Jeigu kiekvienas iš mūsų padėtų ranką ant širdies, ir perverstų savo gyvenimo knygos puslapius, tai, be abejo rastų tokių vietų, kurias norėtų ištrinti …

***

Greit bokšto laikrodis nakties vidury išmuš dvylika stebuklingų  dūžių, ir vieni pergyventi metai nueis į užmaršties gelmes, o iš ateities rūmų išeis kiti NAUJIEJI METAI, kurie, užuot kilę į vaišes, pirmiausia atskleis naują gyvenimo knygos puslapį.

Pasijuokime iš viskuo, kas bloga … Daugiau šypsokimės, optimizmo ir geros nuotaikos, sveikatos, įleiskime į savo namus svajonę, naujų minčių, naujų jėgų ateinančiais Naujaisiais Metais !

Su Naujais  2 0 1 3  Metais !

Spaudžiu dešinę

- GLUOSNIS -

Pasaulio pabaigos taip ir nesulaukėm, ji ateis, kai jos jau niekas nesitikės, o ne pagal konkrečią datą , nes kur žmogus planuoja Devulis juokiasi Mylėkim savo žemę, retkarčiais pakelkim akis į dangų, padėkokim Viešpačiui už nuostabiai sukurtą Visatą.

Slenka dienos lyg pilki debesys. Jos tokios vienodos, nuobodžios … Vis tie patys kasdieniniai darbai ir įkyrūs rūpesčiai … Tik šventės žmogų atitraukia nuo to kasdieniškumo ir džiaugsmingai nuteikia. Gražiai turiningai praleistos šventės dvasią pragiedrina. Ypač po lietingo, įkyriojo rudens laukiamos baltosios snieguotosios Kalėdų šventės. Iš žilosios senovės Kalėdų šventės iškilmingai švenčiamos. Jos žmogaus širdį pripildo ilgesio kažko brangaus ir laukiamo … Kalėdos - tai šventės, kurių negali įsivaizduoti be žvaigždžių spindesio ! Jos visada susiję su mūsų siekiais, svajonėmis, jų išsipildymų ! Tegul nors viena iš jų tampa Jūsų tikroji kelrodė , visada patikimai, stabiliai ir užtikrintai atvedanti prie pasirinkto tikslo ! …

……………………………………………………………………………………………………………………………………………….

Tegul išdidžiai gaudžia šv.Kalėdų varpai, o jų aidai ramina sielą, nes juose girdisi Kalėdų Mintis: Ramybė geros valios žmonėms …

Gražių švenčių Jums blog’o lankytojai, šilto ir jaukaus namų židinio, skalsaus stalo, stebuklingo artimųjų susibūrimo, spindinčių laimingų džiaugsmingų akių.

SU ŠVENTOM KALĖDOM  ! ! !

***

Grįždamas iš darbo, pavargęs visai nusilesęs atkreipiau dėmesį gatve einanti kokių dešimt metų berniuką. Jis stipriai prie krūtinės glaudė mažą šunytį juodu snukučiu ir blizgančiais akių karoliukais. Šunelis visas drebėjo, jam buvo šalta. Berniuką paklausiau. - Koks šuniuko vardas? - Nežinau, tyliai ir liūdnai atsakė jis. Po minutės pridūrė : Dėde pasiimkite jį, labai prašau ! Jis toks gražutis ir mielas …

- Kodėl tu nori atiduoti tokį gražutį ir mielą  šunelį ? - Jis  ne mano. Aš ėjau iš parduotuvės, o jis ant sniego kupetos stovėjo ir baisiai drebėjo, ir inkštė. Pagailo man jo, tad parsinešiau jį į namus, bet mama … jo neįsileido. Dar pagrasino, kad su šuniu namo nesugrįžčiau. Bet kaip jį gatvėje palikti ?  Vaikštau gatvėmis, gal panorės jo kas nors. Gal jūs paimtumėte ? !

- Aš turiu katiną … Kažkodėl sumelavau ir pajaučiau, kaip paraudo mano skruostai.  - O ką tu darysi, jeigu šuniuko taip niekas ir nepaims ? Berniukas susimąstė ir atsiduso … Jis toks gerutis, jis būtinai kam nors patiks. Link mūsų artėjo žmonių būrys ir berniukas priėjęs nedrąsiu balseliu ištarė : paimkite šunelį, labai prašau. Visi tik susižvalgė, bet iš berniuko šunelio nepaėmė.

