2013, Gruodis

KALĖDOS - TAI MEILĖ … …

Štai jau ir baigiasi Advento laikotarpis. Artėja Šv. Kalėdos bet ir jos, Kalėdos praeis kaip daugybė kitų -beprasmiškoje prieššventinio maratono, Kalėdinių dovanų pirkimo “psichozes”, Kūčių vakarienės, Kalėdų baliaus - skrandžiui, vyno, šampano, ir kvailų juokelių - Kalėdų senelio , kuris visada nulūžta nuo … neapskaičiuotų dozių, kur viskas taip tuščia ir netikra …
Tad neleiskime, kad mus apimtų sentimentalizmas, netikra artimo meilė, vieną dieną tveriantis gerumas.
Kalėdos - tai įvykis, kuris pakeičia gyvenimą, o ne pakoreguoja vieną dieną kada būname truputi “g e r e s n i”.
Kalėdos - tai Meilė, kuri nužengia tarp žmonių ir dovanoja tiems, kas to nori, sugebantis kentėti dėl kito, pilnai atverta širdimi visa savo būtybe.
Kalėdos - tai ne išoriniai papuošalai, o jausmas širdyje. Tik būdamas draugiškas ir atlaidus pajusi Kalėdų dvasią.
Jei nėra to, vadinasi tai netikros Kalėdos.

Linkiu, visiems mano blogo skaitytojams, kad likimas būtų dosnesnis, kad pildytųsi svajonės, nepristigtų džiaugsmo ir laimės, tačiau labiausiai linkiu svarbiausio dalyko, kad meilės ugnis degtų mūsų širdyse !

Dvasingų Šv.Kalėdų ir viltingų  2 0 1 4 metų !

Rodyk draugams

DIDŽIAUSIAS STAČIATIKIŲ LOBIS LIETUVOJE

Senasis Vilnius - pasakų miestas nusagstytas padavimais, barokine, gotikine architektūra. Mane Vilnius sužavi savo gatvių kreivumu ir užkaboriais, siaurais, vingiuotais praėjimu labirintais, mįslingais nebeesančių prasmių ženklais, keistų formų heraldiniais kryžiais, senais įrašais, nuo senaties apsitrynusiais herbais. Ant tūkstantmečių senumo pamatų nugrimzdusių į istorijos bedugnę statomi nauji pastatai.
Vaikščiodamas Vilniaus painiomis, siauromis gatvelėmis, ne karta buvau pasiklydęs ir aplotas senamiesčio šunų, sukrusdavau, kai iš bromos išeidavo būrys skustagalvių.

Praveriu Šv. Dvasios cerkves duris. Nosį kutena žvakių, smilkalų prisotintas kvapas. Nuo kvapų apsvaigo galva ir pradedu čiaudėti. Vaikštau cerkvėje, moterys valo dulkes nuo šventųjų ikonų, sidabrinių kryžių. Stebiu susikaupusius žmones. Cerkvė lotyniško kryžiaus plano su kupolu, dvibokščiu fasadu, barokiniu frontonu, idealiai atitinka Šv. Kazimiero bažnyčios struktūrą. Besižvalgant po cerkvę prie manęs priėjo juodai apsirengęs Šv. Dvasios cerkvės šventikas ir patarė man pastovėti po cerkvės kupolų. Sako, labai nuramina, sumažina stresą, suteikia naujų jėgų, tikėjimo, vilties, praskaidrina sielą,   suteikia Dievo palaimos … Pastovėjau, susikaupiau savo mintyse … Nežinau ar padėjo … bet reikia tikėti. Šventikas pakvietė mane prie stačiatikių šventųjų kūnų relikvijų Vilniaus kankinių Antano /Antonijaus/ Jono ir Eustatijaus. 1346 m. Šv. Dvasios cerkvėje, daugiau kaip 660 metų ilsisi trys kūnai. Šventųjų kūnai mumifikavosi savaime, neįsikišus žmogui. Šventikas paaiškino, kad jie neirsta - jei nuimtume audeklus, pamatytume raumenis, sausgysles, odą. Jie yra labai gerai išsilaikę. Vilniaus kankinių būklė nėra palaikoma jokiais tepalais, aliejais ar cheminėmis medžiagomis. Tarybiniais laikais buvo atlikti - priverstiniai šventųjų palaikų skrodimai, pjaustymas nagų, odos, gyslų. Moksliniai bandymai, taip ir nieko neįrodė, bet ir nepaneigė stebuklo …

Antanas, Jonas ir Eustatijus buvo lietuviai iš kilmingos šeimos, tarnavo Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui Algirdui. Būsimieji Vilniaus šventieji pirmieji priėmė krikštą iš stačiatikių šventiko Nestoro rankų. Jie griežtai laikėsi pasninko, užsiaugino ilgus plaukus, želdino barzdas. Pagonys lietuviai atkreipė dėmesį į naujovišką Algirdo dvariškių išvaizdą. Po medžioklės ir bendros puotos metu jie atsisakė valgyti briedieną, nes buvo pasninko metas ir atvirai skelbėsi esantys krikščionis. Algirdą dvariškiai prispaudė, kad nenuolaidžiautų krikščionims. Algirdas liepė broliams viešai atsisakyti savo tikėjimo. Broliai nenorėjo paklusti Algirdui. Algirdą tai labai įsiutino. Spaudžiamas pagonių dvariškių Antanas ir Jonas buvo pakarti, o po pusmečio nepavykus atversti į pagonybę mirties bausmė buvo įvykdyta ir jų giminaičiui 18 metų Eustatijui Visi trys tikėjimo broliai buvo pakarti ant to paties ąžuolo šakų. Dabar toje vietoje kur buvo pakarti trys Vilniaus kankiniai ant ąžuolo šaknų stovi Švč. Trejybės bažnyčia.

