2014, Kovas

CENACOLO - TARP GĖRIO IR BLOGIO …

Apie renesanso menininką Leonardo da Vinčį parašyta storiausių knygų, bet iki dabar jo asmenybę tebegaubia daugybė paslapčių. Šis žmogus idėjomis ir mąstymu šimtmečiais pralenkė laikmetį, mokėjo keliauti laiku …
Pagal Liudviko  Moro užsakymą freska ” Paskutinė vakarienė” yra laikoma Leonardo da Vinčio kūrybos viršūne - brandžiausias ir labiausiai išbaigtas kūrinys. Freska nutapyta Šv. Marijos Maloningosios bažnyčios vienuolyno valgomajame Milane 1495-1497, šiandien freskos likę labai nedaug. Ją sunaikino laikas ir karai, o ketinimai paveikslą restauruoti nuolat skaluoją ekspertus.
Iš Leonardo da Vinčio gyvenimo istorijos teigiama, kad jis kurdamas savo garsiąją freską ‘Paskutinė vakarienė” norėjo pavaizduoti gėrį ir blogį, per Jėzaus ir Judo personažus.
Leonardas lipdavo ant pastolių ir visą dieną stovėdamas prie freskos pasinerdavo į gilius apmąstymus, atrodė taip nutolęs nuo visko, kritiškai vertindamas savo darbą, o po to su dideliu įkvėpimu iki vėlyvo vakaro prie žvakių šviesos imdavęs tapyti. Kai Leonardas užverdavo sunkias, metalu kaustytas vienuolyno duris, tik tada paslapčia vienuoliai užeidavo pasižiūrėti, ką slepia Cenacola (Milane vadinama “Paskutinė vakarienė). Tik vienas Dievas težinojo, kada freska bus baigta, bet Leonardą tai mažai jaudino. Jis troško sukurti šedevrą, dirbo labai kruopščiai. Nepaisant vienuolyno valdžios nekantrumo, darbas į priekį ėjo lėtai.
Papasakosiu istoriją, kurią tikriausia daugelis esa girdėjęs …

Ištisus mėnesius Leonardas ieškojo tinkamo pozuotojo Jėzaus veidui. Norėjo rasti žmogų, kurio veide atsispindėtų stiprybė, švelnumas, dvasingumas ir vidinė šviesa. Po ilgų ieškojimų Milano bažnyčioje jis pamatė kuklų, tvarkingą, spindinti dvasinės šviesos vaikiną, kurio bruožai atitiko Jėzaus veidui.

Bėgo metai … Leonardas vaikštinėjo po skurdžiausius  Milano kvartalus, lankėsi abejotinos reputacijos smuklėse, užeigose ieškodamas žmogaus, kuris tiktų pozuoti tapant Judo, apaštalo išdaviko veidą, kurio veide išriškėtų nusivylimas, amžinos kaltės ir vienatvės žymė, pasirengimas išduoti geriausią draugą. Pasisukiojęs tarp girtuoklių, vagių įvairaus plauko nenaudėlių, Leonardas randa , ko ieškojo. Padėdamas savo mokinio atsiveda apdriskusį, purviną, vos stovinti ant kojų girtuoklį - pozuotoją į vienuolyną ir su įkvėpimu  ėmė tapyti nuodėmingąjį. Tapydamas, Leonardas pastebėjo per jaunuolio skruostą ritančias dvi sidabro ašaras …

- Kas nutiko ? Įdėmiu žvilgsniu paklausė.

- Aš esu tas, kuris prieš kelis metus buvo apgaubtas Viešpaties šviesos, atsispindintis Jėzaus veide …

Rodyk draugams