2012, Vasaris

NUSISTOVĖJUSIOS TRADICIJOS IR KVAILAS SUPRATIMAS

Kaip sakydavo agentas Kuperis Tvin - Pykso šerifui. Jei nori išlaikyti gerą nuotaiką, kiekvieną dieną pasidovanok mažą dovanėlę  sau. Geros kavos puoduką. Su kofeinu įsiurbsi gerą nuotaiką ir pakilumą visai dienai.  Tad pasinaudodamas patarimu, gėriau  kavą ir pro langą stebėjau kaip sniegenos šokinėjo šakų laipteliais, o galvoje zujančios mintys rezgėsi, blaškėsi ir prieštaravo viena kitai vis neduodamos ramybės.

Kas Lietuvoje yra šeimos galva ? …  Lietuvoje yra  tam tikros nusistovėjusios tradicijos ir kvailas supratimas … Jei šeimoje vienas galva (vyras, žmona ar uošvė), tai antras - pusgalvis … Kodėl niekas nekalba, kad šeimai reikia ŠIRDIES ? Gerai kad abu protingi. Bėda kai būna be širdies, be blaivaus proto.

Visuomenės širdis yra bažnyčia. Gailestingumo Motina. Šeima turėtų būti kaip MAŽOJI BAŽNYČIA. Tikras DIEVAS pasimiršo, pasiklydo gyvenimo kelyje … Deje … dabar Lietuvoje Dievas - pinigai.

Gal metas prablaivėti, pakeisti šiuos nusistovėjusius kasdienybės trafaretus ? …

Rodyk draugams

SUGALVOTA MINČIŲ KNYGA …

Nuostabu, kai žemę užkloja baltas sniego patalas, o ledas sukausto senelio Nemuno sąnarius. Ištiesiu rankas ir stebiu kai snaigės tirpsta mano delne. Vėjas kažką tyliai kužda man į ausį, bet jo negirdžiu … Nuklystu į vaikystės prisiminimus. Atgimsta nepamirštami praeities vaizdai … Tai buvo seniai, o atrodo, kad viskas buvo visai neseniai.

Dar iki šiol prisimenu tą vaikystėje skaitytą knygą. Šiandien aš jos negalių niekam parodyti. Nes jos nebėra … Tačiau aš ją visada prisimenu. Ji egzistuoja mano prisiminimuose. Prisimenu šaltus žiemos vakarus. Šalčio raštai krištolu raižė mūsų namų langus. Brolis sėdėdavo už didelio ąžuolinio apvalaus stalo ir spalvotais pieštukais piešdavo gėles, augančias mažame, kreivame beveik griūvančiame vazonėlyje. Pasižiūrėjus į jo piešinį būdavo šilta ir jauku. O už lango  pūga, žiema užsnūdusi sniego patale. O aš skaitydavau Sigutę - kurios būdavo taip gaila, apie raganą, kuri bėgdama per sniegą nepalikdavo  pėdų.

Kai atsiguldavau į šiugždančią patalynę, kvepiančia vasara, apsimovęs mėgstamiausias vilnones kojines, kurias sušilęs numesdavau šalia lovos, o galvoje minčių verpetas … Ilgai galvodavau ką perskaitydavau tose knygose, o paskui mano galvoje sukdavosi ir paties sugalvota minčių knyga …

Daug metų prabėgo … O tarp daugelio knygų nėra tos mano pirmosios nuostabiausios ir gražiausios - vaikystės knygos. Ji pasiklydo gyvenimo kely … Bet jeigu aš ją surasčiau, ar mokėčiau šiandien ją perskaityti taip kaip vaikystėje ? …

Rodyk draugams

DOVANOTAS GYVENIMAS … IR GERAS SŪNELIS …

Neseniai buvau aplankyti seno klasės draugo, kuris ryžosi išgelbėti sunkiai serganti dvidešimtmetį vaikinuką paaukodamas  savo inkstą.

Palatoje stebėjau labai gyvą berniuką su labai juokingą kaukę. Berniukas vis muistėsi, sukiojosi tai užsidėdavo, tai nusitraukdavo savo tą juokingą kaukę ir vis nerūpestingai šypsojosi … Tėvas norėdamas pasipuikuoti savo sūnumi - visiems girdint klausia savo sūnaus.

- Sūneli, ar tu mane prižiūrėsi ir mylėsi, kaip aš būsiu toks senas … kaip mūsų senelis ?

- Žiūrėsiu … Geras sūnelis. Imk kramtuškę.

- Sūneli, kaip tu mane žiūrėsi ir mylėsi ? …

Berniukas pasižiūrėjo į besišypsanti senelį ir į  tėvą.  Nusišypsojo savo šviesia vaikiška šypsena.

- Žiūrėsiu … taip, kaip tu senelį.

- Eik šalin, ir atiduok kramtuškę, kuria aš tau daviau …

***********************************************************************************************

*

Noriu padėkoti donorui Donatui ištiesusiam pagalbos ranką ir ryžusiam dovanoti dalį savęs.

Rodyk draugams