Senasis Vilnius - pasakų miestas nusagstytas padavimais, barokine, gotikine architektūra. Mane Vilnius sužavi savo gatvių kreivumu ir užkaboriais, siaurais, vingiuotais praėjimu labirintais, mįslingais nebeesančių prasmių ženklais, keistų formų heraldiniais kryžiais, senais įrašais, nuo senaties apsitrynusiais herbais. Ant tūkstantmečių senumo pamatų nugrimzdusių į istorijos bedugnę statomi nauji pastatai.
Vaikščiodamas Vilniaus painiomis, siauromis gatvelėmis, ne karta buvau pasiklydęs ir aplotas senamiesčio šunų, sukrusdavau, kai iš bromos išeidavo būrys skustagalvių.
Praveriu Šv. Dvasios cerkves duris. Nosį kutena žvakių, smilkalų prisotintas kvapas. Nuo kvapų apsvaigo galva ir pradedu čiaudėti. Vaikštau cerkvėje, moterys valo dulkes nuo šventųjų ikonų, sidabrinių kryžių. Stebiu susikaupusius žmones. Cerkvė lotyniško kryžiaus plano su kupolu, dvibokščiu fasadu, barokiniu frontonu, idealiai atitinka Šv. Kazimiero bažnyčios struktūrą. Besižvalgant po cerkvę prie manęs priėjo juodai apsirengęs Šv. Dvasios cerkvės šventikas ir patarė man pastovėti po cerkvės kupolų. Sako, labai nuramina, sumažina stresą, suteikia naujų jėgų, tikėjimo, vilties, praskaidrina sielą, suteikia Dievo palaimos … Pastovėjau, susikaupiau savo mintyse … Nežinau ar padėjo … bet reikia tikėti. Šventikas pakvietė mane prie stačiatikių šventųjų kūnų relikvijų Vilniaus kankinių Antano /Antonijaus/ Jono ir Eustatijaus. 1346 m. Šv. Dvasios cerkvėje, daugiau kaip 660 metų ilsisi trys kūnai. Šventųjų kūnai mumifikavosi savaime, neįsikišus žmogui. Šventikas paaiškino, kad jie neirsta - jei nuimtume audeklus, pamatytume raumenis, sausgysles, odą. Jie yra labai gerai išsilaikę. Vilniaus kankinių būklė nėra palaikoma jokiais tepalais, aliejais ar cheminėmis medžiagomis. Tarybiniais laikais buvo atlikti - priverstiniai šventųjų palaikų skrodimai, pjaustymas nagų, odos, gyslų. Moksliniai bandymai, taip ir nieko neįrodė, bet ir nepaneigė stebuklo …
Antanas, Jonas ir Eustatijus buvo lietuviai iš kilmingos šeimos, tarnavo Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui Algirdui. Būsimieji Vilniaus šventieji pirmieji priėmė krikštą iš stačiatikių šventiko Nestoro rankų. Jie griežtai laikėsi pasninko, užsiaugino ilgus plaukus, želdino barzdas. Pagonys lietuviai atkreipė dėmesį į naujovišką Algirdo dvariškių išvaizdą. Po medžioklės ir bendros puotos metu jie atsisakė valgyti briedieną, nes buvo pasninko metas ir atvirai skelbėsi esantys krikščionis. Algirdą dvariškiai prispaudė, kad nenuolaidžiautų krikščionims. Algirdas liepė broliams viešai atsisakyti savo tikėjimo. Broliai nenorėjo paklusti Algirdui. Algirdą tai labai įsiutino. Spaudžiamas pagonių dvariškių Antanas ir Jonas buvo pakarti, o po pusmečio nepavykus atversti į pagonybę mirties bausmė buvo įvykdyta ir jų giminaičiui 18 metų Eustatijui Visi trys tikėjimo broliai buvo pakarti ant to paties ąžuolo šakų. Dabar toje vietoje kur buvo pakarti trys Vilniaus kankiniai ant ąžuolo šaknų stovi Švč. Trejybės bažnyčia.
1914 m. prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, saugumo sumetimais, šventosios relikvijos buvo išvežtos į Maskvą. Tiesiog neįtikėtina, kad J. Stalinas 1946 m. specialiu potvarkiu leido grąžinti palaikus į Vilnių. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę 1997 m. relikvijos iš kriptos perkeltos po mediniu baldakimu priešais ikonostasą.
Užvėręs cerkves duris, įkvėpiau šalto gaivinančio oro. Diena ėjo vakarop. Bernardinų bokštai grakščiai stiebiasi į rausvai žydrą dangų. Pasukau į seną, kreivą dar J. Pilsuckio laikus menančia gatvelę. Nepastebėjau iš kur taip staigiai atsirado šalia manęs vyras užkalbinęs mane lenkiškai. Matėsi, esąs nemenkų pagyrų kamuojamas, su ausine kepure kuris nežadėjo nieko malonaus. Suraukiau nosį, bet vis gi sustojau. Buvo aišku, kad jis klos mane ant grindinio ir įsivaizdavau, kaip mano kraują gers akmenimis grįsta gatvė, o vėjas tyliai dainuos dainą ir tada galėsiu gražiai užsimerkti … Suveikė savisaugos instinktas … Paėjes toliau pamojavau jam ir supratau, kad tai jį be galo įžeidžiau. Keiksnodamas mane lenkiškai ir rusiškai, piktai gestikuliuodamas ir rodydamas nepadorius ženklus jis galiausiai įsmuko į artimiausią bromą.
Po pusvalandžio sėdėjau kavinutėje ir gėriau juoda kavą pasinerdamas į savo dienos apmąstymus. Jei tas sutiktas vyras senamiesčio gatvėje buvo kuris nors iš blog’erių, n e p y k i t e ! 
……………………………………………………………………………………………………………………………..
P.S.
1547 m. Maskvoje Antanas, Jonas, Eustatijus buvo oficialiai paskelbtI stačiatikių šventaisiais. Kiekvienais metais birželio 26 d. stačiatikiai švenčia šių relikvijų šventę, pamaldų metų relikvijorius atveriamas, tikima, kad Vilniaus kankinių relikvijos turi gydomąją galią.
Rodyk draugams
Komentarai(10)
