Foto iš Google

Mano kaimynas Faustas, taip jį vadina namo gyventojai. Jaunas raumeningas, patrauklus, pasakyčiau netgi seksualus vaikinas. Kai susitinki prie namo ar  grįžtanti su sūneliu į namus, visada  su kaimynais pasisveikina, užklausia kaip sekasi,  bet su savo žmona elgiasi kažkodėl labai keistai …  Vengia artumo ir visi kaimynai tai mato . Kažkas vyksta jų gyvenime  …

***

Niekada nereikia numenkinti moters noro nuklysti į šalį. Vyrai baiminasi ir yra apsėsti minties, kad jų žmonos jiems neištikimos. Pašiurpsta vien nuo minties apie savo antrąją pusę, savo  švelniomis rankomis liečiančią kito vyro kūną. Jei turi priežastį manyti, kad žmona žaidžia …. žaidimus tau už nugaros , neskubėk jos apipilti kaltinimais, nes visada yra tikimybė, kad esi neteisus. Mes visi klystame. Ir jeigu ji verta didesnių pastangų išsaugoti santykius, turėtum Faustai jai atleisti. Atleisti, nėra pamiršti - tam reikia nepalyginamai daugiau laiko …

Mes kartais su savo artimaisiais elgiamės taip netaktiškai, šiurkščiai, kaip niekuomet nedrįstume pasielgti su svetimais. Ar išdrįstume pasakyti svetimam žmogui “Ką čia skiedi !” “Eik tu š … “. O  tai šeimoje - bemaž įprasta pasakyti.

Atkreipiau dėmesį, kad  daugelyje šeimų, - žema tarpusavio santykių kultūra. Šūkaliodami ir rėkaudami mėginama įrodyti savo teisybę. O ar negeriau būtų, ramiai išsiaiškinti , kodėl kitas pasielgė būtent taip, o ne kitaip. Gal būt, po apmąstymų įsitikintume, kad teisus visgi jis, o ne aš.

Ar dažnai mes vyrai pavalgę pietus, vakarienę padėkojame žmonai už jos triūsą ?  Kodėl tai pasidarė neįprasta sakyti “ačiū” arba “prašom”.

***

Nesenai turėjau susitikimą su senais buvusiais darbuotojais. Buvo juokinga ir skaudu stebėti, kai vieno buvusio  bendradarbio žmona prie žmonių pradėjo įkyriai priekaištauti vyrui už kažkokį niekniekį, o vyras  visas išraudęs rodė visišką abejingumą jai, o žmonės nežinodami ką daryti žvalgėsi vienas į kitą ir lyg jautėsi kažko kalti …

Tad laimė ir santarvė - mūsų rankose !

Vartau laiko pageltusius dienoraščio puslapius … Datos išsibarsčiusios tūno lapuose saugančios paslaptis …  Mintyse iš praeities iškyla malonūs  prisiminimai ir jaudulys …  Pamenu kai su vienuoliu br. Roku teko lankytis italo stigmatiko Dž. Bondžovanio susitikime. Po susitikimo užkulisyje, ir tiktai br. Roko dėka, apie 10 minučių apžiūrinėjome stigmas. Su šilta itališka  šypsena , Džordžas davė prisiliesti prie stigmų.  Šis žmogus paliko dvasinio tyrumo įspūdį. Tada nesuabejojau jo kraujuojančių stigmų - žaizdų atsiveriančių tose kūno vietose, kuriuose pagal bibliją buvo nukryžiuoto Kristaus žaizdos nuo erškėčių vainiko ir vinių, nors labai smalsiai stebėjau. Rankos, kojų pėdos turėjo kraujuojančias stigmas, ant kaktos kraujo dėmės su raudonu kryžiumi. Žaizdos atrodė siaubingai skausmingos. Kaip žmogus sukaustytas skausmų gali vaikščioti ir keliauti po pasaulį ?

Italijoj bažnyčia apie Bondžovanį nieko nekalba ir visai  nereaguoja į jo pasisakymus, bet dvasininkai mielai su juo bendrauja ir išklauso jį. Savo pasisakymuose jis kaltina bažnyčią, kad ji atmetė reinkarnaciją,  kad nėra paruošusi žmonių nematomajai mūsų gyvenimo pusei. Italijos kunigai neranda ryšio su nematomuoju pasauliu, nesupranta jo ženklų, nesa  pasirengę juos priimti ir aiškinti žmonėms.  Tai liudija ir paties Dž. Bondžovanio atvejis. Tokių žmonių su stigmomis pasaulyje yra apie trisdešimt.

