2011, Rugsėjis

20 LITŲ PO KASOS APARATU …

Juodas dangaus katilas prakiuro taip staigiai, kad vos spėjau įsmukti į ” Akropolio” parduotuvę. Užeinu į vyriškų drabužių parduotuvę. Žmonių nedaug. Moteris su berniuku čiulpenčiu ledinuką ant pagaliuko. Sportiškai sudėtas vaikinas taip atkakliai, tiesiog akiplėšiškai užgulęs prekystalį “kadrino” jauną, gražią pardavėją.  Į parduotuvę įeina žilagalvė senutė.

- Laba diena ! Šypsodamasi gyvai pasisveikina. - Man reikėtų striukes.

- Kokios norėtumėt ? - Aš ir pati nežinau … Noriu padovanoti savo geradariui, tai ir sugalvojau … Prašau patarkite. Pardavėja pradėjo klausinėti : kaip jos geradarys atrodo, kokio amžiaus, ūgio, kokio veido, akių, plaukų spalva. Siūlo vieną striukę, kitą, trečią. Paprašė užėjusį vaikiną, kuris, pasak senutės, buvo panašus į jos geradarį užsivilkti striukę. Pagaliau išsirinko … Senutė nuoširdžiai dėkojo pardavėjai, pardavėja jai.  Susimokėjusi už pirkinį senutė palieka 20 litų. Atsisveikinant sutarė ateiti su geradarium, nepamiršti parduotuvės. Pardavėja paima nuo prekystalio 20 litų kuriuos buvo palikusi senutė ir greitai  pakiša po kasos aparatu.

Berniukas vis čiulpe savo čiulpinuką ir dirsčiojo tai į pardavėją, tai į senutę kuri jau buvo išeinanti iš parduotuves. Po kiek laiko berniukas neiškentęs sako mamai : “mama babyte pinigus paliko”. Motina švelniai timteli už rankos ir sako : “tu gali patylėti ?”  Berniukui vis neduoda ramybės tie 20 litų po kasos aparatu. Po kiek laiko ir vėl : “mama pardavėja pasikišo 20 litų po kasa. - Mama, liaukis … O berniukui vis rūpi tie 20 litų, kurie riogso po kasos aparatu pakišti. Tyla … Mama, mama ir vėl berniukas : “o gal tie pinigai babytei buvo paskutiniai ? … “  Motina pasižiūrėjo nustebusiu žvilgsniu į savo sūnų, nusišypsojo, bet šį kartą nieko netarusi išėjo iš parduotuves …

Rodyk draugams

SENAS NAMAS UŽPLŪDĘS PRISIMINIMAIS …

Bevaikščiodamas senomis Žaliakalnio gatvėmis priėjau seną jau baigianti savo amžių namą. Namas atrodė kaip po didelio karo. Visas išlaužytas , tiesiog tapo benamių lindyne. Pamenu dar neseniai vaikai žaidė kieme, moteris skalbinius džiaustė.

Prieš daugelį metų tame kieme su draugu žaisdavome su kamuoliu. Karstydavomės po medžius, o mergaitėm kuriuos negalėdavo taip aukštai užlipti kaišydavome liežuvius. Dienos tame kieme praeidavo linksmai. Vaikai išsigalvodavome visokiausiu žaidimų.

Vieną iš tų dienų mano atmintyje pasiliko tuomet nutikęs nuotykis. Draugas kaip visada pakvietė mane į namus, kad padėčiau jam braižybos reikaluose, nes buvo terlius ir niekaip nepasisegdavo švariai atlygti braižybos užduočių. Tą dieną buvo išskirtinė. Draugo tėvo algos gavimo diena. Pamenu draugo mama išvirė kisieliaus. Įpylus mums po puodelį, o puodą pastatė koridoriuje ataušti. Grįžo tėvas, jis buvo kaip dūmas prisivaišinęs ir įstojo į puodą su kisielium. Karštas kisielius apdegino jam koją , ir jis pradėjo šaukti … Motina supyko ir suodina keptuve smogė … Suodinas draugo tėvas pakėlė puodą su kisielium ir užvožė jį … ant galvos, kaip šalmą.

Mane taip viliojo tas vaikystės kiemas.  Ėjau tarp senų obelų. Nuo šakų krito šalti lietaus lašai tiesiai man ant galvos. Žvilgsnis pasiklysta tarp klevo ir seno sodo. Tyliai šlama senas klevas. Saulėj praplėšus debesys, vėjas žvangantį auksą žarstė. Ima trūkinėti mintys. Užplūdęs prisiminimų svaigulys ramina įtemptus nervus. Nepajutau, kai užpakalis pats prilimpa ant seno bičiulio kelmo ir paskęstų prisiminimuose … Aplinkui tokia ramybe. Tartum kapinėse viskas apleista, apvytę styro avietynai.  Einu toliau ir įstringu tarp krūmokšnių. Nusikeikiu lietuviškai … Pajutau kažkieno žvilgsnį. Nustebau, kai pamačiau veidą - širdies formos ir iš karto prisiminiau Dantės Gabrielio Rosečio angelus. Kaimynė atidžiai sekė mano kiekvieną žingsnį. Nenorėjau, kad ji mane klausinėtų … Pasukau į dešinę. Viena šalia kitos rymo šimtametės liepos. Tolstu nuo seno namo su savo mintimis …

Rodyk draugams

NELIESKITE, TAI MANO ! …

Šiandien, kažkaip dingo mano gera nuotaika, užvaldė liūdesio virusas. Atrodo, nieko ypatingo man neatsitiko, bet grįžau namo kitoks.

