Paveikslas Josephine Wall

Dar mūsų gimtoji, gintarinė,  Marijos žemė nepasipuošusi žaluma ir kvepiančiais pumpurais, bet pavasario vėjas jau dainas dainuoja. … Medžiai nostalgija apraizgyti stovi nuogi, išdidūs, o jų nuogybe, kaip jaunos mergaitės - tokia tyra ir kvepianti pavasariu su nekaltais  pavasariniais  žaidimais …

Tad pabandykime, atsargiai prieiti prie medžio. Atverkime jam savo širdį ir pajuskime, kaip medis palinksta į mus …

Medžiai - kaip ir žmonės, kenčia, liūdi ir kiekvienas - pilnas gyvybės syvų … pasirengęs naujam gyvybės tarpsniui … Žmogau, nepraeik pro šalį, apkabink - paprastą, neišvaizdų pakelės medį ir negalvodamas apie nieką, atiduok savo meilės energiją !  Medis su dėkingumu priims ją ir atsakydamas siųs tau atgal savo energiją, pilno švelnumo, prikels meilei  vilčiai, priduos žemės jėgos …

Būkime vieningi su gyvybės medžiu !

* * *