Dž.Bondžovanio bendražygis ir draugas Oracio Valenti yra parašęs knygą apie Džordžo dvasinį gyvenimo kelią, kuris yra labai turtingas, prasmingas ir paslaptingas …

XXI amžius sunaikino popierinius, spalvotus, kvepiančius laiškus. Elektroniniai, telefoniniai, vadinami trumpai SMS dabar madingą suprastintą rašybą “šveplomis” raidėmis, trumpiniais, svetimžodžiais rašyti. Tie laiškeliai, žinutės pasieks visur, nesvarbu kur bebūtume: mašinoje, parduotuvėje, sėdint ant brangaus unitazo, gulint svetimoje lovoje ar pirtyje … XXI amžius suteikia greitą džiaugsmą.
Gluosnis dar priklauso tiems, kurie yra ištikimi kvepiantiems ir savo sielą įdedantiems į baltą popieriaus lapą.
Laiškus neišmetu. Apsigyvena jie rašomojo stalo stalčiuje. Laikau daugelį laiškų dar iš vaikystės, mokyklos laikų. Seni laiškai, tarsi trumpas senas geras kino filmas. Smagu juos vėl peržiūrėti …
Seniau buvo mada laiškus ir vokus išpiešti, papuošti ir iškvepinti kvepalais. Tokie laiškai kelia daug sentimentų. Kažkaip nekyla ranka jų išmesti į sąvartyną ar tiesiog sudeginti …. Tai žmonių mintys ir siela, energija ir šiluma.
Paauglystėje labai tankiai rašydavau laiškus. Metams bėgant laiškų rašymas virto mano hobi.  Laiškų pagalba pramokau užsienio kalbų.
Ant baltų, spalvotų vokų puikuodavosi įvairūs užsienio šalių pašto ženklai. Jie papildydavo mano pašto ženklų kolekciją. Rašydavau ir laukdavau tų laiškų, kaip maži vaikai laukdavo dovanų.
Aš ir mano korespondencijos draugai augome … Iš mokinukų tapome jaunuoliais … Metams bėgant keitėsi pažiūros, įsitikinimai ir draugų ratas.
* * *
Vartau storą baltą voką dar kvepianti labai kvapnaus muilo. Pamenu, kai jį gavau. Tada tiktai baigdamas skaityti supratau, kad rašo jauna kino aktorė iš Jugoslavijos, o nuotraukos kurios buvo įdėtos į voką šokiravo mane, nes buvo labai meniškos ir pati aktorė labai simpatiška. Mes bendravome ilgai. Laiškai buvo rašyti su aistra, trokštanti užkariauti šį nuodėmių pasaulį ir būti pasaulio nugalėtoja. Po Jugoslavijos karo jos gyvenimas virto tragedija … Liko visam gyvenimui prikaustyta prie invalido vežimėlio …
* * *

Pamenu, kai Sopote susipažinau su romantiška bulgarų poete Elena. Jos dėka truputi pramokau bulgarų kalbos ir buvau jos poezijos skaitytojas ir kartu kritikas. Kai dabar pagalvoju, koks buvo iš manęs kritikas … Elena rašė poeziją su tokia kantrybe, meile. Tada dar nežinojau, kad Elenos tėvas buvo aukštas Bulgarijos KGB darbuotojas, o aš jaunatviškai pasitikėjau gražiąją Elena …
* * *
Atskrisdavo laiškai iš Kubos “laisvos salos”. Jie kvepėjo kubietiškais cigarais ir skleidė gardenijos kvapą. Mario vertėjas mokantis aštuonias užsienio kalbas. Garbino F.Kastro ir komunizmą, o vėliau ir pats nukentėjo nuo komunistinio Kubos režimo. Jo laiškai buvo labai įdomūs. Mario globojo našlaitį berniuką Samuelį. Berniuko tėvai per gaisrą žuvo, o senelis nuo smalkių užduso. Pamenu viename laiške rašė kaip Samuelis mėgino iš vieno vaiko pavogti šuniuką, nes labai norėjo turėti šuniuką. Mario suteikė berniukui džiaugsmo. Padovanojo berniukui šuniuką. Mario gyveno su trimis  broliais. Visi jie - skirtingų charakterių. Vyriausias brolis Gilberto buvo didelis moterų gundytojas. Gundymas buvo jam kaip profesija ir kartu darbas. Jei keturias dienas neturėdavo moters, jis pasinerdavo į depresiją. Carlos buvo atletiškai sudėtas,  pašėlęs tipas, gėrė kaip Havanos batsiuvys, rūkė kaip kaminas, ir visada veldavosi į muštynes, bet buvo geras žmonai ir vaikams.  Danilo buvo jauniausias. Žemo ūgio, tamsių plaukų, su nusvirusiais ūsais. Iš brolių buvo vienintelis, nepakabinęs nė vienos merginos, o tai kubiečiams yra nebūdinga.  Matyt, koją pakišdavo mažas jo ūgis … Broliai erzindavo ir sakydavo: “Esi vėpla ir laikykis įsikibęs mūsų šiknos” …

******************************************************************************************************

Dažnai užklystų į užmirštas senų laiškų krūveles. Atgimsta pamiršti vardai, datos, įvykiai. Kartais maži dalykai, kurie nieko nekainuoja, padaro mums neišdildomą įspūdį …