2012, Rugsėjis

BEPROTIŠKAS TROŠKIMAS PALIESTI KOJOM ŽEMĘ …

Po mano kojomis tyliai čiažėjo jau pradėję kristi nuo medžių lapai. Virš galvos mėlynas bedugnis dangus. Vaikščiojau po parką ir stebėjau - rudens saulėtą mozaiką. Štai vabalėlis replioja tiesiai į mane, mikliai užlipo ant smilgos stiebo galo jo sparneliai saulėje žvilga variu … Be jokio garso sliūkino laukinė katė. Minkštom kojytėm, minkšta eisena, gudrus žvilgsnis. Minutėlę stabtelėjusi, ji stebėjo mane, ir matyt nutarusi, kad esu nepavojingas išsitiesė prieš saulę po medžiu. Krūmuose čeksėjo kažin koks paukštelis. Padvelkė vėjas, ir pūptelėjo nuo medžio kaštonas.

Atsisėdau ant suolo. Taip nedrąsiai saulė atiduoda savo paskutinius spindulius. Prieš akis išdygsta vaikinas invalido vežimėlyje. Jau ne kartą matydavau tą jauną vaikiną sėdinti savo vežimėlyje  ir geriant kavą, o kartais taip įdėmiai kažką skaitant. Buvau atkreipęs dėmesį į jį, į jo nuostabiai mėlynas skaisčias, kone vaikiškas akis, kurios visiškai nesiderino su jo grubiu balsu. Girdėjau kaip moterys šnekėjo, kad vaikinas niekad negalės vaikščioti, nes iš visų dvidešimt keturių slankstelių sveikų turi tik dešimt, ant kurių laikosi galva. Kadaise jis buvo tvirtas, stipriomis įdegusiomis kojomis, buvo merginų numylėtinis …

Stebėjau vaikiną. Vežimėlis tyliai, pamažu riedėjo. Minutėlę … vaikinas pradėjo mėginti išlaikyti lygsvarą, po to, įtempęs visus gyvus raumenis, didelių pastangų dėka kojomis paliečia žemę. Turi būti nuostabi šį akimirka, jei dėl jos žmogus rizikuoja gyvybę. Jei vaikinas iškris iš savo vežimėlio, atsikelti vienas negalės. Kiekvienas raumens pajudėjimas, kiekvienas dešimties centimetrų pasistūmėjimas pirmyn - tai didvyriškumas. Matau, kaip nuo įtampos virpa jo veido raumenys, išvargusios akys, kurios sulysusiame veide pasirodė labai didelės, drėgnais smilkiniais tekėjo prakaito lašai. Man rodos, girdėjau sunkų jo alsavimą. Sunku buvo žiūrėti į tas beviltiškas pastangas, o padėti - negalėjau. Galiu sekti jį ir pakelti, jei … , bet kol tai neįvyko, jis neturėjo manęs matyti, kad aš jį stebiu. Tai jo paslaptis … Suprantu, jis niekada nevaikščios, ir jo pastangos šiandien - tai tik buvo beprotiškas troškimas paliesti kojom žemę. Praeina pusvalandis - baigiasi vaikino kova … ir vežimėlis tyliai nutolsta parko taku …

……………………………………………………………………………………………………………………………

Mąsčiau, kaip prieš pusvalandį galėjau grožėtis varinio vabalėlio sparnais, kai tuo pat metu greta manęs Žmogus taip narsiai kovėsi su savo likimu. Tokioje jaunystėje reikia statyti miestus, sodinti sodus, auginti vaikus, mylėti ir būti mylimam …

