BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2012, Kovas

JŪS ESATE NUOSTABUS, BET KARTU IR PAMIŠELIS …

Šiandien atėjęs į darbą radau Ernestą susimąsčiusia. Jos nepilnametis sūnus Gustas prie taksi stovėjimo stotelės  rado piniginę su Nedos S dokumentais : vairuotojo teises, sodros pažymėjimą, banko kortelę. Gustas bijodamas būti apkaltintas dėl dingusiu dokumentų, juos atidavė mamai. Ernesta puse dienos vargo norėdama sužinoti Nedos S namų adresą kad galėtų grąžinti dokumentus teisėtam šeimininkui. Bandžiau padėti per pažįstamą dirbanti mokesčių inspekcijoje. Sužinojau Nedos adresą. Nuvažiavom į jos gyvenamą vietą, bet deja neradome namuose. Tad palikom tel. numerį. Gale darbo paskambino Neda ir pasiūlė susitikti kavinėje miesto centre.

Užėjęs į kavinę iš nuotraukos atpažinau Nedą. Jos plaukai buvo rausvi ir priminė man televizijos laidų vedėją Astą-Stašaitytę-Masalskienę. Nedą radau sėdinčią prie lango ir susidomėjusiu žvilgsniu smalsiai stebinčia pro kavines langą kaip šnarantis vėjas nešė  šaligatviu  išpūstą “Iki”   prekybos centro polietileno maišelį.  Ji sėdėjo taip pasitikinti savimi, pasipūtusi, prikandusi apatinę lūpą apžvelgė mane ir nusišypsojo. Prisėdau ir atidaviau dokumentus. Iš karto pastebėjau su kuo turėsiu “garbės”. Su viena iš tu “aukštojo sąstato ” aptarnaujančio personalo darbuotoja, turinčia Dievo dovaną lengvai bendrauti su vyrais ir visada puikiai nusiteikusi. Mane sudomino visa tolimesnė įvykių eiga. Tačiau kvaila buvo laukti visos tiesos iš tos moters.

- Aš bendrauju su vyrais ne vien tik norėdama pasipelnyti. Patinka vyresni vyrai, kultūringi, be pašalinių minčių. Su tokiais malonu bendrauti. Vyrai tai : “kaip juoda kava su pienu”… Taip Neda pradėjo pokalbį.

- Vakar man paskambino draugė, pasakė, kad susipažino su “juodaakiu”  ir , kad jis turi draugą. Tuo tarpu buvau kirpykloje ir per skubėjimą nepastebėjau kaip praradau piniginę su pinigais ir dokumentais … Kol aš atvykau pas draugę “juodaakio” draugas , jau buvo girtas, kad net rankos drebėjo. Teko jam pridegti cigaretę, o aplamai aš niekad vyrui nepridegu cigaretes, ir vyno nepilu į taurę. Aš savęs “nepadorę” nelaikau, bet ir kitų nesmerkiu. Tai kiekvieno asmeninis reikalas - kaip jam gyventi.  - Mano motina ir tėvas “Aria” visą gyvenimą, o mašinos taip ir nenusipirko. Vis kartodavo : reikia gyventi dorai, kad sąžinė būtų rami.

- O aš mėgstu bendrauti su vyrais be pašalinių minčių. Visas mintis reikia palikti savo namuose, kad jos nesektų iš paskos …  Man galima pavydėti laisvės, galiu daryti ką noriu, nejausdama sąžinės graužaties.

- Ar žino jūsų  artimieji apie tokį jūsų pomėgį bendrauti ? - Viską, ką gali padaryti man - tai nukąsti man vieną ausį kaip … bet to nepadarys.  Žiūrėjau į patrauklią, gražių veido bruožų, sportiško kūno formų raudonplaukę, tikriausia net pamatęs vyskupas ištirptų kaip žvakė …

- Jūs tokia graži, bet …  Ar tai komplimentas ? Atsidariusi savo rankinuką, bet nieko neišėmusi vėl jį uždarė.  - Šiais laikais visos “aukštuomenes damos” … kalba kaip gatvinės. Paprieštaravau, bet ji numojo ranka. Aš įdėmiai žiūrėjau į ją.

