tu visada, kaip pasakai  - taip ir būna ! …

- Aš nebijau, - pasakė Ji … … … … … … … … … … … …  … … … … … … … … … … …

Rodyk draugams