Rodyk draugams

LAIMĖ BŪDAS - BŪTI PATENKINTIEMS TUO KĄ TURIME …

Visais laikais žmonės kalbėjo apie laimę. Apie ją rašomos storiausios knygos, kai kas net bando jos nusipirkti, o kai kas vaikosi jos manydami, kad ją radę išsispręs visos gyvenimiškos problemos … O kaip kam nebūti laimingam atrodo tarytum - nelaimė. Bet kas iš tikrųjų yra laimė ? … Ar įmanoma būti laimingam kiekvieną minutę, dieną , metai po metų ? Kaip galima pažinti savo laimę, jei niekada nebuvome patyrę skausmo ? Bet kas iš tikrųjų yra toji laimė, kurios taip trokštame ir visa gyvenimą vaikomės.  Gyvenimas be skausmo - tai kaip simfoninis orkestras be kontrabosų. Ar atsirastų žmogus, kuris galėtų pasakyti, jog visada buvo laimingas ?  Esu sutikęs iš pažiūros žmonių, kurie esą patenkinti, bet visapusiškai nėra laimingi.

Atsiverčiau enciklopediją, ir ieškau kas yra laimė. Laimė sąvoka aprašoma kaip jausmas, kai žmogus pasiekia arba priartėja prie, ko galima protingai trokšti. Užverčiau storą enciklopediją ir susimąsčiau.

Ar Salomėja   Neris buvo laiminga apšviesdama gimtinę skaisčiais poemos apie J.Staliną spinduliais ?  Ar buvo laimingas Antanas Martinaitis pasinėręs į poezijos vizijų ir spalvų gelmių pasaulį ? Ar buvo laimingas Justinas Marcinkevičius pastatęs katedrą žmonių širdyse ? Ar buvo laimingas  Bernardas Brazdžionis  svetimame krašte nešdamas emigranto dalią ? …

Galbūt mes pasiklydome vaikydamiesi laimę, gal turėtume kiekvienas stengtis pasijusti tik patenkinti. Į laimę veda akimirkos susižavėjimas, jausmų svaigulys, bet gal iš tikrųjų laimė yra būdas nusiraminti ir būti patenkintiems tuo, ką turime ? …

……………………………………………………………………………………………………………………………..

*

Buvau prie “Laimės žiburio” ir pamaniau, kad reikia sugalvoti savo troškimą. Sugalvojau … ir susigėdau … pasidarė gėda pačiam prieš save, bet vėliau pasitaisiau, kad būtų daug, daug tos laimės kaip aguonos kruopelytės visiems geros valios žmonėms.

Rodyk draugams

TIKĖJIMAS, NEPASITIKĖJIMAS, NEAPYKANTA …

2001 Rugsėjo 11-ąją kai lėktuvai įsiveržė į Pasaulio prekybos centrą, JAV neužpuolė jokia šalis. Nebuvo jokios šalies, kuriai JAV sėkmingai galėtų duoti atkirtį. Teroristai, užgrobę keturis lėktuvus ir nukreipę juos į prekybos centrą siekdami sukelti paniką, nužudyti pavienius asmenys. Jie buvo skirtingo išsilavinimo , mąstymo lygio, įvairių sugebėjimų, bet vedami bendros neapykantos …   Užpuolėjai buvo pavojingi. Jie nebuvo pašaukti į karo tarnybą, kaip kariams visais laikais tekdavo mirti už vėliavą ir Tėvynę, kurios jie niekada daugiau nepamatys. Nebuvo nubrėžtų ir kovos ribų.

Naujieji Amerikos priešai buvo žmonės, turintys didybę bei silpnybes. Jie pradėjo karą ne paklusdami bendram žmogiškumo įstatymui. Juos siejo ne pilietybė ar nacionalinė priklausomybė, bet tikėjimas ir nepasitikėjimas, bendra neapykanta. Vyrai buvo ištikimi savo musulmoniškajam tikėjimui …

*************************************************************************************************

Prieš Rugsėjo 11-ąją informacija apie teroro aktą buvo, ji egzistavo … galima buvo išvengti tų  įvykių … , galima buvo išgelbėti beveik trijų tūkstančių žmonių gyvybių … , bet į tai nebuvo atkreipta dėmesio.

Rodyk draugams