2011, Spalis

MALDOS IR MINTYS JUNGIASI SU MIRUSIŲJŲ VĖLEMIS

Vasara nubėgo į praeitį …  Nebežaliuoja įvairiažiedės pievos, nutilo skambios paukščių giesmės. Tik neramusis vėjas negailestingai drasko pageltusius medžių lapus, o lietutis vis dažniau laistinėja žemelę. Įsiklausius vakarais į vėjo raudas, rodos, lyg verkia žemelė savo dingusių grožybių, laisto jos palaikus ašaromis … Viskas pasaulyje keičiasi. Čia nyksta ir vėl kyla … Šiuo liūdnuoju rudens metu mes švenčiame ilgės - vėlinės - vėlių šventę.

Vėlinių dieną kapinės atgyja. Visus tą dieną gaubia gilūs liūdesys, kuris rodos kyla iš kapo, žvelgia nuo kryžių, šlama medžiuose, šnabžda po kojų mindžiojamuose lapuose …

Tegul vėlių šventėje - kapinėse gyvųjų maldos ir mintys jungiasi su mirusiųjų vėlemis. Tegul tą dieną žmogaus siela turtėja.

Rodyk draugams

JUODOJO PORTFELIO SAVININKO - “ŽEMAS SKAUSMŲ SLENKSTIS” …

Palydėjęs svečią važiuoju mikroautobusu. Priekyje sėdi plačiapetis vyras, jo smakrą dengė gerai prižiūrėta trumpa barzda ir jam nuolat skambėjo telefonas. Už jo sėdėjo senutė su kokių trejų metų berniuku ant kelių. Gale - inteligentiškos išvaizdos mergina ar moteris laikanti rankose gėlių puokštę ir vidutinio amžiaus pražilęs su tamsiais nuo saulės akiniais vyriškis. Ant kelių jis turėjo juodą odinį portfelį. Man visada vyrai su akiniais atrodo nepatikimi ir slepiantys savo sielą žmones.

Vairuotojas, trumpabarzdis, senutė su berniuku ir aš tylėjome. Užtat mano kaimynai kalbėjo už mus, trukdydami mintims susikaupti. Važiuojant prospektu, žibintai apšvietė tamsoje sustojusią mašiną. Privažiavęs prie jos, vairuotojas staptelėjo ir, pravėręs duris draugiškai su šypsena užkalbino savo profesijos draugą.

-Ar kas nors rimto ? - Variklis buvo užspringęs. Kažkodėl pradėjo čiaudėti, bet jau atsigavo.  Važiuojant toliau keleiviai  pradėjo pokalbį apie mašinas, jų pliusus ir minusus.

- Geriau neturėti, tos mašinos - padarė išvadą  akiniuotasis portfelio savininkas. Prieš du metus nusipirkau mašiniuką “Honda”, bet geriau bučiau nepirkęs.

- Turbūt avariją spėjote padaryti ? Paklausė gėlių puokštę laikanti moteris.

- Dar blogiau ! Vyriškis nutilo, atidarė savo juodą portfelį iš kurio išsitraukė suglamžytą servetėlę ir pavalė akinių stiklus. Susikaupė, paglamžė juodą portfelį, gūžtelėjo pečiais, žvilgtelėjo į moterį, o moteris įsmeigė akis į akiniuotąjį. Vyriškis ieškojo tinkamų žodžių ir neskubėdamas ėmė pasakoti.

