Jei ŽMOGUS būtų paukštis, galima būtų jam patarti : kovoti ir grumtis už plunksnuotojo vado pozicijas - paukščių būryje. Bet žmonės ne paukščiai, nors savo pozicijų lengvai neapleidžia …

Nepamirškim, kad Meilė padaro mus visagalius, kad esame DIEVO nuodėmingi kūriniai. Gyvieji DIEVO atvaizdai - pasaulio šviesa, išmintis. Mūsų džiaugsmas, turintis antgamtinį motyvą, visuomet palieka kartumo prieskonį, o skausmas yra mūsų gyvenimo druską …

Pavasaris, tad nusimeskime nuo pečių dienos įtampą, negu spręsdami gyvenimo rūpesčius. O dar būtų geriau visus dienos rūpesčius gražiai sulankstyti ir padėti į spintą - tarp baltų marškinių …

Tad darbingos paprastų stebuklų savaitės ir geros pavasarinės nuotaikos visiems ! ! !

Štai jau geras pusvalandis, o nuo ko pradėti rašyti - nesugalvoju. Laiškus rašau el.paštu. Mėgstu rašyti, ir jų gaunu daug, bet šį kartą rašyti sunku. Perskaičiau tavo postą ”Beprotiškas troškimas paliesti kojom žemė … ” jis  - parašytas lyg iš mano gyvenimo tarpsnio. Gyvenimas panašus. Panašus tomis nelemtomis kojomis.

Po paralyžiaus “vaikštau” tik po kambarį ir tik atsiremdama į stalą, kėdę, baldus. Kiek man reikia padėti jėgų nueiti iki lango, kad galėčiau pasigrožėti pavasariu, pamatyti vaikštančius po gatve žmones. Grįžtant neišlaikau lygsvaros … Labai mėgstu kartoti žodžius “aš pati !”, o neišlaikiusi lygsvaros, gaunu mėlynę arba gumbą. Mano kūne daugybe mėlynių. Tai niekis, bet užtat atsikėlusi ir saulė daug šviesesnė. Pagalvoju: “o visgi turiu vaikščioti !” Man patinka tai, kas gyvenime sunku. Taip pati save išmėginu.

Aš myliu vaikus kuriuos mokau namie ir esu labai laiminga. Kartais pagalvoju ar minės jie šiltu žodžiu savo mokytoją, kuri tiek nedaug jiems gali duoti ? Bet ne tai svarbu. Svarbu, kad jie būtų žmonės. Kasdien suku galvą dėl jų.

Mėgstu gamtą, bet labiausiai branginu muziką: Čaikovskį, jo nemirtingą “Itališkąjį kapričio”. Apskritai, branginu viską viską. Mažiausioje žolytėj, kiekvienoj spalvoj, kiekviename muzikos garse matau grožį.

S. Živilė

***

Džiaugiuosi, kad yra tokių žmonių, kaip Jūs - tvirtų, atkaklių, pilnaverčių. Noriu išreikšti nuoširdų ačiū Jums už tai, kad esate tokia, kokia esate. Noriu drauge su Tavimi apglėbti Laimę, kurios žmonės dažnai ieško ir negali surasti. Ji Tavo rankose. Laikykite tvirtai, nes mažiausias nusivylimo debesėlis ją gali padaryti labai slidžią. Kol yra gyvenimas, yra ir Laimė. Mylėkite gyvenimą jame tiek daug šviesių, giedrių akimirkų …

Su Pagarba

- GLUOSNIS -

Storas, poniškas baltas katinas, paliktas kaimynes, kuri išvyko į Londoną uždarbiauti, įsitaisė man ant kojų. Jis šiltas ir sunkus, bet labai supratingas. Pamenu jį baltą žydraakį kamuoliuką. Kaimynė klausė kaip jį pavadinti. Nusprendėm pavadinti Storuliu. Jis po truputį augo, augo ir išaugo į didelį … , bet taip ir neišmokęs draskyti nei baldų, tapetų, nei sienų. Nutvėriau Storulį už storo pilvo, kilstelėjau jį, paėmiau jo letenėlę ir pakutenau pado galvelę. Katino nagai taip ir neišlindo. Tad vėl jį patupdžiau sau ant kelių. Jei tau ten gerai, tupėk sau …

