2011, Lapkritis

NENORIU, KAD MANO SŪNUS IŠAUGTŲ TIKINČIU ŽMOGUMI …

Jau senokai mano El.pašte užsigulėjo Aurimo laiškas. Su Aurimu susipažinau prieš keletą metų kursuose darbo - klausimais. Kai kuriomis  mintimis iš Aurimo laiško norėčiau pasidalinti su Blog’o skaitytojais.

Mano tėvai yra tipiški ateistai. Taip pradėjo Aurimas savo laišką. Tėvas buvo komunistų partijos narys, mama taip pat prijaučianti komunistams, dirbo Klaipėdos savivaldybėje. Mūsų namuose niekad nebuvo Kalėdų, Velykų nuotaikos.  Mamos sesuo, mano teta mokytoja - komunistė Ateiste iš didžiosios raidės. Mokykloje buvo atsakinga už ateistinį ugdymą. Mokinių ir tėvų labai nemėgiama. Mamos mama, mano mylima baba - tikintys žmogus, karštai mylintis Dievą. Kai nuvažiuodavome į Žemaitiją, baba mane ir brolį į bažnyčią varu nuvarydavo. Aš “dievulio namuose”, dažniausiai, žiovaudavau ir įvairias  išdaigas  krėsdavau. Mėgiamiausias pokštas būdavo per pamaldas užpūtinėti žvakes. Maldaknyges po suolais paslėpdavau, o kai kunigas giedodavo, užtraukdavau dainušką : “pasėjau linelį ant pylimo … “.   Baba įsitikino, kad gero kataliko iš manęs nepadarys ir kai atvažiuodavau atostogauti liovėsi vertusi lankyti bažnyčios.

Kai reikėjo pasirinkti profesiją, susigundžiau mechaniko specialybe tolimo plaukiojimo laive. Atrodo viskas gyvenime klostosi gerai, bet kartą grįžtu po pusmečio į kaimą pas žmoną, kuri gyvena pas savo tėvus su mano pagranduku sūnumi. Mano uošvienė - tikinti moteris, jos naujo namo sienos nukabinėtos šventųjų paveikslais … Pamenu tą siaubinga dieną, kai pavalgėm pietus, ir mano sūnelis nueidamas nuo stalo, žegnojosi: dėkoja Dievui už kasdieninį valgį. Uošvienė pamatė, kad aš be žado, nustebęs, ir sako :

- Matai, koks gabus tavo sūnus, viską supranta … bus doras žmogus.

Žmona - taip pat tikinti. Kadaise aš dėl to nelabai krimtausi. Tuokiantis buvome susipykę - eiti į bažnyčią ar  ne ? Tada meilės vardan nusileidau : apsimetęs tikinčiu, stojau prie altoriaus. Vėliau ši nuolaida brangiai kainavo. Krikštyti Saimoną kategoriškai atsisakiau. Žmona supyko : “nereikėjo manęs vesti, jeigu toks esi. Nereikėjo apgaudinėti”.

Žmona pakrikštijo sūnų prieš mano tėvų ir mano valią, kaip aš buvau išplaukęs pusmečiui į jūrą. Nenoriu, kad mano sūnus išaugtų tikinčiu žmogumi. Mūsų šeimoje kyla barniai, nesutarimai. Ir viskas dėl tos pačios priežasties. Nenoriu netekti šeimos ! Aš myliu žmoną, myliu sūnų. Tad kaip man pasielgti, kad gyventume santarvei ?