Važiavęs jis vėlų žiemos vakarą švęsti bendrakursio  gimtadienio. Nuotaika buvo kuo puikiausia. Gimtadienio pokylyje  tikėjausi sutikti daugiau kursiokų kuriu senokai nemačiau. Važiuoju klausausi Džo Daseno  “Indėnų vasaros” melodijos. Daina atitiko mano nuotaiką. Man jo dainos visada dvelkia jaunyste. Tą vakarą kelias buvo slidus. Netikėtai nuo kalniuko nučiuožė rogutės ir tiesiai po ratais … Įšokau iš mašinos nesusigaudęs kas įvyko. Matau rogutės apvirtusios, vaikas  guli tiesiog po ratais. Pagriebiu vaiką, o tas be sąmonės. Nežinau - gyvas dar ar miręs. Paguldžiau jį ant galinės sėdinės ir nudūmiau į ligoninę. Gydytojai pasakė, kad berniukas dar gyvas, tik smarkiai sutrenktas. Gali likti visam gyvenimui invalidas … Naktimis negalėdavau užmigti. Kiek teko pergyventi nervintis. Kiekvieną dieną lėkdavau į ligoninę. Per tą laiką pražilau, bet mane pripažino nekaltu. O paskui bendrakeleivis prisiminė gimtadienį ir šaunų susitikimą su kursiokais.

- Tai vis tik į gimtadienį nuvažiavote  - nustebusi paklausė moteris su gėlėmis.

- O kodėl aš turėjau nevažiuoti ? Mašinoje įsiviešpatavo slogi tyla … Sėdėjau tyloje ir masčiau … Berniukas sunkiai sužeistas, guli ligoninėj. Gal net vadavosi su mirtimi …  O jis, juodo portfelio savininkas …

Kažkodėl visada pajuntu beveik fizinį skausmą, kai panašiais atvėjais išgirstu šaltai samprotaujant : “nieko jau čia nepadėsi”, “visų nelaimių neapraudosi”, “žmogaus vis tiek neatgaivinsi”. Kažkaip tai prisiminiau senai vienoje knygoje perskaitytą mintį “žemas skausmų slenkstis”. Tad galima pritaikiti tą frazę ir akiniuotajam juodo portfelio savininkui “jo skausmų slenkstis labai žemas”.

Trumpabarzdis visą kelia tylėdamas staiga  paplekšnojo sau per pilvą ir, darydamas grimasą tarė : ” Gal ir gerai, kad jaunimas auga be nereikalingų emocijų, be sentimentų.

- Negerai, negerai. Visiškai negerai pasipiktinusi lyg kirviu nukirto senutė su berniuku. Mašinoje vėl buvo tylu. Aš pritariau senutės nuomonei ! Moteris su gėlėmis taip pat. Tik portfelio savininkas mostelėjo ranka, lyg norėdamas pasakyti, kad neverta ginčytis su “atsilikusių ” pažiūrų keleiviais.

Rodyk draugams

BŪTYBĖS NEPANAŠIOS Į MUS …

Dar vaikystėje  mėgdavau skaityti fantastinius romanus, žiūrėti fantastinius kino filmus. Perskaitęs knygą įsivaizduodavau protingąsias fantastines būtybes, jų susitikimus su žemės gyventojais. Kažin kaip atrodytų kitų planetų protingos būtybės ? Gal jos būtų daug protingesnės už žemes gyventojus ? Šiandien tos pačios mintys jaudina milijonus planetos žmonių. Tiek daug yra parašyta fantastinių romanų, apysakų. Viso pasaulio mokslininkai ginčijasi su rašytojais, kartu dalyvaudami įvairiausiuose forumuose ir visi nesutaria tarp savęs. Vieni mano, kad kitų planetų gyventojai panašūs į žmones ir esa tokie patys kaip ir mes. Taisyklingo kūno sudėjimo, ūgis atitinkantis vidutinį žemės žmogaus ūgį, trumpa atsikišusi nosis kaip ir žemės žmonių, nedidelė burna su  taisyklinga dantų eile … pilko metalo spalvos oda su sidabriniu atspalviu.

Pamenu dar mokinukas būdamas skaičiau Aleksandro Romanovičiaus Beliajevo romaną “Šuolis į nieką”. Veneriečiai vaizduojami kaip šešiarankes beždžionės ir kengūros derinio būtybės. Vaikščioja šešiomis ir keturiomis kojomis, stovi ir šokinėja ant dviejų, sėdasi - kaip kengūra, apžėlusios krūtinės, juodos išsprogintos akys rodos tuoj išlips lauk, kriaušės formos nosys.