- Prieš pusmetį turėjau tokį draugą. - Labai mažai jį pažinojau . Mane supažindino vieno banko valdytojas. Man jis pasirodė šiek tiek panašus į pede…  Nelabai man jis patiko. Tiesiog vemt vertė. Nors buvo jaunesnis,  apsiskaitęs meno žmogus ir turėjo prie savęs to ko reikėjo …, bet naktis buvo kaip per išpažintį.

- Koks jūsų jausmų pasaulis ? Juk turite kokį nors turėti, ar ne ? Pašnekovė pakedeno savo rausvus plaukus. - Aš niekada jo neturėjau. Aplink mane visada buvo tuštuma. Moteris atsistojo pravėrusi lūpas ir tokia susižavėjusia išraiška, lyg žiūrėdama į patį Popiežių apžvelgė mane palikdama ant stalo voką ir pajudėjo durų link.  Aš paėmiau jį, viduje buvo bilietas į italų dainininko Zucchero koncertą.

- Jūs pamiršote … Ką ? Prispaudusi rankinuką prie šono grįžo atgal prie stalo nusišypsojo ir pasiėmė voką.

- Jūs esate nuostabus, bet kartu ir “marsietis pamišelis” … Jos šypsena buvo pilna atgailos. Aš gūžtelėjau pečiais ir mano skruostus išmušė raudonis. Neda nukaukšėjo prie durų ir dingo gatvės šurmulyje. Taip ir neišsiaiškinau  pašnekoves painaus jausmų pasaulio. Juk turi kokį nors turėti, ar ne ? …

Rodyk draugams

DRAUGYSTĖ - NE DOVANA …

Šeštadienio rytą gerdamas rytinę kavą mano akys užkliuvo ant palangės iš kažkur atsiradusio seno laikraščio skiautelės, kurioje didelėmis raidėmis buvo išspausdintos  ANTUANO de SENT EGZIUPERI mintys apie draugystę : tavo draugas tas, su kuriuo tave sieja ne kalba, bet bendras darbas ir bendri siekimai, žmogaus vidus : tavo draugas tas, kuriuo tu pasitiki ir jauti, kad tai tavo parama, tavo antras aš; tavo draugas tas, nuo kurio neatskiria tavęs nei erdvė nei laikas …

Gal nuo juodos tirštos kavos mano galvoje apsilankė  daugybė minčių apie draugystę. Jei kas paklaustų : “ar turi tikrų draugų ?” Nelengva būtų atsakyti į klausymą. Ne visi mes jų turime. Ne visi žino, kas - tikrasis draugas. Kartais jo net nepastebėjai, o kartais netgi neapkentei, tačiau vėliau pamatai, kad tas Žmogus buvo ir yra tikrasis draugas.

Draugystė nepakenčia išnaudojimo. Įsigyti tikrą draugą nėra paprasta ir lengva. Reikia dėti daug pastangų, ilgai kovoti, ne kartą net nusivilti, kol subręsta ir išauga tikroji draugystė, suteikianti žmogui didžiulę laimę ir tvirtus sparnus.  Tikriausiai daugelis Blogo skaitytojų tvirtintų, kad turi tikrą draugą, tačiau prisipažintų, kad apskritai, jų draugystė nėra visiškai tobula. Tvirtą, tobulą draugystę gali sukurti tik stiprios valios žmonės, savyje nugalėję bet kokį egoizmą išpuikimą, savanaudiškumą. Laikas yra geriausias tvirtos draugystės vertintojas.

Tad draugystei duokime draugystę, taurią, tikrą ir šviesia.

Rodyk draugams

RAUDONASIS BLOGIS …

Kiemas patvino krauju. Prie seno namo sienos buvo priremtas vienuolio br. Julijono kūnas, o jo galva atlošta ant ąžuolo kaladės, ant tos pačios kaladės kur buvo kapojamos vištoms galvos. Raudonarmietis visas pakvipęs prakaitu, dvokiančia  krauju aptaškyta uniforma, spaudė baltą vienuolio kaklą, mėgindamas atskirti galvą nuo kūno … Nesuprantama, kaip vienuolis dar buvo gyvas … Kas jam tą gyvybę palaikę ?  Kai jis bandydavo pasikelti iš žaizdų gerklėje pasirodydavo  kraujas, o jo  lūpos buvo pravertos nebyliam riksmui . Už ką ? ! …

