Basanavičiaus kapas

Vėlinių dieną kapinės atgyja. Tą dieną gaubia gilus liūdesys, kuris atrodo kyla iš kapų, žvelgia nuo kryžių, šlama medžiuose, šnabžda po kojų pageltusiuose medžių lapuose … Ir kaip nebus liūdna. Čia kapuose palaidota daug gražiausių svajonių, kilniausių sumanymų … Greta gyvenimo vargų iškankinto senolio ilsisi jaunatvės jėgų kupinas, dar vos į gyvenimą išplaukęs jaunuolis. Čia amžiną atilsi rado neužbaigęs savo darbą mokslininkas, dailininkas, čia mirtis atvarė tėvą, motiną, likimas amžiams atskyrė mylimąjį nuo mylimosios … Pilkoji žemelė ašaromis laistyta …

Vėlių šventėje kapinėse gyvųjų maldos ir mintys jungiasi su mirusių vėlėmis. Tą dieną žmogaus siela turtėja. Ji atitrūksta nuo gyvenimo kasdienės rutinos ir kyla prie amžinųjų vertybių.

Tad per vėlines junkimės su vėlėmis tyloje … kad ir kaip būtų sunku. Dėkokim Dievui už kiekvieną nugyventą dieną, minutę, akimirką, net sekundės dalį …

Gyvenu šalia mokyklos. Kiekvieną dieną matau moksleivius taip meniškai nutrintais džinsais ateinančius per pertrauką į mano kiemą parūkyti, išsiskirti, pritapti, pasidalinti dienos įspūdžiais, apkalbėti mokytojus pašnekėti cigarečių fone. Nevengiama ir alaus išgerti. Kartais akys užkliūva už besiilsinčių tuščių alaus butelių, padėtų pašonėje prie pašto dėžutės. Praeinant pro šalį  širdį užlieja  susirūpinimas, pyktis.  Mokinių pasisėdėjimas per pertraukas kaskart suteikia naujų kvapų… Valytojas Liudas šluojantis kiemą norėjo paskaičiuoti, kiek nuorūkų po kiekvienos pertraukos paliekama kieme. Sakoma, kad 25 procentai rūkalių sudaro mokiniai ir studentai.

…………………………………………………………………………………………………………………………..

Štai vieną rytą išėjęs išsiimti iš pašto dėžutės rytinių laikraščių ant pašto dėžutės radau sąsiuvinį lietaus ašaras renkanti. Atsinešęs namo padėjau šalia laikraščių ir tiesiog jį užmiršau. Praėjus gal savaitei aš jį pastebėjau šalia senų laikraščių. Pavartęs susidomėjau … Supratau , kad tai yra devintokes N rašytas dienoraštis. Dienoraštyje aptikau gana įdomių minčių ir “rinktinių deimančiukų”.

Paskutinis įrašas iš N dienoraščio.  “… aš ir Kęstas draugaujame jau nuo septintos klasės. Drauge leidžiame laisvalaikį, drauge einame į kiną, drauge džiaugiamės, drauge liūdime, bet štai vakar, grįždami iš  “Akropolio”, mudu sustojome atsisveikinti šalia mano namų durų. Ir staiga Kęstas mane pabučiavo. Pabučiavimas nudegino mane kaip ugnis. Užsimiršusi ir aš jį pabučiavau, bet paskui atsipeikėjau ir pabėgau. Ar teisingai pasielgiau ? Ar buvo suderinami bučiniai su moksleivės morale ? Šį savaitgalį mudu turime vėl susitikti. Ką man  daryti jeigu tai vėl pasikartos  ? … ”

Bevaikštant lapais nuklotomis rudens spalvomis nudažytomis gatvėmis prie Zoologijos muziejaus išvydau tvirtą, raumeningą vyrą. Ant jo rankų ir kaklo buvo išsirangęs didžiulis smauglys.  Vyras laikydamas gyvūną rodė didžiulį pasitikėjimą juo ir savini, o smauglys meiliai apsivijo  aplink kaklą. Būreliui susidomėjusiu žmonių tai kėlė šiurpuliukus. Stebėdamas gyvūną ir stambų, raumeningą vyrą iš atminties iškilo kažkada keliaujant po Tadžikiją matytas vaizdas.