Pradėjo kristi smulkios baltos snaigės. Atsisveikinęs su berniuku perėjau į kitą gatvės pusę ir stebėjau berniuko elgesį. Norėjau sužinoti, kaipgi pasielgs berniukas toliau su šuniuku. Jis vienišas narsiai, stovėjo atsirėmęs į liepos kamieną.  Ir štai sustoja mašina. Išlipa moteris ir vyras, ir skuba prie jo.

- Mantai, Mantai … ! Supratau, berniukas su šuneliu tai jų sūnus. - Ak tu, pusproti ! Tyčiojiesi iš savo tėvų ? - Šaukė motina. Tuoj pat trenk žemėn tą baidyklę ir sėsk į mašiną ! Girdi ? Motina ištiesė ranką norėdama išplėšti šunytį iš berniuko rankų, bet berniukas staigiai nusisuko.

- Tu tikriausiai nori, kad aš tave čia, gatvėje prikulčiau ? ! … Tada į sūnų kreipėsi tėvas.

- Mantai aš tau nupirksiu žaidimų kompaktą, šokolado su riešutais, o vakare galėsi žiūrėti suaugusiems kino filmą. Ant Manto veido pasirodė šypsena. Paleisk šunį tegul pabėgioja, jį greitai kas nors pasiims … Sukūkčiojęs Mantas kietai suspaudė lūpas … Šuo meiliai prisiglaudė prie berniuko, palaižė veidą. Tėvas paėmė Mantą už rankos ir įsodino į mašiną. Prieš sėsdamas į mašiną, Mantas dar kartą atsigrįžo pasižiūrėti į šunytį …

Taip staiga jis  išdygo priešais mane … aš norėjau , pasukti  bet kuria šalutrine gatve ir jau buvau suspaudęs žmonos ranką … Jo veidas  išplaukė iš pačios užmaršties gelmių ir iškilo tu laikų prisiminimai …  Pamatęs jį krūptelėjau lyg miegantis gavęs smūgį. Norėjau ko greičiau atsitolinti nuo to žmogaus, nuo visko, kas primintų šį žmogų … Žmonos kulniukai kaukšėjo šaligatviu, taikiai vaikštinėjo balandžiai. Žiūrėjau į jų trišakes raudonas kojalės. Žmona  man kalbėjo, kalbėjo, kad vaikai dabar įžūlūs, blogai auklėjami, ypač tie kurie tėvo neturi, nes vienai moteriai yra sunku  …      Mąsčiau ar mūsų pasaulis - tikrai sukurtas iš melo, apsimetinėjimo ir apgaulės … Melas ir tiesa yra patys pavydžiausi ir geidžiamiausi meilužei … Melas visada šuoliuoja ant balto žirgo paskui panelę tiesą. Ar tikrai mes … meluodami pasijuntame kvailai ir šlykščiai … ?

Prieš dešimt metų buvau liudininkas parduotuves apšvarinimo. Per keletą  minučių odinės striukės buvo vagių rankose. Kaip pilietis negalėjau užmerkti akių …  Pamenu, mano duoti parodymai kaip liudininko subyrėjo, kaip kortų namelis vėjui papūtus. Kaip buvau apklausiamas mašinos savininkas atsakė : “Nu karoče, … atsiknisk tu nuo manęs,  aš buvau namie su savo žmona lovoje ir mes smagiai praleidom naktį …  po tos nakties mums užsimezgė nauja gyvybė … ” Kai būdavau naujai apklausiamas, vaizdelis keisdavosi, o gale taip viskas mano galvoje susipindavo, kad ir pats susipainiodavau ir atrodė, kad aš tą visą košę užviriau ir niekaip negaliu iš jos išlipti.

Žiūrint iš praeities taško, ar buvo verta kištis į tokius painius reikalus ? O kaip Jūs Blog’o skaitytojai pasielgtumėte mano vietoje ? Ar užsimerktumėt ir nieko nematytumėt, ar  vizgi … ?

***