BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2014, Rugpjūtis

PAJUSKIME LAIMĖS SKONĮ …

Laimės angelas

Laimės angelas

Po darbo skubu namo. Prie manęs prieina gana tvarkingas, simpatiškas vyrukas ir užduoda klausymą. Ar jūs laimingas ? Iškart sutrikau ir pasimetęs į klausimą neatsakiau. Grįžęs namo prie vakarienes stalo mąsčiau. Ar aš laimingas … ir kas yra laimė.

Ar mes esame laimingi, kai juokiamės, juokaujame, sėdime prie maistu, svaigiaisiais gėrimais nukrauto stalo  …  O gal laimė yra dirbti mėgiamą darbą, kuris atneša džiaugsmą ? Gal laimė yra jausmas , kuri patiriame matydami gražų vaizdą, laimingą šypsantį vaiką.  Ar tikime, kad laimę atneša materialūs  dalykai ?

Kas žino, kas iš tikrųjų yra laimė ? Kaip ir karšta meilė, laimė negali būti tiksliai apibrėžta, nes tai, kas tinka vienam žmogui, netinka kitam. Laimė, ateina iš vidaus. Jei mes jaučiame pasitenkinimą, ramybę, džiaugsmą, tai patiriame vieną iš laimės formų. Kol esame patenkinti šiuo laimės jausmų, būsime laimingi. Jei tikėsimės pajusti laimę kitaip, šį jausmą prarasime.

“”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"”"””””””””””””’

Tad būkime laimingi  kiekvieną dieną, darydami tai, ko mums reikia. Būkime laimingi patys su savimi ten kur esame …

Rodyk draugams

DULKĖTAM KELY … …

Liepa išpuolė karšta, palikdama žmones “troškintis” savo sultyse. Važiuojant Lietuvos keliais lyg ištisa siena stūkso palei kelią geltoni tylūs javai. Prinokusios varpos linksta prie žemės laukdamos žmonių rankų. Laukai perdžiūvę, suskeldėję, kelias dulka. Žmonių sutiksi mažai. Važiuojant ir stebint gamtą, pastebėjome vieniša - senyvo amžiaus moterį. Ji ne pagal amžių vilkėjo ryškiais ir akį rėžiančiais apdarais. Ji ėjo keliu, o rankoje nešėsi tikriausiai dar “prieštvaninį” skėtį. Matėsi, kad yra pavargusi, nes ėjo sunkiai alsuodama, iškankinta kaitros. Sustojome ir pasisiūlėm pavėžėti senolę. Ji sakė, einanti sergančios devyniasdešimt sulaukusios giminaitės aplankyt. Pasirodė senolė labai plepi ir su jumoru pradėjo pasakoti, kad vakar pasižiūrėjusi į veidrodį ir taip įpykusi nusviėdė jį …  užgeso jos grožis, nebespindi veidas, nublanko koralai ir perlai, ir visa ji - kaip temstantis vakaras … Praėjo saulėtas vidurdienis, jos žydėjimo metas.

Lauko pakraštyje išvydom   didžiulį ąžuolą. Saulė švelniai glostė storą jo kamieną. Pamačiusi ąžuolą senolė susijaudino, net rankos drebėti pradėjo. Pagalvojau, negi nuo karščio infarktas …  O Dieve padėk ! Jau norėjau šlakstyti vandeniu, bet po poros minutes atsipeikėjo ir tarė : po tuo ąžuolu  paskutinį kartą susitikau su tėvu ir draugu. Išsigimėliai, sulaukėje NKVD suėmė mano tėvą ir tąsė jį po visą kaimą. Sulaužė šonkaulius, sutrupino kaulus, šautuvo buože suskaldė galvą, išmušė dantis, kankino, nupjovė lytinius organus, o po to užsiundė vilkšunį, kuris apgraužė veidą, pirštus … Trys dienas gulėjo išniekintas kūnas aplipęs musėm … Iki šiolei mano akyse stovi kraujo upeliuose skandinta Lietuva.

Iš vieno pažįstamo gavau pasagą, kuria tėvas prašė perduoti namiškiams. Pasaga buvo sulankstyta pačio tėvo. Gavusi pasagą supratau, kad tėvas jau nebegyvas, o sulankstyta pasaga laimina mus ir kartu atsisveikina su mumis … Ką gali žinoti, gal jis žiūri dabar iš aukštybių į mano klajones ir kankinasi …  Senolė dar karta pažvelgė į išsikerojusį ąžuolą, ir persižegnojo.

O draugą turėjau tik vieną. Jis mane mylėjo, visa širdimi … , bet nemylėjau aš jo, ir netekėjau be meilės ! Taip seniau moters garbė ir sąžinė buvo suprantama ! Iš jo buvo išsityčiota. Negalima buvo atpažinti buvusio gražuolio. Dabar niekas jo neprisimena. O be reikalo netekėjau, gal būtų dar gyvas … Štai ir baigsis mano amželis senelių prieglaudoj ! Vieniša, lyg bevaisis medis, išplaktas darganos ir išdžiovintas kaitros … Štai aš dora buvau, ir kas iš to ? Dabar gailiuosi, kad niekais nuėjo jaunystė. Tik skalbinius, indus, vištas, karves ir daržus težinojau. Taip ir leidau nuvysti savo grožiui … Štai koks tas gyvenimas ! Nespėjau apsidairyti- kaip praėjo, praslydo gyvenimas tarp pirštų … Nė pajutai, nė pamatei ! … Ak, greitai nublanksta, tas mūsų pasaulis - tuštybių tuštybė ! Jaunystėj mes visi esame gražūs ! Nesvarbu tai, kas buvo ir pražuvo, svarbu tik tai, kas yra dabar ! Nuvytęs grožis - kaip tas pernykštis sniegas : kas jį prisimena ? …

*****************************************************************************************************

Senolė išlipo už posūkio, ir dingo tarp sodų kartu su savo skėčiu ir marga suknele, iškankinta karščio, o mes pasilikome su jos paslaptimi …

Rodyk draugams