Amerikiečių fantastikos tėvas Hugo Gernsbekas Marso gyventojus įsivaizduoja kaip didžiules pabaisas : aukšti, kūnai panašūs į statines, su didžiulėmis galvomis, su milžiniškomis, kaip kriauklės ausimis ir straublinėm nosimis. Akys tarsi prilipintos ant ilgų stiebelių, kuriuos galima pailginti ir sutrumpinti. Ant galvos milžiniškos antenos - telepatijos organai kuriu pagalba Marsiečiai bendrauja vienas su kitu.  Rankos turi 8 - pirštus, letenas su plėvėmis.

Garsus lenkų rašytojas Stanislovas Lemas - nuostabus fantastas, esu perskaitęs nemaža jo knygų. Apsakyme “Įsiveržimas” vaizduoja atskridusius iš kosmoso nei tai gyvūnų nei tai augalų kūnai. Supermolėkulių branduoliai, iš kurių jie pradeda vystytis, įgauna gyvybę tik tada kada juos iššauna dideliu greičiu į kokią nors materialią kliūtį nuo smūgio jie pradeda vystytis.

Prieš metus, per Rusijos TV buvo rodomas A.Fedočenko filmas  “Pirmieji Mėnulyje”  2OO5 metų kronikos stiliumi sukurtas filmas. Žmonėms taip įtikinamai pateikiama, kad Mėnulyje rusų kosmonautas “išsilaipino” dar 1938 m. Vien tik tą frazė yra fantastika.

Daugeli rašytojų fantastų, ir pasaulio garso mokslininkų tarpe yra tikinčių, kad mums teks  susidurti su  protingomis iš kitų planetų  būtybėmis, visai nepanašiomis į mus.

Gal atskris į mūsų žaliąją planetą neregėti padarai - ateiviai ir žmonės nespės suvokti, kas vyksta … ?  Ateiviai ims pulti, žudyti, nesunkiai pralauždami pasipriešinimą ir susidoros su žemes gyventojais, panašiai, kaip rašo žymus anglų rašytojas H.G.Velso apsakyme “Pasaulio karas “.

Protingų būtybių ieškojimai vykdomi mokslininkų visame pasaulyje, ir gal būt, net mūsų karta taps tų ieškojimų pasisekimo liudininke. Verta apie tai pamąstyti !

Rodyk draugams

LABAI GERA MAMELĖ …

Einu gatve ir priešais sutinku einančia pažįstamą - žemaitę.  Taip skuba, apsikrovusi krepšiais. Sveika, kur taip puškuoji ? “Kodėl snoks parkreipts, kur tep replioji … ? ” - Labai skubu. Dukrai užvakavau daržovių ir dar cepelinų suskubau išvirti. Turi greit iš darbo grįžti. Tad skubu, kad suspėčiau ir šilti cepelinai būtų. - Tai kodėl pati dukra negali užvakuot ? Ai, … ir numojo ranka. Pernai dukrai marinavau agurkus, tai taip pavargau, širdį gėlė, kad nualpau prie puodų, gerai, kad vyras buvo šalia. - Tai taip galėjai ir aname pasaulyje atsidurti per tuos agurkus. Mokėk džiaugtis mažais kasdieniniais stebuklais. Gyvenimas antro gyvenimo nepadovanos !  Oi, oi … atsiduso … Taip ir išsiskyrėme kaip reikiant normaliai neišsikalbėja.

Prisiminiau, šiemet vasaros pabaigoje, Zaraso ežero pakrantėje sutiktą visai nepažįstamą moterį, vešliais banguojančiais ant pečių užkritusiais plaukais, bepliuškenančia  ežere. Mes svetimi žmonės, susitikę visiškai atsitiktinai. Gal tas grožis, ežero rimtis, gracingų gulbių ir ančių porelė pažadino mano kaimynės atvirumą.