Po kiemą dar neseniai taip gražiai sutvarkyto zujo su automatais rankose rusų kareiviai, kaukšėdami purvinais, iškrypusiais  kerziniais batais, tripdami darželio gėles, lipdami per bet kaip susirangiusius kūnus.  Br. Jokūbo ranka drebėjo, kai jis ištiesė br. Rokui gulinčiam šalia, timptelėjo jį už rankovės. Brolis Rokas vilkėjo pigaus  rudo mulo  audinio apdriskusiais vienuolio rūbais. Jo veidas buvo išteptas krauju, nosies nesimatė, nes jos ir nebuvo. Kareivis su peršauta kepure pabarškino ginklu ir garsiai rusiškai nusikeikęs, mostelėjo ranka į ilgą medinį stalą išnešta iš namo į kiemą, kur sėdėjo karininkas ir gėrė krūminę. Aplink stalą sukiojosi alkanų kareivių būrys. Prie stalo buvo atvesta vienuolė ir du jauni vienuoliai. Karininkas pradėjo tyčiotis iš jaunų vienuolių. Liepė nusmaukti kelnes ir parodyti savo nekaltus “daikčiukus”. Kiti laukė ekzekucijos vaizdo ir džiūgavo. Po kelių minučių br. Virgilijus ir br. Severinas pajuto per blauzdas šiltą kraujo srovę … Už stalo sėdėję vyrai spoksojo į vaizdą nebiliomis nieko nesakančiomis akimis. Toliau šūksniai ir pritariantys džiugūs riksmai.

Vienuolė, parodyk savo nekaltybę ! … Vienu rankos mostu buvo nuplėšti vienuolės s.Leonijos rūbai ir nutempta ant stalo, kur dar prieš kelias minutes buvo geriama krūminė. Išrengtas nuogas kūnas gulėjo ant ąžuolinio stalo ir kaitino raudonarmiečių kraują. S.Leonija priešinosi ir bandė įkąsti kareiviui, bet laikoma dviejų kareivių liovėsi priešintis. S.Leonijos kraujas sustingo gyslose. Raudonarmietis žvangindamas diržo sagtimi   keikė vienuolę ir visą pasaulį . S.Leonija pajuto iš burnos sklindantį bjaurų dvoką, kai jis palinko prie jos. Jo veidas buvo tikro blogio įsikūnijimo veidas.  Kūnas - vien randai ir pūliuojančios neužgyjančios žaizdos. Aplink kaklą užrištas purvinas prasmirdęs skuduras, nuo kurio varvėjo  prakaito lašai. Atrodė, kad jo sieloje slypi velnias, nes tas raudonarmietis iš tiesų buvo velnio įsikūnijimas. Vienuolė draskėsi jo glėbyje. Maldavo, verkė, kovojo kaip laukinė katė geležiniuose kareivio gniaužtuose. Staiga ji pajuto smūgį ir kartų su juo parvirto ant žemės. Buvo galima užuosti stiprų mirties kvapą, stipresnį už kraujo ir baimės tvaiką, kuriuo buvo persisunkęs visas kiemas.

Pasigirdo džiūgaujantys šūksniai, Ji stengėsi negalvoti, ką reiškia tie pasitenkinimo šūksniai. Po egzekucijos br. Rokas s.Leonijai padėjo atsikelti, žiūrėdamas į apdraskytą seses veidą bei suskilusias lūpas ir kraujuotas kojas. Vienuolė paklaikusiomis akimis nužvelgė kiemą. Matė karininko  neapykantos kupinas akis, jis vis šaukė : dvasininkija bus sunaikinta, mes sutrypsim juos savo kojomis mums padės didysis vadas Stalinas, “viso pasaulio darbo žmonių vadas”.

Sesuo Leonija ant kelių šliaužė per kiemą, pro kraujuojančius br. vienuolius, vis artėdama prie siaubingo vaizdo artėdama prie mirties …

……………………………………………………………………………………………………………………………….

Visi br. vienuoliai buvo žiauriai nukankinti, o jų kūnai išdarkyti . Br. Rokas atsitiktinumo dėka ar Dievo padėdamas nors ir sužalotas išliko gyvas po br. Virgilijaus ir br. Severino lavonais, kuriuos rusų kareiviai nespėjo paslėpti.