Rodyk draugams

PABUDUS PAŽADINK KŪNĄ - PASIPILDYK ENERGIJOS …

Pabudau nuo kavos kvapo. Išėjau į balkoną vilkėdamas vienomis glaudėmis. Nusižiovavau, nužvelgiau kaip Dievas iš aukštybių gimtojo miesto gatvę, kuria kasdien einu. Migla leidosi ant miesto gatvių sugerdama ryto garsus. Kaimynas šunį vedžiojo, švaros darbuotojai šiukšlių konteineriais barškino ir garsiai keikėsi … Pagalvojau, visai neblogai atrodo mano miestas “Pasaulio miestų atlase”. Padvelkė šaltas vėjas, suvirpinęs visą mano kūną.  Nusipurčiau, nužvelgiau save ir pajaučiau kaip  per visą kūną nubėgo šurpuliukai. Grįžau į kambarį ir taip gera širdyje pasidarė.

Atsiminiau vienuolio br. Roko patarimą. Pabudus iš miego, reikia pažadinti kūną ir pasipildyti energijos, o tik paskui imtis kokio darbo. Daugelis žmonių pabunda lėtai, smegenys dar miega, - pašlitinėję po visus kambario kampus, įsipila puodelį kavos, kad galutinai nubustų. Paskui eina į darbą, kur ir vėl vaikšto … Tokie įpročiai, blokuoja energijos patekimą į kūną. Todėl reikia sujudinti kiekvieną raumenį kasryt, pradedant nuo centro, o centro vieta - šiek tiek aukščiau bambos …  Judėti nuo savo kūno centro ir pajusite plūstant energiją …

Rodyk draugams

ECH, NEMOKATE JŪS GYVENTI …

Tikriausiai neatsirastų šis įrašas, jeigu ne du panašūs įvykiai, kurie sukėlė įvairių minčių. Prieš savaitę sutinku neseniai atsikrausčiusį kaimyną su žmona, kurios labai paslaptinga veido išraiška. Pasirodo šį mėnesį kaimyno  jubiliejus. Tad nežinąs ką pakviesti į gimtadienio šventę. Išvardijo savo geriausius bičiulius. Kaimyno žmona klausė mūsų pokalbio ir staiga neiškentusi įsiterpė.

- O savo viršininkų ? Jų negalvoji kviesti ? Reikia ir iš savivaldybes klasioką su žmona - gydytoja pasikviesti, negali numatyti, kada jie tau bus reikalingi. Ech vyrai, nemokate jūs gyventi … Pagalvojau, kaip dažnai girdime šią gyvenimo išmintį.

Šiandien bevaikščiodamas po “Akropolio” centrą sutinku senai matytą bendradarbį. Pakviečiau į kavinukę išgerti puodelio kavos ir pabendrauti.

- Žinai, mano Jurgita jau ištekėjo - pasigyrė jis, spindėdamas iš džiaugsmo. Kai paklausiau, kas jo žentas, išgirdau tokią charakteristiką :

- Šaunus vyras, moka gyventi ! Viską gauna, gyvena karališkai. Visur moka susitarti ir dirbti ranka rankon. Pinigai nerausta iš gėdos … O jis tik semia ir  semia … Reikia mokėti gyventi.

*************************************************************************************************

Mano paminėtą kaimyno žmona, žentas, jų supratimu  sąvoka “mokėti gyventi” supranta,  kad reiškia su nieko nesiskaityti, plėšti sau iš kur galima ir iš kur negalima. Pataikauti viršininkams ir skriausti bendradarbius “gauti” tai, kas skirta kitiems, daryti  įspūdį, kad labai dirba, bet už juos dirba kiti, nekritikuoti tų, nuo kurių, kaip jiems atrodo, gali priklausyti jų gerovė ir šmeižti tuos, kurie nereikalingi. Tokie ir draugus pasirenka tokius, iš kurių galima kažką “gauti”. Tikriausiai ne vienas pažįsta tokių  žmonių, sutinkame juos darbovietėje, ir visai šalia mūsų, jie egzistuoja, matome juos ir piktinamės : tai gobšai, savanaudžiai, gyvena kitų - mūsų sąskaita, demoralizuoja, skriaudžia žmones …