Taip gražiai atrodo rudenėjantis miestas. Žingsniavau lėtai, turėjau laisvo laiko ir grožėjausi, ir glosčiau žvilgsniu įspūdingus vaizdus, saulės nušviestą senų liepų alėją. Miestas užliūliuoja gražiais vaizdais į kuriuos pasineriu. Rudenėjantis oras saulės spinduliuose nusidažė. Greit ruduo išrengs medžius, primins apie vėl ateinanti grėsmingą žiemą …

Taip grožėdamas einu gatve. Matau moteris priešais pametė nedidelį maišelyje susuktą paketėlį. Aš pasilenkiau, norėdamas jį pakelti, ir atiduoti jo šeimininkui, bet staiga išgirstu : “Nelieskite, tai mano !” … Pirkinys, kaip galima jį pavadinti - tikrai priklausė jai, ir ji turėjo teisę atsisakyti mano paslaugos. Tačiau moters replikos potekste ir nedraugiškas, piktas žvilgsnis įskaudino, įgėlė mane. Vagyste ji manęs neapkaltino, tačiau nuo jos žodžių intonacijos mano vaizduotėje nenorom iškilo galimas tolesnių įvykių vaizdas : susirenka minia kaip visada žioplių, atskuba policininkas, šiuo metu mieste daug, ir aš su moters paketėliu rankose bandau aiškintis, kodėl moters daiktai atsirado mano rankose …

Gal ir jums blogo skaitytojai teko būti panašioje situacijoje ? …

Rodyk draugams

LAIŠKAI Į TĖVYNĘ APLAISTYTI AŠAROMIS …

Šį savaitgalį buvau mažame Lietuvos miestelyje kur patyriau bulviakasio malonumus … Baigus bulviakasį ir prisėdę prie stalo krūvoje su dosniais šeimininkais, ir nuostabiais kaimynais užsimezgė įdomus pokalbis. Apie miestelį, žmonių skaudulius, džiaugsmus, kaimynus … Mažų miestelių žmones mėgsta atvirauti apie savo kaimynus.

Tad visai atsitiktinai į rankas pakliuvo laiškas iš Amerikos siustas vienai šalia gyvenusiai kaimynei, kuri ir leido perskaityti laišką. Iš kaimynes  pasakojimų sužinojau apie moterį plačiau. Laiško eilutės pasakojo apie vieną žmogaus liūdną likimą.

Prieš porą metų pardavus namą kaimynė išvažiavo į Ameriką pas savo dukrą, kurios 15 metų nematė. Jį gyveno viena mintimi - susitikti ir gyventi su savo dukra, išbučiuoti savo anūkus, kuriuos tik iš nuotraukų pažino.

Vieną gražią dieną padrąsinta dukros laiškų ir kaimynų, ji paliko savo gimtąjį miestelį ir iškeliavo į svetimą nepažįstamą jei kraštą. Į Tėvynę vienas po kito ateina kaimynams jos rašyti laiškai ašarom aplaistyti. Tik vietoje laukto džiaugsmo - juose skausmas, gyvenimo nerimo, kuris seną moterį baigia palaužti.

“Dukra paskendo skolose. Žentas po avarijos gavo galvos traumą, pasidarė nervuotas ir piktas, viskuo nepatenkintas, dažnai nesusivaldo.  Anūkus labai myliu, bet nelabai supranta mūsų lietuviškas pasakas. Bijau vaikščioti viena gatvėmis. Porą kartų gatvėje buvau užpulta ir sumušta juodaodžių. Grįžau į namus  suplėšyta suknele ir išsukta ranka. Kartą grįždama iš parduotuves namo buvau apmėtyta supuvusiais bananais, Coca-Cola buteliais grupelės vaikų. Kiekvienas gyvena sau, už savo būvį kovoja … Kaimynai žiūri tik savęs. Nesvarbu, kad šypsosi ! Nėra lietuviško draugiškumo. Čia visko yra tik pinigų turėk, bet visos mintys pas jus mieli kaimynai. Duona labai sūri, dešros, varškė sūri … Amerikoje ne visi žmonės turtingai gyvena … ”