Šitą siaubingą įvykį man papasakojo vienuolis br. Rokas, kuris buvo vienuolių ekzekucijos liudininkas.

Rodyk draugams

KOKIA YRA GYVENIMO PRASMĖ ? …

Šiandien darbuovetėje visai nenorėdamas ir neplanuodamas tiesiog atlikau eksprontu tokį eksperimentą. Savo kolegų paklausiau  paprasto dalyko.  Ar jie per savo išgyventą gyvenimą yra sau uždavę klausimą. KOKIA YRA GYVENIMO PRASMĖ ?  Ar yra kada susimąstę apie savo gyvenimo tikslą, ar jie rado atsakymą į šiuos paprastus gyvenimo dalykus, ir kokį ? Daugelis mano pažįstamų, bendradarbių, kolegų patraukė pečiais nusišypsojo ir nuėjo į savo darbo vietas.

****

Būtų galima apibūdinti visas kolegas vienų žodžių. “Čia dirba darbuotojai kuriuos   galima pavadinti “niekas” neaišku, ko jie siekia, kur vairuoja savo gyvenimo vairą …”

Tad gal Blog’o skaitytojai galėtų atsakyti į šį klausymą ?

Visiems sėkmės,  romantiško vakaro, gero ryto ir skanios arbatos puodelio.

Rodyk draugams

GELTONOS TULPĖS ANT BETONINIŲ LAIPTŲ

Moters dienos proga su puokšte rankose skubu namo. Saulė pro debesų sluoksnį žvilgčiojo ir žemę šukavo, bučiavo man  skruostus.  Leidžiuosi žemyn laiptais į miesto centrą. Prieš akis atsiveria nuostabus miesto vaizdas.  Pamenu būdamas paauglys esu suskaičiavęs visus laiptelius. Jau buvau nulipęs puse kelio, kai išvydau dvi merginas trijų vaikinų apsuptyje. Vienas vaikinas šiurkštoku, tačiau gana patraukliu bruožu su sumaigyta cigaretę rankose išsidrąsinęs paklausė manęs.

- Klausyk … gal turi gaidžio ? … Sustojau ir iš nuostabos žiūrėjau į jį, netardamas nė žodžio ir net nesvarstydamas, ką galėčiau konkretaus pasakyti, tiesiog laukiau kada man trenks per galvą tuščiu “Bajorų” degtinės buteliu … Gal ir nelabai stipriai, tik tiek, kad atjungtų trumpam, kol iškraustys kišenes … Saulės spinduliai slydo laiptų pakopomis. Nužvelgęs atidžiau laiptus, pastebėjau prie laiptų šono į sidro bambalį pamerktas dvi geltonas tulpes, o  šalia besišliejantis, ir nuolat murkiantis katinas.  Vienas vaikinas sėdėjo ant laiptų įbedęs keistoką žvilgsnį kažkur į tolį, į senų namų stogus. Veidas atrodė piktas rodantis nepasitenkinimą gyvenimu, savimi pasauliu.

- Mergos visada meluoja … susikeikė, paskui nusižvengė, atmetė galvą, suraukė kaktą, atrodė labai stengiasi praskaidrinti savo atmintį.  Iš kažkur atsirado dar vienas butelis ir pradėjo jį vos ne gręžti, o kaklelis šokinėdamas skambėjo tarp dantų. Kai butelis buvo tuščias, iškėlė jį, pakratė ir metė į manę. Butelis dribtelėjo netoli mano batų, nuslydo ir skambėdamas atsitrenkė į laiptų pakopas.

Suskambo mano telefonas, suspaudžiau stipriai jį striukės kišenėje,  jis vos neperlūžo, ir nekreipdamas į jaunuolius pradėjau leistis suskilinėjusiais laiptais, ir su šypsena :) nužingsniavau miesto centru …

Rodyk draugams

NUOGAS BALOJE …

Diena jau krypo vakarop ir greitai temo. Pritilo važiuojančių pro šalį automobilių garsai, ore tvyrojo išmetamųjų dujų tvaikas. Pamažu gatvės triukšmas rimo, įsižiebė pirmosios reklamos, vėjas taršė senas liepų šakas ir taip negailestingai draskė dar likusius pageltusius lapus. Prapliupo rudeninis lietus.