- Kaime turiu mamą. Gyvena už 20 kilometrų nuo manęs. Jūs nepatikėsit, kaip mamelė mane myli. Kas antrą dieną pas mane lankosi su šviežiu pienu,  varške. Labai mėgstu paskrudintus bulvinius blynus. Mamelė  prikepa visokių skanėstų aš nebespėju visko suvalgyti. Gera mano mamelė ! Tevelis jau miręs. Sesuo vyresnė ištekėjo ir išlėkė iš namų į Angliją - tarnauti svetimiems. Maudo “diedus”, skalbia senių “pritapšnotus” apatinius … Br … br … Geresnio darbo negalėjo susirasti !  Sako : “taip  nusibodo tas šleikštus senių smarvės kvapas. Šlapimo ir nešvaraus kūno tvaikas. Pasiilgo Lietuvos, jūros, kopų smėlio draugų, mintimis vis skrenda į Lietuvą … ” O ji esanti jaunėlė mamelės numylėtoji …

- Žinot, mane net juokas ima prisiminus, kaip aš baigiau institutą. Kažkaip užėjo toks durnumas, kad neparašysiu diplominio darbo. Pasiguodžiau mameliai. Ši po savaitės atbėgo visa išraudusi, uždususi, ištraukia iš krepšelio susuktą nosinaitę ir padėjo prieš mane ant stalo ir sako : “dukrelė, atiduok tuos pinigus tam, kas už tave diplomą parašys”. Nesunkiai radau žmogų, kuris parašė … Užsinorėjau buto dviejų kambarių. Mamelė vėl atrado pinigų ir butui, ir baldams. Taip neplanuotai vieną dieną pašnekovės mamelė  “keberiokšt” - ir į ligoninę atsidūrė. Vis tie paršai, karvutė, lauko darbai … O ji dukrelė ruošėsi į Italiją prie šiltos viduržemio jūros važiuoti, juk nebuvo dar tuose kraštuose. Bene atsisakysi atostogų !

Pašnekovė papurtė savo garbanas ir nuskrido tarsi vėjas į ežero gelmes. Išgirdau lyg aidą šaukianti.

- Ką aš mamelėi galiu padėti ? Yra daktarai ! Aš ne daktaras ! Reikia džiaugtis gyvenimu ! :) Ir mokėti gyventi ! …   :D

Rodyk draugams

NESUŠUKUOTŲ NUOGIRDŲ TRAFARETAS …

Išeinu į kiemą spaudos iš pašto dėžutės išsiimti. Prasibraunu  pro moksleivių sudaryta užkardą. Prie pašto dėžutės būrelis pokštaujančių žaviu moksleivių. Kadangi gyvenu visai šalia mokyklos tai didžiosios pertraukos metu moksleivių voros traukia į mano kiemą . Šiandien daugiau atkreipiau į tuos žavius, taip įvairiai apsirengusius lyg sudarydami trispalvę mokinius. Telefonuotus, judrius, iškalbingus ir žodžių kišenėje neieškančius, protingus, dūmelį užtraukiančius ir nekaltus, žinančius daugiau už pati mane.

Tad išeinu, saulutė šviečia, kiemas klevo lapais pasipuošęs. Girdžiu už nugaros “Atsiprašau, gal gali duoti cigaretę ?” Iš pradžių iš nuostabos sutrikau. Bandžiau kažką paklausti, bet “užspringau” … Pradėjau kalbėti su vaikinu ir gana šauniai susidraugavome.  Moksleivių rate nugirdau įdomių pokalbių. Nerašysiu apie išgirstus  kas antras žodis, virstančius tiesiog kaip priežodžiu keiksmažodžius, kuriuos esu tikras nesuprato ir patys vartotojai prasmės. Bet tikiu, kad ši vaikinų grupelė nebuvo panaši į sužvėrėjusius jaunuolius. Pateiksiu keletą išgirstų pokalbių, kurie man sukėlė kai kurių minčių.