****

Iš kaimynų pasakojimų ji savame krašte  turėjo viską, gal tik stokojo dukros artumo, anūkų glamonių. Dabar jai sunku susigyventi su mintimis, kad ji dukrai nereikalinga, esanti tik sunki našta. Bet kodėl taip ? …

Rodyk draugams

BALTOJI LAZDELĖ

Ne paslaptis, kad dažnai esame pikti ir tokie nelaimingi. Burnojame vieni apie kitus ir esame viskuo amžinai nepatenkinti žmonės.  Niurzgiam, apie prastą valdžią, mažą uždarbį, beviltišką jaunimą kurie tave pasiunčia labai toli … Skundžiamės gyvenimo vargais ir atrodo, kad esame labai nuskriausti, ir taip pykstam ant viso pasaulio … Gyvenimas pažįsta nelaimės ištiktų žmonių. Įvairūs invalidai, bet ir jie ne vienodai likimo nuskriausti. Sunkiausia yra neregiams. Ar atsirastų iš reginčiųjų pasaulio nors vienas sveikas žmogus, kuris sutiktų netekti akių, kad ir už aukso kalnus ?

Paimkim kad ir bomžas, skarmalius, neturintis namų, pastovios gyvenimo vietos. Jis gali džiaugtis pasauliu, gamtos grožybėmis, tuo tarpu aklas turi prieš save amžiną tamsiausią naktį. Aklas žmogus tegali gyventi tik šalia reginčio. Koks liūdnas neregio likimas ! Nepamirškim, kad nuo aklumo niekas neapsaugotas ! Niekas nežino, kaip gali susiklostyti gyvenimas.

Neseniai stebėjau tokį reginį. Ant suoliuko miesto širdyje, po senomis liepomis sėdi mergina ir vaikinas gurkšnodami kolą, o šalia  pagyvenusi pora. Priešais ateina neregys ir pasisveikinęs atsisėda šalia. Porelės trumpam nutrūksta pokalbis. Atsistoja ir tylėdami pasišalina … Pagyvenusi pora kažko delsė, bet po kurio laiko atsistoja ir tylėdami skubiai nueina į atokesnę vietą.

Kodėl taip ignoruojame neregius ? Kodėl sutykę nepasakom laba diena ? Kodėl neužkalbinam, nepaklausiam kaip sekasi ? Be abejo norėtų išgirsti padrąsinanti žodį. Suprantama, kad su neregiu būtų nelengva bendrauti, bet kodėl nepabandžius.

Regėjimas svarbiausias iš 5 žmogaus pojūčių. Be šito pojūčio žmogus visapusiškai negalėtų pažinti pasaulio, nebūtų išmatavęs jo erdvių, nebūtų apsilankęs ir palikęs pėdas mėnulyje. Seniau neregius žudydavo arba pristatydavo prie sunkiausių darbų. Japonai aklas mergaites atiduodavo į viešnamį. Kinijoj  nepamatysi aklos mergaitės vaikščiojant su balta lazdele. Kinijoje nuo senų laikų moteris laikanti baltą lazdelę rankoje buvo kaip prostitutės ženklas.

Pasaulyje buvo nemaža garsių neregių, kurie, žibėjo žmonijai savo mokslo ar meno genijumi dar daugiau negu sveikieji. Tokie kaip Kembridžo universiteto prof. Soundersonas, Niutono draugas, apakęs nuo raupų. Helen Keller amerikiečių rašytoja ir dėstytoja. Kurčnebylė akla sugebėjusi baigti Harvardo universitetą ir gavusi bakalauro laipsnį. Istorija žino ir tokių neregių, kurie patys save apakindavo. Tėbų karalius Oidipas apakino save atgailaudamas. Romėnas Murthinija išsidūrė karštu gelžgaliu akys, norėdamas apsisaugoti nuo moters pagundų, o graikų filosofas Demokritas apakino save, nes  manė, kad akys jam labai trukdančios galvoti.

Šiais laikais kokius stebuklus daro Aklųjų mokyklos. Išmoko Brailio rašto, padeda įgyti profesiją galima stebėtis, kaip neregiai dirba su kompiuteriu. Dabar aklųjų būtis - visai kitas pasaulis. Jei nueitum į aklųjų susibūrimą ir nelaimingiausias būdamas, pajustum, kad tavo sveiko žmogaus, “nelaimės” - vieni juokai prieš tikrąją amžinai tamsybei pasmerkto neregio nelaimę ! Išėjęs po kelių valandų iš neregių susibūrimo į gatvę, lyg pats apakęs stebiesi skaisčiuoju pasauliu, lyg būtum iš naujo jame gimęs ir ilgai sieloje nešiosis grabaliojančių pasieniais neregių tamsybių gyvenimo pasaulį … Aklieji džiaugiasi savo minčių, jausmų ir vaizduotės pasauliu. Tie pojūčiai tai gyvenimo versmė ir gyvybės siūlai.

Rodyk draugams