Jaunas tadžikas su turbanu ant galvos ir krepšiu sėdėjo ant tautiškais raštais išmarginto mažo kilimėlio, o per visą aikštę liejosi  dūdelės garsai. Išgirdusios dūdelės garsus iš krepšio panašų į molinį puodą iššliaužė dvi akiniuotos gyvatės ištiesusios kaklus, jos nevikriai visu savo kūnu lingavo. Tadžikas vieną labai didele gyvatę paėmė į ranką ir ji pamažu ėmė šliaužti jo ranka ir apsivyniojo aplink šeimininko kaklą. Vyras padėjo dūdelę ant žemės, o dvi akiniuotos gyvatės stovėjo greta tartum įsmeigtos į žemę lazdos.

Aš netekau žado stebėjau sulaikęs kvapą … Tadžikas pasisukiojo, kad matytų visi tokį reginį … pasilenkė  ir norėjo paimti ant žemės gulinčios dūdelės. Staiga visiems matant gyvatė krūptelėjo ir pradėjo spausti  tadžiko kaklą. Vyras užkišo ranką ir nutvėrė gyvatę už gerklės, bet didžiulė gyvatė dar tvirčiau spaudė kaklą. Paraudęs uždusęs sukiojosi, stengdamas nusikratyti gyvate, bet tai jam nesisekė. Kilo sąmyšis, vieni bėgo kviesti milicininko, kiti atsinešti kokio pagalio.

Reginys šiurpus … pamėlęs gyvačių kerėtojas gulėjo ant savo kilimėlio šalia  krepšio nejudėdamas, bet gyvatė vis tiek  jį tebesmaugė. Triukšmo išgąsdintos kobros  susirangė šalia. Du atlėkę vyrai su geležiniais virbalais užmušė jas. Sutriuškino galvą gyvatei, kuri vis dar nepaleido savo šeimininko. Kai buvo nuimta gyvatė ant gyvačių kerėtojo  marškinių apykakles pastebėjau įsegta ženkliuką su V.Lenino atvaizdu, kurio užsegimo adatėlė buvo atlenkta ir įsmigusi į gyvatės odą.

……………………………………………………………………………………………………………………………..

*

Gyvatės neturi klausos, jeigu jos ir pajunta garso bangas, tai tik ne tiesiogiai, per grunto virpesius, bet ne tiesiai per orą. Gyvačių kerėtojams gyvatė linguoja ne pagal jo grojimą - jos galva tik atkartoja dūdelės judesius.

Visi bendradarbiai sako, kad Aušros draugė Vida labai graži, aplinkinius pradžiugina gražia šypsena ir tiesiog seksualiai patraukli. Dar buvau jos nematęs, rūpėjo pasižiūrėti ar iš tikrųjų tokia. Ir štai ji sėdi priešais mane …

Jos veidas iš tikrųjų gražus nepriekaištingas. Protingos nors truputi klastingos akys žiūrėjo į mane ir man priminė moterį iš Jurgos Ivanauskaitės skaitytų knygų. Ji atėjo tiesiog paplepėti su Vida, išgerti puodelį kavos galbūt užmegzti naujų pažinčių. Kalba pakrypo apie gyvenimą. Vida pradėjo pasakoti apie savo draugę, kad ji labai tikinti meilę. Patiko vyras iš išvaizdos ir tuoj “miršta” dėl jo, gražiai nuaugęs, dar nusišypso ir to gana. Ateina pas savo naują draugą ir tuoj gulasi į lovą. Nereikalaudama nieko, neįsitikinusi, kad ją myli ar gerbia.

- Bet ar taip iškart ir gulasi ? Nuraudęs paklausiau.

- Ji be prietarų. Kita jos vietoje apalptų iš laimės. Kam atsisakyti, gal niekad tokio kito nesutiks. Ji save laiko praktiška blaivių požiūrių, “švarią nekaltą mergelę”.

Vidos pasakojimas apie draugės apnuoginto gyvenimo vingius ir jos gyvenimo “išmintis” mane suintrigavo ir privertė susimąstyti apie žmogaus esminius gyvenimo virsmus ir nuodėmes. Suteikė galimybę į gyvenimą pažvelgti kitu kampu.

Susimąstai: … vienos tinka draugystei, kitos - į žmonas. Pirmos turi būti gražios, linksmos, temperamentingos, geros, nuoširdžios, naivios. Antros - šaltos, protingos, nebūtinai gražios, pasveriančios kiekvieną žodį. Valdingos ir, gal būt, gudrios.