Rodyk draugams

JŪS LIETUVIAI APSPJAUDOTE SAVO ŠALĮ, SAVO SAVIGARBĄ …

Kiekvieną dieną einu į fizioterapijos kabinetą. Tiesiog kaip į darbą. Vieną vyrą įsiminiau iš pirmos dienos. Egzotiškos išvaizdos, juodi trumpi plaukai, ilgos blakstienos, juodos akys kaip angliukai. Visada pasisveikinam, o kartais pasiteiraujam viens kito kaip sekasi, kaip ligos … Vieną dieną baigdamas procedūras išėjau į rudeninį miestą nušviesta saulės. Nuotaika puiki. Taip eidamas ir pasinerdamas į savo mintys užeinu į piceriją, tiesiog užsinorėjau kažko pasilepinti. Tad sėdžiu, laukiu savo mėgiamos picos. Ir štai matau jau besėdant prie sekančio staliuko tą patį šypsanti juodaplaukį vyruką.  Mane pamatęs kaip visada šypteli. Pamoju ranka, kad prisėstų prie mano staliuko. Vyriškis prieina atsisėda šalia.

Padavėja atneša mano mėgiamą picą, mano kaimynui vištieną ir kavą. Bevalgant užsimezgė draugiškas ir įdomus pokalbis.  Pasirodo mano pažįstamas - libanietis. Nustebau, kad iš tolimo Libano taip literatūriškai ir be akcento gali kalbėti. Prisistatė labai įdomiu vardu Anvaras. Lietuvoje gyvena dvylika metų. Turi žmoną ir du mielus vaikučius.  Pastebėjau, kad Anvaras lengvai bendraujantis, su šypsena ir humoru. Puikiai prisiderina prie Lietuvos gyvenimo. Laikosi savo religijos. Šeimoje religiją labai puikiai priderina prie žmonos - katalikų religijos. Prisiminimuose skaniausi pyragėliai atkeliauja per didingas musulmoniškas šventes iš jo namų orkaitės. Libaniečių virtuvė pasaulyje pirmauja, ir nukonkuruoja net itališkąją. Ne visada valgo maistą, paruoštą laikantis tradicijų. Vargu ar gali vadintis praktikuojančiu musulmonu, tačiau iš esmės laikosi tradicijų ir vedė pagal musulmonų papročius.

Nepamiršta saulėtų, šurmuliojančių Beiruto aikščių. Libanas dėl savo nuostabaus peizažo vadinamas antra Šveicarija. Libane vyrauja trys religijos - islamas, kurį išpažįsta puse šalies gyventojų, krikščionybė 38% ir dzūrai 7%. Libanas labai europietiškieja. Korano senųjų papročių laikosi tik vyresnioji karta. Musulmonams Šventoji knyga Koranas turi ypatingą vertę, puošnūs puslapiai, raides dekoruojamos auksu. Europiečiams atrodo egzotiškai kaip pasakų knyga.

Anvaras prisipažino turį trys seserys ir brolį. Dar turėjo vyresnį brolį, kuris dvylika metų gyveno JAV - Niujorke Bruklino rajone. Dirbo vienoje garsioje firmoje. Uždirbdavo gerai ir mėgo savo darbą. Pradžioje kai Anvaras apsigyveno Lietuvoje, brolis jam padėdavo finansiškai, bet vieną dieną akimirksniu visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Jis buvo nužudytas kai grįžinėjo iš koncerto namo palydėjęs savo šviesiaplaukę draugę amerikietę. Rytą jį rado vairuotojas šalia pašto dėžutės sukniubusį, suspaudusį rankomis galvą   kraujo klane. Jo lyties organai nuo smūgių buvo pavirtę kruvina mase. Tik po trijų dienų lietus nuplovė  ženklus, kad čia buvo kažkas nutikę. Kaltininkai niekada nebuvo surasti. Anvaro nuomone : vargu ar amerikiečiams būtų verta dėl emigranto gaišti laiko ir švaistyti finansines lėšas. Pačioje demokratiškiausioje pasaulio šalyje viskas taip meistriškai buvo užglaistyta … Brolį nužudė vaikinų gauja, kuri dieną, naktį šmižinėja po Bruklino nešvarias  apšnerkštas gatves, gaujai neįtiko musulmono bendravimas su šviesiaplauke mergina. “Kai pasiekė mane tą žinią buvau priblokštas. Pasijutau tarsi gyslose imtų stingti kraujas. Galvoje sukosi viena mintis, - ką dabar daryti ?”