******************************************************************************************

“Skambinai tėvui ? Ne, neskambinsiu … Paskutinį kartą, kai buvau pas tėvą, jo moteris, laukusi  vaiko, stora kaip moliūgas, ne itin svetingai mane priėmė. Vis lakstė ir žiūrėjo ar tėvas man “litovcų” duos. Ir tėvas pasijuto nei šiaip, nei taip - sumišo, patripčiojo lyg į kelnes būtų pridėjęs “Š”: “Tai va, sūnau, matai … Matai, sūnau … šitaip …” - O ką motina sako : Ką , pasakiau, kad buvau pas tėvą, tai pirmas klausymas … kiek davė ? … Aš sakau : nieko ! Tai “gyvulys, nešventinto tvarto !”  Sakau : kad jam pačiam yra sunku. Ta jo moteris su moliūgu.  O ji,  su kuo, su kuo ? Nu, nu laukiasi. O motina kaip pradėjo,  “paglostė žemaitė ožio pautus - pieno gavo, rupūžė rauplėta … , kad ji greičiau padvėstų”. Sakau : mama taip negalima . O ji ką tu supranti … marš pamokų ruošti …”

**************************************************************************************************

” Žinai, graži tavo motina, tik per daug ryškiai dažosi. Atrodo kaip … - Tik tu gink Dieve jai to nesakyk ! Man ir mano skrandžiui taip nusibodo kiaušai. Kiek galima jų valgyti ? - O tu geriau duonos pasikepk. - Aha, moče klykia, kad aliejaus daug išnaudoju … ”

*************************************************************************************************

“Užeinu vakar pas Roskę, žinai pas tą, kuri dviem aukštais žemiau Mindziuko gyvena. Nuspaudžiu skambutį. Tas skambutis toks “birbalas”. Ponus vaidina su Mersu nauju važinėja,  o skambučio padoraus negali įsitaisyti. Paspaudžiu tą ” birbalą”, duris atvėrė Roskė, tokia  apsiraudojusi, apsisnargliavusi, taip įtartinai ištįsusia viena ausimi. Nespėjau nė poros žodžių tarti, kai jį sumosavo rankomis. - Geriau nepasirodyk, mane ir taip tėvai aprėkė, kad su tavimi taip ilgai užtrukau ir dar … pamėčiau tą durną nuo namų raktą, ir dar rado ‘Marlboro” pokelį, ir tą kamštį nuo šampano. Motkai buvo šokas ! Sakė, užrakinta busiu visa  mėnesi, o jeigu reiks ir metus. - Dura, ta Roskės  motina ! … Ateina į mokyklą ir vaidina inteligentę ir vis per susirinkimus sako : “Mano Rositėlė, mano Rositėlė bus artistė … pažiūrėkite į ją, kokia artistiška  “. - O  iš kur tu žinai ? - Motina sakė. Cha … cha … cha …  Nu, nu tikra artistė !  - Duok greičiau cigaretę, nes pertrauka jau baigiasi. - Še … še … Rūkom ir valinam iš čia ! “

Rodyk draugams

KAS NUTIKTŲ JEI NEPILNAMETĖ PASTOTŲ IR SAVO NĖŠTUMĄ SLĖPTŲ NUO TĖVŲ ? …

Penktadienį - darbovietėje moterys gvildeno labai aktualias problemas. Kas nutiktų jei duktė dar nepilnametė pastotų ir savo nėštumą slėptų nuo tėvų ?  Ar tikrai nepilnametės pasmerkia save lygti be išsilavinimo, be jaunystės, nesibaigiančių kaimynų, giminių apkalbų ir susilaukia visokių replikų ?   Papasakosiu vieną istoriją, kuria papasakojo Rūta* prieš daugelį metų atsitikusia jai pačiai.