1914 m. prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, saugumo sumetimais, šventosios relikvijos buvo išvežtos į Maskvą. Tiesiog neįtikėtina, kad J. Stalinas 1946 m. specialiu potvarkiu leido grąžinti palaikus į Vilnių. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę 1997 m. relikvijos iš kriptos perkeltos po mediniu baldakimu priešais ikonostasą.

Užvėręs cerkves duris, įkvėpiau šalto gaivinančio oro. Diena ėjo vakarop. Bernardinų bokštai grakščiai stiebiasi į rausvai žydrą dangų. Pasukau į seną, kreivą dar J. Pilsuckio laikus menančia gatvelę. Nepastebėjau iš kur taip staigiai atsirado šalia manęs vyras užkalbinęs mane lenkiškai. Matėsi, esąs nemenkų pagyrų kamuojamas, su ausine kepure kuris nežadėjo nieko malonaus. Suraukiau nosį, bet vis gi sustojau. Buvo aišku, kad jis klos mane ant grindinio ir įsivaizdavau, kaip mano kraują gers akmenimis grįsta gatvė, o vėjas tyliai dainuos dainą ir tada galėsiu gražiai užsimerkti … Suveikė savisaugos instinktas … Paėjes toliau pamojavau jam ir supratau, kad tai jį be galo įžeidžiau. Keiksnodamas mane lenkiškai ir  rusiškai, piktai gestikuliuodamas ir rodydamas nepadorius ženklus jis galiausiai įsmuko į artimiausią bromą.
Po pusvalandžio sėdėjau kavinutėje ir gėriau juoda kavą pasinerdamas į savo dienos apmąstymus. Jei tas sutiktas vyras senamiesčio gatvėje buvo kuris nors iš blog’erių,   n e p y k i t e ! :)
……………………………………………………………………………………………………………………………..

P.S.

1547 m. Maskvoje Antanas, Jonas, Eustatijus buvo oficialiai paskelbtI stačiatikių šventaisiais. Kiekvienais metais birželio 26 d. stačiatikiai švenčia šių relikvijų šventę, pamaldų metų relikvijorius atveriamas, tikima, kad Vilniaus kankinių relikvijos turi gydomąją galią.

Rodyk draugams

NESUŠUKUOTOS NUOGIRDOS … …

Labai mėgstu ąžuolyno parką. Jis nuostabus visais metų laikais. Sukelia daug malonių, gražių, neišdildomų vaikystes prisiminimų. Mėgstu paklaidžioti prisiminimų takais. Prisėdu ant suoliuko. Saulutė nusišypso pro debesį … ir įsižiūriu į linguojančias pušų viršūnes, kurios dar vis stiebėsi. Tas pušys labai mėgo dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, kurias ir įamžino savo paveiksluose. Pro mane prabėgo sportiniais treningais apsirengę jaunuoliai, vaikai kuriems patikėjo didžiulius gauruotus anglų aviganius. Tačiau daugiausiai buvo senukų su mažais neveisliniais šunyčiais, iš lėto žingsniuojančiais paskui savo šunelius, atrodantis taip pat, kaip ir jie.

Pagyvenusi pora besišnekučiuodama sustojo netoli manęs. Tiesiog buvau priverstas išgirsti jų pokalbį : “… man nesvarbu, kad šunelis išsitiesęs ant mano lovos palieka plaukų, bet … dukrai viskas - blogai ir nori išvaryti jį lauk, nuvežti į mišką ir ten jį palikti. O ką aš darysiu be savo Pūkelio ? … Dukra visas dienas vaikšto susiraukusi ir baisiai nepatenkinta. Tikra kalakute. Su vyrų gyvena, o dar kaip reikiant neparagavusi …  ”

……………………………………………………………………………………………………………………….

Prie manęs susikibę rankomis prisėda  apvalus ūsuotas žilagalvis , su stambiais vėžlio kiauto akiniais, bet neįtikėtinai simpatiškas su maloniai besišypsančia žilagalve  …

- Tai sakai duktė vedusi. Tai kelintais tu dukrą ženijai ?

- Devyniasdešimt trečiais.

- O kodėl klausi ?

- Nieko. Šiaip … Po pauzes …

- O su trečiu vyrų - kada išsiskyrei ?

- Kada, kada … ! Perbraukdama per akis kvepalais iškvėpinta nosinaitę ir kvėpuodama pro nosį kaip įniršusi kumelė. Pernai po Velykų …

- O kam vėl klausi ?  Žilagalvis perpyko ne juokais , paraudo jo veidas …

- Ogi maniau … maniau …

- Ką manei ?

- Kad mažiau naudota … Ūsuotojo akiniai sukrutėjo … ir pykšt … paleido žilagalvės ranką  …

Rodyk draugams