2012, Sausis

NEPAMIRŠKITE, JI VIENINTELĖ, LINKĖS GERO

Pabudau šiandien labai anksti. Apgraibomis ieškojau mobiliojo telefono, kuris skleidė nemalonų garsą … Pieš atsiguldamas buvau pamiršęs užtamsinti langus, pro užuolaidą smelkėsi iš gatvės žibintų skleidžiama šviesa. Balkone šmėkčiojo ant virvės iškabinti skalbiniai, ant lubų buvo matyti besisukantis lempų šešėliai. Apgraibomis ieškojau mobiliojo telefono. Ekrane švietė 5:05. Niekaip nesupratau, kaip galėjau šitaip suklysti nustatydamas žadintuvą. Ketinau keltis penkios minutės po septynių. Nutildžiau telefoną … ir vėl griuvau į lovą. Užsimerkiau, tačiau pajutau, kad iškyla praeitos dienos įvykių verpetas. Mintys šokinėjo, galvoje viską jaukdamos ir keldamos chaosą, kurios niekaip neleido užmigti. Prislėgtas minčių … atsikėliau, nupėdinau į vonę. Dušas ir karštas vanduo, geriausias vaistas. Pastovėjau po karšto vandens srovę. Labai greitai vone prisipildė karštų garų. Ant veidrodžio susidarė garų sluoksnis. Pamenu, kaip vaikystėje mėgdavau piešti ant veidrodžio … Užrašiau ant veidrodžio KODĖL ? … Po minutės nuo veidrodžio nuvaliau garo sluoksnį. Nusišluostęs įraudusį kūną, apsimoviau trumpikes ir marškinėlius. Nupėdinau į virtuvę ir pripyliau į virdulį vandens, ir kol vanduo užvirė, stovėjau prie lango ir žiūrėjau kaip snaigės kloja žemei patalą.  Užplikęs puodelį “JACOBS”  kavos, bet ji man pasirodė  praradusi aromatą, tad vietoj jos čiupau arbatžolių  ir pribėręs  į puodelį užpyliau verdančiu vandeniu. Gurkštelėjau, ji buvo karšta, kvapni ir skani.

Iš galvos niekaip negalėjau išmesti … KODĖL ? … Šiame pasaulyje negalima nieko pasitikėti ? … … Išskyrus vieną žmogų … Savo žmoną. Ji - vienintelė, kuri visuomet tau linkės tik gero …

Rodyk draugams

VYRAI, AR NEJAUČIAME SAVO KALTĖS, KAD …

ne visada sugebame pamatyti motery visą kas GRAŽIAUSIA ? ! …

Rodyk draugams

LAISVAS KALINYS IŠ “IŠSVAJOTO ROJAUS” …

Naujųjų metų pirmąją savaitę į darbovietę užėjo Virginijus K kadaise dirbęs toje pačioje firmoje, o šiuo metu gyvenantis Amerikos žemyne. Tad susitariau vakare susitikti mažoje, jaukioje  “Presto” kavinutėje ir atviriau pasikalbėti su Virginijumi. Virginijus aukštas, paprastas ir atviras. Į susitikimą atėjo tvarkingai apsirengęs, gal pernelyg aptemptais džinsais ir atrodė daug jaunesnis, šlapiais ir prie galvos prilipusiais plaukais, nes lauke lijo. Labai džiaugiausi, vėl sutikęs Virginijų ir galėdamas pasikalbėti apie senus laikus, kurie dar gyveno mūsų atminty. Virginijus draugiškai žiūrėjo į mane ir šypsojosi. Jaučiau, kad jam labai malonu šnekėti, ir nutaisiau tokią veido išraišką, kad man bus labai malonų ir įdomų išklausyti jo pasakojimą. Jis kalbėjo labai greitai ir man pasirodė gana energingas, nes pats esu tingokas ir mane traukia žmones trykštantis energija ir gera nuotaika. Kalbėjo be ryškaus amerikoniško akcento, bet kartas nuo karto į pokalbį įterpdavo keletą įtaigių angliškų žodelių. Prie vyno taurės Virginijui uždaviau penkis klausymus. Atsakymai mane sudomino, tad juos  pateikiu Blog’o skaitytojams.

Virginijau, kokią pamatei Ameriką, kai į ją patekai ?

Vaikystėje Lietuvoje mokytoju buvau mokomas būti geru Lenino anūku, visur meluoti ir nereikšti savo tikrų jausmų, buvau auklėjamas nebijoti nei Dievo, nei velnio. Atvykęs į Ameriką pirmiausia patyriau kultūrinį šoką,  sutikau žmones gyvenančius skirtingus gyvenimus. Patekau į didžiulę šalį, kuri taip laisvai kvėpavo laisvę, kuriuos aš taip troškau ir taip žavėjausi laisvais žmonėmis.

Ar buvo labai sunku adaptuotis toje laisvoje Amerikoje ?

Taip pradžia buvo sunki. Jaučiausi labai vienišas, stokojau gerų draugų. Vėliau  susipažinau su senos kartos lietuvių kilmės žmonėmis, kurie man stengėsi padėti. Jei ne jų draugystė ir parama, Amerika būtų atrodžiusi visai kitokia.