Rūtos vaikystė prabėgo labai gražiame Lietuvos kampelyje,  kur gimė rašytojas Jonas Biliūnas “Laimės žiburio” autorius. Deja Rūta tą laime sunkiai lankė. Dar būdama nepilnametė draugavo su vaikinu. Iš didelės meilės ir nepatyrimo pastojo. Rūta pamena tą pavasarį, kai ant žvyru išbarstytų takelių sviro didžiulės skiepytų alyvų kekės. Ėjo dviese, prietemoje, ji pirma, jis truputėli atsilikęs. Jis kažką kalbėjo, ji iš nevilties negalėjo iki galo suvokti visų jo žodžių … Ir tą patį vakarą užklydusi jai mintis išeiti iš gyvenimo. Savaitę dar lankė mokyklą, sėdėjo klasėje, bet negalėjo sekti nė vieno mokytojos žodžio. Viena mintimi gyveno - nusižudyti … Ir tada maištingo gyvenimo ir nusivylusios sielos gelmėse pajutusi mažo žmogučio akys žiūrinčias į ją, kuriuos jai pasirodžiusios pačios gražiausios akys pasaulyje, kuriuos sujaukė jos mintis, o sieloje sukėlė visišką sumaištį. Tos akys, įkvėpė ją, grąžino ją, gyvenimui ir džiaugsmui :)

Laikui atėjus Rūta pagimdė dukrytę. Rūtos motina griežtai pasakė, kad paleistuvės, nedorėlės ir vaiko neįsileisianti į namus; ir taip daug “savų vaikų burnų”. Galinti su vaiku nusiskandinti kiemo šulinyje, bet ir tai bus gaila šulinio vandens “paškudinti” … Neklausydama savo motinos barnių, piktumo, pagiežos, nei gėdos … savo kūdikio ji nepametė, nors buvo labai sunku. Apsigyveno pas tetą, kuri gynė nuo apkalbų, padėjo auginti dukrytę, rėmė materialiai, palaikė morališkai, skatino išsilavinimo siekti. Daug kartų ji ėjo pas motiną žadinti joje žmogiškumo.  Taip ir gyveno Rūta atiduodama savo širdį vaikui ir už meilę neprašydama “kvito”…

Kaip pasielgtumėte jūs Blog’e skaitytojau, jeigu … ?

…………………………………………………………………………………………………………………….

Rūta* (vardas pakeistas) tikriausiai nesupyksi, kad aprašiau vieną mažą atkarpą iš tavo gyvenimo puslapio. Tavo pasakojimas sujaudino iki širdies gelmių, tad tiesiog negalėjau praleisti pro ausis tavo gyvenimo istorijos. Ačiū !

Rodyk draugams

IŠ SENO PAGELTUSIO DIENORAŠČIO # 9

Šiandien kėliausi labai anksti. Ir buvau sužavėtas Dieviško grožio. Rytą, kai iš už kalnų išlindo užsimiegojusi saulė, atrodė, kad visa gamta apmirusi. Taip tik atrodo mums pribaltams, nepripratusiems prie  Tadžikijos klimato. Tadžikijos augmenijai reikia daug saulės, ir drėgmės. Augmenija nepakartojama : vietiniai sako, kad auga pas juos 500 rūšių augalų, pradedant subtropiniais, o baigiant šiaurės ar net arktiniais.

Visą dieną oras buvo prisipildęs kažkokių dulkių, net kvėpuoti buvo sunku, o dangus atrodė pilkai melsvas, o saulės diskas apskritas. Vietinis tadžikas vardu Isroildžonas* man paaiškino, kad iš Afganistano ateina ciklonas, kurį tadžikai piktai vadina “afganu” ir kuris pridaro daug bėdų žmonėms, jeigu jie nespėja užsidaryti ir užsidangstyti langų ir durų.

Miestai tarp kalnų. Žydintis ne tik įvairiaspalvėmis rožėmis, bet ir žmonių apdarų spalvingumu. Tadžikės mėgsta puoštis ryškiais rūbais. Geltonos, raudonos, žydros, žalios, juodos ir baltos puikiai derinasi prie skaistaus, balto jų veido, juodų akių ir juodų plaukų. Beveik kiekvieno namo kiemas puošiasi vynuogynais ir kitais vaismedžiais. Vynuogynai tarsi sudaro didžiules pavėsinės. Gražu - ne tas  žodis - nuostabu ! …

………………………………………………………………………………………………………………………………..