Esu laimingas, kad gyvenu tokioje gražioje šalyje. Anvaras pasimuistė ir tyliai sako : tik man kažkaip keista, kad Lietuvoje žmonės, taip nemyli savo gimtines, kurioje užaugo, subrendo.Visaip ją prievartaują, keikia, namie prie pietų stalo, autobuso stotelėje, parduotuvėje, draugų rate, nedgi viešajame tualete … Jei jūs patys lietuviai taip nekenčiate ir gėdinatės savo valstybės, ją niekinate, tai kodėl reikalaujate, kad lenkai ją gerbtų ? Jūs lietuviai apdergiate, apspjaudote savo pačių šalį kurioje gyvenate, paniekinate istoriją, savo didvyrius, protėvius savo taip sunkiai iškovota nepriklausomybę savo ir vaikų savigarbą. Lietuviai užaugę katalikiškuose šeimose, bet visai nejaučiate GĖDOS jausmo ir vis linkę kaltinti aplinkinius, o ne save. Libane dėl nesėkmių žmogus kaltina save. Laikote save labai nelaimingais žmonėmis, nors gyvenate gerai. Jūs viską apspjaudote suniekinate … Sėdėjau be žado išpiltas šaltu prakaitu. Jaučiau kad skruostai įraudo, kad pradeda degti ausys, tartum sėdėčiau prie degančio laužo, drėko rankos, blaškėsi audra mintyse. Ir mėgiama mano pica pasirodė visai neskani, kažkuo tai atsiduodanti … Nesmagu buvo išgirsti teisybę iš emigranto lūpų, kuris įleido šaknys į Lietuvą ir ją pamilo kaip savo antrąją Tėvynę.

Anvaras nutilo, nusišypsojo, o aš tuo pasinaudodamas paklausiau. O kokį libaniečiai turi bruožą, kuris galėtų atitikti lietuviams ? Pašnekovas suprato mano kėslus pakreipti pokalbį visai kitą linkme. -Taip, libaniečiai turi vieną bruožą atitinkanti lietuviams. Jei kaimynas už tvoros turi gerą automobilį - tai kaimynas turi turėti dar geresnį automobilį. Nusijuokėm abu kartu.

Suskambo Anvaro telefonas. Jis žvilgtelėjo į ekraną.Tai dukra Saulė. Reikia skubėti ! Žadėjau eiti kartu “Tado Blindos” pasižiūrėti. Iki pasimatymo terapijos sense ! …

Rodyk draugams

P.RUBENSAS KAUNO GALERIJOJE

M.Žilinsko galerijoje eksponuojamas kūrinys patraukė mano dėmesį, ne dėl savo tragiško siužeto, bet perteikta meile gyvenimui, dvasine sveikata. Tai Piterio Pauliaus Rubenso ant ąžuolo lentos nutapytas nedidelio formato darbas “Nuėmimas nuo kryžiaus” 1612-14. Šis paveikslas į Lietuvą pateko K.Tyzenhauzo dėka. Jį 1815 metais Paryžiuje pirko K.Tyzenhauzas papuošti savo dvaro svetainę. Vėliau pateko į A.Tiškevičiaus paveikslų kolekciją.

