2012, Balandis

SIELŲ VEDLYS, SUKČIŲ PRINCAS, JUOKDARYS …

Turėdamas laisvo laiko užsukau į paveikslų galeriją. Mane patraukė nuostabi xix a. skulptūrą, ir pajaučiau, lyg kažkokia žinia persiduoda į mano sąmonę. Tai Merkurijaus, dievų pasiuntinio, statulėlė. Senoves Graikai jį vadino Hermiu - sielų vedlių, nes jis lydėjo sielas iki Hado ir kartais apgaudavo pačius dievus ir jas ten pavogdavo. Sukčių princas, džiokeris, juokdarys - taro kortų juokdarys, vagių bei klastos dievas. Hermis sukūrė septynstygų lyrą - oktavos gamą, kurios muzika vertė dievus verkti iš džiaugsmo.

Gana ilgai žiūrėjau į tą skulptūrą. Man atrodė, kad skulptūra į šiuolaikinį žmogų žiūri pašaipiai ir išdidžiai  …  O gal senovėje tai buvo toks ritualas ? Sunku atskleisti tą paslėptą paslaptingą reikšmę. Prasmė gal ir pamiršta, tačiau skulptūros magnetizmas - toks stiprus … Bet jei ir atskleistume visų žmonių prigimties dorybes - nekaltumą … Kas  būtų mums iš to ? …

Rodyk draugams

MOTERIS VILKINTI VIENUOLĖS RŪBAIS

Neseniai lankiausi dramos teatre. Sėdėjau ir  nežymiai žvalgiausi tai į sietyno šviesas palubėje, tai į tamsius susikaupusius prožektorius, tai į ramiai besirenkančius žiūrovus.

Staiga mano žvilgsnis sustojo prie vienos į salę įeinančios moters. Ji vilkėjo vienuolės rūbais ir  labai išsiskyrė iš pilko žmonių tarpo.  Taip, aš ją atpažinau. Iš pradžių nusekiau ją akimis ir po minutes pasirausęs po savo atminties archyvą … Nusikėliau į tolimos praeities prisiminimus  …  Taip, tai ji - Jolanta !

Kaip šiandien pamenu, tais metais žiema buvo gana šalta. Sutarėm nueiti į “Romuvos ” kino teatrą. Visą dieną snaigės krito lyg vyšnių žiedlapiai. Aš stovėjau  po liepomis ir laukiau … Pagaliau pamačiau jos ryškų raudoną paltą, iš po kepures kišančias šviesias garbanas ir man atrodė, kad ji tarsi iš Michelangelo Antonioni filmo heroje esanti šalia manęs.  Kino filmas jau buvo prasidėjęs. Aš paėmiau ją už rankos. Patamsyje suradome vietas.

Pedro Almodovaro filmas buvo graudus, bet įdomus. Apie vieną vengrų žydų šeimos tragediją. Kančias ir žiaurumą patyrus  už spygliuotos Aušvico  koncentracijos stovyklos tvoros. Sunkiai išgyventus to laikmečio baisumus, trečiojo reicho tikrovę. Kiekvieną dieną saulei patekėjus ir jai į vakarus leidžiantis rūkdavo ne odos fabriko kaminai, ir ne gyvulių oda skleidė tą salsvą kvapą ore. Tuose kaminuose buvo deginami Žmonės.

Žiūrėdama filmą, Jolanta atrodė susigraudinusi ir ne karta braukė ašaras. Filmas pasibaigė. Išėję iš kino teatro namų  stogais dūmė pūga. Įtraukę galvas į paltų apykakles, žmonės skubėjo kas į taksį, kas į autobusą. Aš tebegalvojau apie matytą kino filmą. Ji ėjo šalia tyli ir, man atrodė, vis dar susigraudinusi. Ir tada aš paklausiau.

- Geras filmas ?  Ji neatsakė. Po kiek laiko papūtė lūpas.

- O man visai nepatyko … Pasirodė, kad blogai nugirdau.

- Betgi tai tiesa ! Tai Aušvicas !

- Žinai, kiek ten žmonių žuvo ? !

- Žinau, žinau ! Ištarė ji lengvabūdiškai. - Man šalta. Sustojau ir pažvelgiau į ją. Giliai įkviepiau. Man suspaudė gerklę, krūtinę pervėrė virpulys ir pajaučiau tuštumą …  Mąsčiau, jai vis tiek, kas buvo Aušvicas !  Jai vis tiek ! …  Sniego pūga suko ratus. Aplipdė mano apykaklę, medžių šakas, jos blakstienas.

- Toliau nelydėsi ? - Paklausė ji. Pamačiau, jos lūpų kampučiuose pašaipą ir juoką.

- Ne nelydėsiu …

Rodyk draugams

DŽIUGAUS PRISIKĖLIMO DŽIAUGSMO !

Nuoširdžiai sveikinu visus Blog’o skaitytojus su nuostabia - Velykų ir gamtos pabudimo  - švente. Lai gaudžiantys bažnyčių varpai pripildo Jūsų širdis gerumo, meilės, vilties ir tikėjimo. Tegul malonės, tiesos pažinimas visada lydi Jus ir Jūsų artimuosius, o prisikėlusio Kristaus artuma tesuteikia džiaugsmo ir ramybės kiekvieno namams.

Su ŠV.Velykom !

Rodyk draugams