* Tadžikijoje prie vardų pridedama dalelytė džon, tai skamba labai maloniai “širdelė”, “mažiukas”, “mielas”.

Rodyk draugams

UŽ KRISTŲ KENTĖJO,TRIS KARTUS MATYTAS ORE, IŠ MOTERS PADARĖ MERGAITĘ …

Kai nueini į bažnyčią atsiriboji nuo išorinio pasaulio. Paskęsti apmąstymuose, tarsi gailestingumo vandenyne tarp šventų paveikslų. Tarp aukšto lygio meninių kūrinių pasitaiko nemaža eilinių gabumų dailininkų darbų ir visai žemo lygio paveikslų. Visuose bažnyčiose, cerkvėse paveikslai tikinčiųjų vadinami šventaisiais. Tikintieji supyks ir labai įsižeis, jei kas bažnyčioje eksponuojamą paveikslą pavadins teplione. Pamenu, prie saldžiai pievom kvepiančios, garuojančios  čiobrelių arbatos puodelio ir pyrago su aviečių uogiene vienuolio - brolio Roko* pasakojimą.

Vienas klebonas papasakojo br.Rokui tokią  anekdotišką istoriją. Į mažą miestelį vietoj į anapilį išėjusio klebono buvo paskirtas naujas klebonas. Zakristijonas padėjo jam apžiūrėti bažnyčią. Užlipęs ant aukšto, pastebėjo tarp senų nereikalingų daiktų užkištą dulkėtą paveikslą. Naujasis klebonas nuvalęs dulkes nuo paveikslo, išryškėjo vyriškio portretas, o kitoje paveikslo pusėje užrašas Mečislovas Vojtomijus. Naujasis klebonas nustebo, kad šventojo paveikslas taip nepagarbiai laikomas. Senasis zakristijonas paaiškino, kad tai ne šventojo, o restauravusio bažnyčią dailininko autoportretas. Klebonas nupūtęs dulkes, kitoje paveikslo pusėje ir perskaitė įrašą.

1) už Kristų kentėjo, 2) tris kartus matytas ore, 3) iš moters padarė mergaitę. Tokie privalumai tik šventiesiems tinka. Todėl klebonas suabejojo zakristijono teigimu ir paprašė paaiškinti, ką tai reiškia.  Zakristijonas “nušvitusį stebuklą” taip nušvietė. Dailininkas buvo didelis girtuoklis ir nuolat jam stygdavo pinigų. Kartą jis pavogęs ant altoriaus buvusį auksinį kryželį. Už tai miestelio vyrai jį apkūlė, o moterys  nuplikė verdančiu vandeniu. Toks ir buvęs jo kentėjimas už Kristų. Po didelių išgertuvių jis būdavo labai nelaimingas ir visada norėdavęs nusižudyti. Trys kartus mėginęs pasikarti ant bažnyčios varpų, bet visus tris kartus buvęs išgelbėtas. Be to, dailininkas draugavęs su miestelio našle, kuri pagimdžiusi mergaitę.

Po tokio paaiškinimo klebonas atsisakė ketinimo paveikslą kabinti bažnyčioje. Jei ne zakristijonas, tai bažnyčia būtų turėjusi “Stebuklingą paveikslą” …

…………………………………………………………………………………………………………………………

* Brolis Rokas - vienuolis, poetas. Mokėjo lotinų, italų, esperanto kalbą rašė apsakymus, vertė iš lietuvių į esperanto kalbą.  Yra išvertęs keletą ir mano rašytų miniatiūrų.  Labai gražiai tapė, grojo beveik visais muzikos instrumentais, bažnytinio meno žinovas, rinko tautosaką, skleidė tautinę kultūrą,  kovotojas už žmogaus teises. Mielas pašnekovas.

Rodyk draugams