Po mokslų, ar darbo, sunkios dienos vakare išsijungiam kalbančias dėžes. Nors būna nuobodu, plačiai gardžiai nusižiovojame, bet žiūrime … Politikai -  apsivogę, o partijos susipjovusios, parlamentarai - pasipūtę nors nesenai išrinkti, bet visi yra Lietuvos piliečiai. Lietuvos žmonės  Seimo narius laiko įžūliais vagimis ir kyšininkais … , bet ir patys piliečiai kartais nevengiantys to paties … Lietuvos kasdienybė - vyrauja nusikaltimai, pyktis ir neapsakomas pavydas … Viešojoje erdvėje - vis tos pačios juokingos, sultingos seksualinės pupytės, tuštybe spinduliuojančios žvaigždės … Bet ar išties taip - nemylima mūsų gintaro, padavimais apipinta šalis, savo piliečių, ar visur vien skurdas, niekšinga prabanga, runkeliai ir pasipūtęs neišprusęs elitas … ? Kur dingo tie žmonės, kurie kuria, augina vaikus, myli juos ir nepalieka sąvartynuose, neprageria, kur tie, kurie iš savo skurdų minimalų atlyginimą perka ir skaito knygas, sodina naujus sodus, slaugo, meldžiasi už puolusius … ? Kur tie kurie uždirba Lietuvos valstybės biudžetui ir nuoširdžiai moka  mokesčius kantriai pluša ne Seimo rūmuose, o skurdžiuose šaltuose bibliotekose, kaimo mokyklose ir myli  savo gimtąjį kraštą ? Ar jie  yra ne Lietuvos žmonės ? Ar tikrai Marijos žemėje yra iškreiptos vertybės ? ! …

Te neužpyksta žurnalistai, bet jie kaip šunys “dvarneškos”. Skalambija bulvarinius žvaigždūnų gyvenimo užkulisius. Žurnalistai, Jūs pamirštat visuomenę šviesti svarbiomis dorovinėmis problemomis.

Žurnalistai pabuskite, neluošinkite Lietuvos žmonių, o padėkite jiems.

…………………………………………………………………………………………………………………………………

Linkiu visiems daugiau optimizmo, kuris prailgina gyvenimą, pasidžiaukim žydroj padangėje vienišu debesim, pasigrožėkime ant palangės pražydusiu gėlės žiedu, nebukime pikti, susiraukę, nepavydėkim, dažniau džiaukimės ir bus gerai

Užeinu į knygyną ir matau ilgaplaukę šatenę, seksualiai apvalių formų, migdolinėmis akimis, natūraliai patraukli taip susidomėjusi varto sapnininką. Smiliumi ir nykščiu pasitrynė akis, pažnaibė tarpuakį, tarytum jai būtų pradėję skaudėti galvą. Mūsų akių žvilgsniai susitinka, o mintys susipina … Pajutau kad susijaudina mano vyriškoji dalis …

Atėjęs į namus galvojau apie tą sapnų knygą. Gyliau pamąstęs nutariau, kad visai pačių sapnų atmesti negalima. Sapnai yra “karališkas kelias į pasąmonę”. Sapnai kaip skaitoma bloga ir gera knyga. Klasikinės dramos kūriniai. Sapnuose sužinome ne vien apie besiartinančią ar gresiančią nelaimę, bet taip pat atrandame kūrybinį įkvėpimą.

Vaikystėje turėjau raudoną atvirukų dydžio “sapnų dėžutę”. Užrašydavau ant atviruko savo sapną ir dėdavau į “sapnų dėžutę”. Laikui bėgant dėžutė kažkur pasimetė laike … Gal būt dabar, tie sapnai kažkur klaidžioja pasiklydę begalinės erdvės gelmėse, gal visai šalia gyvena … ? Įdomu būtų atverti praeities paslaptingo pasaulio “sapnų dėžutę” …

Pamenu kaip mokiausi menų, tapytojas Antanas Martinaitis pasakojo: kaip sapno pagalba nutapė savo geriausią paveikslą. Elektros lemputės išradėjui T.Edisonui sapnas padėjo išrasti savo garsų įšradimą. Telefono išradėją, kurčnebylių mokyklos mokytoją Aleksandrą Grehamą Belą į atradimą pastūmėjo keistas sapnas. Jis susapnavo, kad vakare bevaikščiodamas rado ryšuliuką. Jį atrišęs labai išsigando, jame buvo … nupjauta žmogaus ausis … Susijaudino, bet sapną užmiršo. Po kurio laiko sapnas kelias naktis iš eilės pasikartojo. Taip Belui kilo mintis sukurti telefoną pagal žmogaus ausies pavyzdį. Toliau telefonas buvo tobulinamas, bet mintis pasiliko ta pati. Telefono išradėjas A.G.Belas niekuomet neskambino savo žmonai ir motinai. Abi jos buvo kurčios.

Tad gal kartais reikia atsižvelgti ir į sapnus ? Sapno tyrinėjimas yra labai geras savęs pažinimo būdas …