Kauno M.K.Čiurlionio dailės muziejus įsigijo 1931 metais. Karo metu drauge su kitais vertingiausiais muziejaus eksponatais jis buvo patalpintas Kauno Valst. banko seife. Karui praūžus, paaiškėjo, jog vokiečiai, traukdamiesi iš Kauno išsivežė seifo raktus ir ilgą laiką buvo užrakintas banko seife. Tik 1946 m. pavasarį, Nemuno potvyniui užliejus banko saugyklas, seifas priverstinai buvo atidarytas. Paveikslas nuo drėgmės labai nukentėjo, skilo ąžuolo lenta, sugedo paveikslą dengiąs lakas, nubluko piešinys, vietomis nutrupėjo dažai.

1949 m. ir 1961 m. paveikslą restauravo Maskvos dirbtuvių dailininkai. Autentiškumui nustatyti paveikslą tyrinėjo Luvro, Ermitažo, Maskvos muziejų specialistai, meno žinovai. Buvo vieninga ekspertų išvada - paveikslas nutapytas 17 a. genialaus baroko flamandų dailininko Piterio Pauliaus Rubenso (1577-1690). Muziejininkai buvo labai nustebinti ekspertų išvadomis.  Negalėjo patikėti, kad Kaunas gali turėti tokio garsaus dailininko kaip Rubenso rankų prisilietimo paveikslą. Iš pradžių norėta paveikslą palikti Maskvos Ermitaže, bet veliau Lietuvos kultūrininkų dėka paveikslas buvo grąžintas Kaunui ir paslėptas saugykloje. “Nuėmimas nuo kryžiaus” priklauso prie ankstyvosios Rubenso kūrybos periodo darbų, kuriuose audringas Rubenso temperamentas dar neatsiskleidžia visa jėga ir dinamika. Autorius tylus mąstytojas, žmogiškajai kančiai perteikti ieškąs subtiliausių šviesos ir spalvų niuansų. Paveiksle pastebima rubensiškai sodrios ir gyvos kūno formos, charakteringas barokinis figūros apšvietimas, neramus draperijos judesys …

Rubensas buvo ne tik genialus dailininkas. Jis visapusiškai išsilavinęs, mokėjęs septynias Europos kalbas aristokratas ne kartą atlikdavo diplomatines misijas Europos karalių dvaruose, pabuvojo daugelyje šalių. Mirė Antverpene 63 metų amžiaus, apgaubtas šlove, palikdamas gausų būrį pasekėjų, ieškojusių įkvėpimo savo genialaus mokytojo kūryboje.

Rodyk draugams

“LAZURITAS” - 300 ĮRAŠAS

SVEIKI :) mano mielieji Blog”e skaitytojai ! Man visada - malonu, kad užsukate ir nepamirštate “LAZURITAS” blog’o. Šiandien ryte maloniai nustebau :o kai atkreipęs dėmesį į administravimo skiltyje į tris skaičius 299. Tad šiuo metu mano įrašas JUBILIEJINIS - 300 :) Nesitikėjau, kad teks sulaukti tokio įspūdingo įrašų skaičiaus. Šis skaičius glosto širdį :) suteikia daugiau pasitikėjimo ir atsakomybes. Galiu patvirtinti, kad visi įrašai rašyti iš širdies. Man visada svarbus - skaitytojas. Todėl labai dėkoju aktyviausiems mano skaitytojams ir komentatoriams. Visuomet pati didžiausia dovana - Jūsų širdies šiluma :) Nenoriu, kad  “LAZURITAS” būtų apneštas dulkių sluoksniu, kad kiekvienas kuris užsuks į mano Blogą būtų artimas, pažįstamas ir savas. Tad norėčiau gauti pasiūlymų , kaip pagerinti įrašų įvairovę, kokius įrašus norėtųsi skaityti ateityje. Tikiuosi, kad “LAZURITAS” ir toliau bus lankomas ir skaitomas, atsiras daugiau skaitančių ir komentuojančių. Man visada - malonu skaityti Jūsų šiltus :) komentarus. Ačiū :) visiems. Būkime - kartu ir toliau.

Su pagarba - GLUOSNIS - :)

Rodyk draugams