Sėdim su žmona traukinių perone. Išlydime žmonos draugę. Prie mūsų prisėda gana malonios ir labai šnekios moterys.

- Žinai Regina … Girdėjau, kad Pole rengiasi kelti vestuves dukrai su tuo auskaruotu gaideliu, kuris atvažiuodavo su “BMW” į Kazio kiemą.

- Vestuvių nebus … iširo …

- Kodėl ? Juk jis buvo kaip savas žmogus !

- Žinoma, buvo kaip savas, tiktai štai, Pole per savo ryšius sužinojo, kad “BMW” svetima.

- Kaip svetima ?

- Nu skolinta … Iš kažkokios vištelės …

- Aik tu sau ! ! ! … Vadinasi “BMW” neįkrito kaip blynas į lėkštę …

Visi sutartinai pradėjome

Gero gražaus savaitgalio ! ! ! !

Francis Day

Kiekvienai motinai savas vaikas yra pats gražiausias, protingiausias, gabiausias. Pasiklausius  motinų pasakojimų apie vaikus motinos akimis žiūrint , jos vaikas - išskirtinis. Turiu kaimynę Violetą, muzikos mokytoją. Kai susitinkam, nepraleidžiam progos pakalbėti apie vaikus, kuriuos ji moko muzikos. Violeta papasakojo, kaip motinos atitempią septynerių metų dar visai pipliuką  į vaikų muzikos mokyklą ir su ašaromis akyse įrodinėja : “Priimkit mano vaiką ! Jis labai talentingas, jis gabus ! Jis būtinai bus žymus muzikas! Jis bus Lietuvos pasididžiavimas! Aš dieną naktį svajoju apie tai …

Atvestasis “vunderkindas ” irgi verkia, nes jis visai nenori mokytis muzikos … Blogai daro tėvai kai vaikui įkala į galvą paiką mintį, jog vaikui lemta  būti žymiu muziku, dailininku, architektu, chirurgu … Nes tai labiausiai nori mama ir močiutė.

Gabiu vaikų daug, bet svarbu ir vaiko polinkiai. Yra vaikų apdovanotų labai ryškiais gabumais, bet tokių vaikų nėra daug. O jeigu vaikas iš viso nėra gabus ? Ar galima iš jo “išspausti” menininką ? Daugelis galvoja, kad viskas pasiekiama vien darbu, kad diržas gali “įvaryti” talento. Genialų smuikininką Nikolio Paganinį vaikystėje tėvas žiauriai mušdavo, sakydamas: “Aš iš tavęs padarysiu muzikantą !” Deja, ne visi supranta, kad Paganinis iš tikrųjų buvo talentingas, ir kad visai ne tėvo diržas jį padarė garsenybe. Kiek buvo tokių, kuriuos tėvai varu varė prie fortepijono, o apie juos niekas nežino …

Neverta nusiminti, jeigu vaikas ne vunderkindas, jeigu jis neturi gabumų muzikai. Ir nereikia vaiko versti mokytis to, kas jo netraukia, nevilioja. Tegul vaikas domisi viskuo - muzika, sportu, technika, literatūra. Padėkime jam turtinti žinias. O gyvenimo kelią jis pasirinks pats, pati profesiją jį pasišauks.

Foto iš google

Sveikas,

Man 38 metai. Gyvenu Londone, turiu normalų gyvenimą. Skaitau tavo Blogą ir … susigundžiau tau parašyti. Nevarginsiu tave savo gyvenimo istorijom. Nėra jos  tokios jau baisios, bet štai kas mane kamuoja.

Turiu labai blogą savybę. Esu velniškai pavydus. Esu dažnai užvaldomas šio blogo jausmo, jis griaužia mane iš vidaus, sukelia papildomų blogų emocijų, didelį susierzinimą, kuris priveda prie pykčio protrūkio , nepasitikėjimo žmonėmis, ir pačio savimi. Tas nusivylimas mane dar labiau siutina .

Pavydo skonį juntu kiekviename žingsnyje. Jis kankina, gadina nuotaiką ir atrodo, kad visą gyvenimą lydi mane. Kartais taip stipriai apima pavydo jausmas, kad ima svaigti galva, atrodo tuoj kraujas iš nosies pasipils.

Pavydas kelia man daug problemų. Supykstu ir pavydžiu, kai kitiems sekasi, o man ne. Pavydžiu draugams, bendradarbiams, kaimynams, savo draugei. Pavydas griauna mano gyvenimą,  nulemia tolesnį mano likimą. Aš pykstu ant savęs, kad neįveikiu savo pavydo.

Kaip man nuraminti savyje tą kvailą pavydą ir išsivaduoti nuo pykčio ?