O kas buvo tau sunkiausia ?

Iš sovietinės erdvės atvykus buvo labai  sunku perprasti kitą kultūrą. Dirbau įvairiausius darbus, valiau viešbučius, o tai darbas buvo nepavydėtinas ir atlyginimas nepergeriausias, dirbau kinų kvartale, rusų emigrantų restorano virtuvėje kur viską valdė rusų mafija. Dirbdavau po 12 -14 valandų per dieną, išeidavo visai nebloga suma. Labai mažai laiko tekdavo savo malonumams. Grįždavau  į namus labai pervargęs. Pastovėdavau po dušu atsigaudavau išgerdavau 200 gramų stipresnio gėrimo truputi nuimdavo stresą, o  ryte vėl tie patys veidai … Pamenu kai vos nepatekau į kalėjimą. Kai buvau neteisėtai apkaltintas ir išduotas - už atvirumą. Buvau apieškotas ir paguldytas ant grindų “policijos rojuje”. Pajutau per nugarą bėgant šiurpuliuką stebint policijos mane it katinas pelę … Stambus juodukas prie šono pasikabinęs ginklą, susmukęs į masyvų krėslą šypsojosi ir  žiūrinėjo “New York Times”, sprendė kryžiažodį, ir gurkšnojo alų, ant stalo gulėjo didelis padėklas su užkandžiais. Tada galvojau, tai šunsnukis mano, kad gali mane įbauginti … Visur tyrojo stiprus juodųjų prakaito aromatas. Policijos grindys buvo išklotos juodomis ir baltomis plytelėmis ir priminė man Lietuvoje kažkur matytas bažnyčios grindys. Mano galvoje sukosi šimtai siaubingų minčių. Prisiminiau eilutę iš Šventojo Rašto, kuria jau Amerikoje esu skaitęs.  “Šaukis manęs, ir aš tave išklausysiu”.  Buvo dienų kai veidu sruvo ašaros. Aš niekuomet to nepamiršiu. Visa tai prisimenu kaip siaubingą sapną . Po to įvykio jaučiausi kaip “kalinys rojuje”, bet gyvenime viskas praeina, nuoskaudos užgyja, išdavystės užsimiršta. Tokia buvo mano pradžių pradžia su  “išsvajotu rojumi”.

Virginijau atrodo, kad buvai išnaudojamas ?

Amerika tokia šalis kurioje tu turi pasirinkimą : arba būti išnaudojamas, arba gyventi nepritekliuje. Visada šalia manęs dirbdavo įvairiausiu tautybių atvykėliu iš buvusio sovietinio lagerio Lenkijos, Čekijos, Ukrainos.  Ir visi laimės ieškojo “Amerikos rojuje”. Tai žmonės su skirtingomis gyvenimo istorijomis. Galima parašyti knygą ar kino filmą sukurti. Kas keisčiausia, niekad nesutikau žmonių iš Estijos.

O kas tau - tame “rojuje” nepatiko ?

Pirmiausia, tai amerikiečių abejingumas aplinkiniams. Amerikiečiai turi šūkį : “kiekvienam žmogui lemta kapanotis pačiam” … Jei žmogeli nemoki plaukti tikrai nuskęsi. Dauguma Amerikos gyventojų nemato toliau savo kiemo, nemato toliau savo nosies. Jei paklaustum tikro Amerikiečio, kuris labai didžiuojasi savo valstybe, vėliava, kariuomene ir kad esąs Amerikietis, kur yra Lietuva ? Iš pradžių sutriks, o paskui išlemens, kad tikriausia Afrikoje, o galiausiai gal tai koks kaimas, esantis Arizonos valstijoje ? …    Moksleiviai baigę mokyklą galima pasakyti nieko nemoka. Kalbant su moksleiviais visokių kurijozų pasitaiko.  Kartais susimąstai, kur esi. Bet jau tokia yra ta išgirta  Amerika.

*****************************************************************************************************

Ačiū Virginijau už draugišką ir atvirą pokalbį. Viliuosi kitais metais vėl susitikti. Linkiu maloniai praleisti dienas po gimtąją Lietuvos padangę.

Rodyk draugams

KIEKVIENAS ŽMOGUS Į GIMTĄJĮ MIESTĄ ATNEŠA SAVO GYVENIMO AKMENĮ

Kaunas - senos Laisvės al. fragmentas (dabar SEB)

Kaunas - senos Laisvės al. fragmentas (dabar SEB)

Miestai kaip ir žmonės gimsta, sensta ir miršta. Tik miestai gyvena daug ilgiau … Pasakodami savo senas istorijas, jie kalba apie žmones. Be žmonių miestai negali gimti, gyventi ir klestėti. Be žmonių ir jų gyvenimų, miestai miršta. Todėl kiekviena gatvė, kiekvienas skersgatvis, byloja apie žmones kurie čia kadaise gimė, gyveno, juokėsi, verkė, neapkentė ir mylėjo, džiaugėsi, ir buvo nusivylę … Kiekvienas miestas, mažas ar didelis gali daug apie ką papasakoti atversdamas savo miesto gyvenimo knygą …

Tad mylėkime savo gimtąjį miestą !

Rodyk draugams