Stovėjau gatvėje tiesiog baloje prie namo, kuriame kažkada gyveno mano pirma meilė. Mergaitė, dėl kurios aš šešiolikmetis buvau pametęs galvą. Su ją man taip ir nepavyko nieko … Lietus negailestingai stiprėjo ir aplink kojas bala vis didėjo, o aš mąsčiau. Mąstymas yra neatimama žmogaus teisė, nebent jis užsitęstų daugiau kaip tris valandas, o tada taptų vaikišku piktnaudžiavimų. Mąstymas tik apsunkina žmogaus gyvenimą. Bet, jis ir taip nelengvas …

Lietus lijo vis smarkiau ir tikriausiai jis nenustos iki vakaro, o gal iki ryto. Pro šalį praeina žmones, pasislėpę po skėčiais, pasislėpę nuo pasaulio, nuo savęs praeities ir dabarties … Stoviu baloje, mirkstu lietuje ir esu niekam neįdomus. Ir man kilo mintis, o jeigu, paimčiau, štai viduryje balos nusimesčiau pramirkusius lietuje drabužius. Tikriausiai niekam nerūpėčiau, kad stoviu nuogas, šlapias, sušalęs. Jeigu užšokčiau į artimiausią “Express” kavinutę, be rūbų, sušalęs … Ar pavaišintų mane stiprios juodos aromatingos kavos puodeliu ? Juk lietuviai - krikščionys, o krikščionims- būdinga sušelpti, padėti, pavalgdinti … Lietuva - Marijos žemė !

Matau, kavinutėje prie lango sėdinčia porelę. Moteris jauna, panaši į našlaitę Esterą. Vyras pagyvenęs, pražilę plaukai. Galvos viduryje šviečia blyškiai pilkos odos lopas - kaip kalno viršūnė, ant kurios jau nebeauga medžiai … Moteris gurkšnojo vyną, o vyras dar pridėjo bučkį į skruostą. Matyt, kad meilužiai. Vyrai sendami vis labiau vertina du gyvenimo dalykus - moters grožį ir pilvo malonumus.

O aš neramiai tipčioju baloje. Pro mane praeina  žmogus “žiurkėnas” vaikiškos trydos spalvos striuke, barzdotas,  didele galva, plaukai netvarkingai draikosi, veidas neskustas, burnoje teturėjo tik kelis priekinius dantis, žiopliško veido, liesas kaip kartis taip pat sulytas, atsiduodantis šlapimu, rankoje barškino “Iki” krepšelį su tuščiais alaus ir degtinės buteliais. Jis kreivai dirstelėjo į mane prašiepdamas bedantę burną.

- Ei tu, “durniaus galva” , traukis ! Pagalvojau kaip žiauru. Mane dar gali pamokyti - tas “žiurkėnas”. O mintys sukosi, koks jis turtingas, jis turi tuščių butelių, kuriuos iškeis į stiprų alaus butelį ir siurbs - toks jau jo ekzistencijos dėsnis, o aš stoviu nuogas baloje rudens lietučiui lyjant, bejėgiškai nuleidęs galvą ir abiems   delnais prisidengęs … “Žiurkėnas” dar karta pavadino mane “durniaus galva” ir keikdamasis, barškindamas krepšelį su savo turtu pasišalina. Norėjau kažką atsakyti, bet nepastebėjau, kaip prieš mane išdygsta mano kaimynas, kuris prieš mėnesį griūdamas girtas nuo laiptų smarkiai susitrenkė galvą ir po to pradėjo skleisti į visas puses nuomonę, kad visi žmonės - idiotai, o tik jis ir aš pasilikome vieninteliais protingais žmonėmis …

Baigiu mąstyti, apsirengiu savo šlapius rūbus ir palengva nuvingiuoju šlapia gatve. Prie namo laiptu matau guli negyva sušlapusi katė. Užlipu į ketvirtą aukštą, numetu pramirkusius rūbus vonioje ant grindų ir palendu po šilta vandens srove. Užsikaičiu arbatinuką, išsiverdu draugo padovanotos kavos ir sėdu prie kompiuterio. Šį vakarą aš labai laimingas …

Rodyk draugams