Išmintingi žmonės sako, kad daug vertesnės žmonos būna tos, kurios pažino nusivylimo kartėlį, kurios verkė ir buvo vienos, bet dar kiti išmintingi įspėja, kad plaštakė moteryje nežūsta. Ji kuriam laikui apmiršta, iki pirmo išbandymo, paskui vėl atgyja ir skrenda į ugnį.

*************************************************************************************************

Niekas negali uždrausti savarankiškiems žmonėms draugauti, mylėti. Ir niekas jiems nepasakys kaip draugauti. Jie patys nusibrėžia savo draugystei ribas. Bet ir paskiau kaltų nereikia ieškoti, per toli jas peržengus. Negali suaugę žmonės apgauti vienas kito. Žmogus gali apgauti tik pats save.

“Šventosios Romos imperijos” imperatorius, Vokietijos, Bohemijos Čekijos karalius Karolis IV laikomas vienu žymiausių vėlyvųjų viduramžių Vidurio Europos valdovų. Jis siūlė Lietuvos kunigaikščiams Algirdui ir Kęstučiui krikštytis. Kažkodėl Karolio IV gyvenimas buvo susėtas su magišku skaičiumi “keturi”.

Jis turėjo keturias sostines, iš kurių kiekvienoje posėdžiavo vienas iš keturių didžiųjų kunigaikščių. Gyveno jis keturiuose rūmuose, užimdamas po keturis kambarius. Kiekviename kambaryje buvo po keturis langus, keturias duris, keturis stalus ir keturis žibintus. Iškilmingais atvejais imperatorius užsidėdavo keturkampę karūną, pagaminta iš keturių metalų lydinio. Savo imperiją jis padalijo į keturias dalis, armiją į keturis korpusus.

Važinėjo karieta į kurią buvo pakinkyti keturi arkliai. Arkliai simbolizavo keturis elementus - ugnį, orą, vandenį, žemę. Vilkėjo keturių spalvų drabužiais ir kalbėjo keturiomis kalbomis. Valgė jis keturis kartus per dieną. Valgė iš keturių patiekalų užsigerdavo keturių rūšių vynu. Karolis IV buvo vedęs keturis kartus ir turėjo keturis vaikus.

Jam mirštant prie jo lovos buvo keturi gydytojai ir keturi dvasininkai, iš kurių kiekvienas rašė vieną iš keturių testamentų  keturiom kalbom. Mirė jis 1378 metais lapkričio 29 dieną ketvirtą valandą.

SVEIKI VISI

Senokai jau rašiau, teko net gi prisiminti, koks prisijungimo adresas. Draugai turbūt jau pamiršo tokį GLUOSNĮ … Sėdžiu prie tuščio lapo. Štai ką reiškia ilgai nerašyti …

Rugsėjis baigė savo dienas užleisdamas vietą vėsiam spaliui. Kiekvieną dieną vis daugiau skraido lengvos voratinklių gijos, aplipindamos medžių šakas, krūmus. Vaikystėj vaikai vadindavom raganos plaukais, laumės karčiais. Saulė dar nusišypso, bet dangus jau apsitraukę juodu šydu, orų permaina nejučiomis sukelia liūdesį, nerimą. Žemė, sodai  išdalijo žmonėms gausias dovanas. Teko matyti kaip ežys pūškuodamas, tempia į ruošiamą guolį lapus, laukinį obuolį. Prie Neries visai subliūško vandens augalija. Parudavo, apvyto švendrai, viksvos. Virš Nemuno veidrodinio vandens paviršiaus rytais tvyro tirštas rūko sluoksnis. Klevas barsto savo gintarines dovanas. Liūdnai sučeža nuogomis šakomis kaštonas. Karpyti jo lapai susisuko, parudo ir sminga žemyn. Dar kai kur kabo garbanos ir nė už ką nenori nuo šakų atsipalaiduoti. Dar šypsosi šunramunė, pienė, bet tai paskutinis atsisveikinimo akordas.

…………………………………………………………………………………………………………………………………..

Dar pasimėgaukime rudens spalvomis, įsiklausykime į tylią rudens melodiją. Ir būtinai nuveikime kažką, kad šios dienos nepamirštumėm dar ilgai !