2011, Rugpjūtis

VYŠNIŲ BALTI ŽIEDAI, KAIP MOTERS KRŪTYS, PIENU APRASOJUSIOS #2

Tai buvo senai. Netoli Vilniaus gyveno pasiturintis ūkininkas. Gyvenime viskas laimingai klostėsi, su kaimynais gražiai sutardavo, visų buvo mėgiamas, tačiau  sulaukęs keturiasdešimt metų amžiaus buvo nepatyręs laimės būti tėvu. Sekmadieniais su žmona  traukdavo į Vilnių, į pasakų miestą. Su maldomis praeidavo bažnyčias, giedodami graudžias maldas. Mylėjo maldos gyvenimą - tikint, kad Viešpats išklausys.

Vieną dieną jų maldos buvo išklausytos : ūkininko žmona pagimdė dukterį. Kūdikis buvo labai gražus, ir kadangi tėvas labai aukštino Emilijos Pliaterytės asmenybę, gerbė ir žavėjosi ja, tad ir dukterį pavadino  Emilijos vardu, kad ji būtų panaši į Emiliją Pliaterytę. Mažajai motinos pieno nepakako, buvo pasamdyta žindytoja.

Metai bėgo kaip sraunios upės vanduo … Emilija vis gražėjo, bet kai sukako penkiolika metų ji sunkiai susirgo, ir gydytojai manė, kad ji mirsianti. Buvusi žindytoja ir auklė, kuri labai mylėjo Emiliją tikra motinos meile, atvažiavo į Vilnių ir karštai meldėsi Aušros vartuose prie mergelės stebuklingo paveikslo. Dvidešimt dvi dienas kiekvieną dieną melsdavosi. Gydytojas žydas Goldbergas paskutinį  kartą atidžiai apžiūrėjęs ir palikęs mergaitę pasmerkta miriop. Ryte jau nevažiavo  pas mergaitę, nes buvo šabas , o aplamai jau ir nieko padėti jis negalėjo. Nebent šypsotis ir traukti pinigus, kurių ūkininkas negailėjo dėl savo dukros. Pasirodė gydytojas turėjo moralinio elgesio, gėdos, atgailos, bei sąžinės graužaties jausmą. Visą dieną prie Šv.Roko ligonių globėjo  paveikslo degė stora iš bičių vaško gramėzdiškai sulipdyta žvakė. Ji taip varvėjo ir skleidė pavasarinių gėlių kvapą ir kėlė norą gyventi, o tamsos karalius rungėsi su šviesos karalium …  Musės zyzė kopdamos tyloje lango stiklu į viršų , vorų armijos kambario kampuose laukė  paskutinio kvėpavimo, kai bus pasakyta : “jau viskas, tėve ruoškis”.

Žindytojai besimeldžiant Aušros vartuose už Emiliją, kažkaip kilo mintis užpūsti žvakę, kuria buvo pastačiusi šalia Dievo Motinos paveikslo. Nesuprasdama ką daro ji užpūtė žvakę ir patraukė į namus. Grįžusi  rado tėvus , kaimynus susirinkusius prie Emilijos lovos su   ja atsisveikinančius.

Kitą dieną tėvai rado Emiliją tamsoje baltais marškiniais sėdinčia lovoje ir kalbančia poterius, tai lietuviškai, tai lenkiškai. Tas staigus pasveikimas šeimoje buvo sutiktas kaip Šv. Mergelės ženklas. Ūkininkas iškėlė puotą savo kaimynams, darbininkams, draugams. Šventė  džiaugsmingą įvykį.

Po pokylio kuris truko porą dienų, naktį žindytoja ir auklė   staiga susirgo. Kitą rytą gydytojas, kuris buvo pakviestas jos apžiūrėti, pareiškė, kad ji mirštanti, kad ruoštųsi atsisveikinimui.  Visi liūdėdami, susirinko prie jos lovos su ja atsisveikinti , o ji sako : ” Atėjo laikas, kad pasakyčiau jums tai, ko jūs nežinote. Mano malda  yra išklausyta … Aš maldavau Aušros Vartų mergelę, kad man būtų leista mirti vietoj Emilijos, ir ši didelė malonė buvo man suteikta.Tad jūs neturite liūdėti, dėl mano mirties … Bet aš turiu vieną prašymą. Pažadėjau Aušros Vartų mergeliai , kad pasodinsių vyšnių sodą, kaip padėkos ir atminimo ženklą.  Aš negalėsiu pati pasodinti nei vieno medžio, tad prašau, kad jūs tą pasižadėjimą už mane išpildytumet …  Sudie, ir atminkit, kad buvau laiminga galėjusi už Emiliją mirti “.

Po laidotuvių Emilijos tėvai pasodino vyšnių sodą. Kiekvienais metais per žindytojos - auklės mirties dieną nuostabiai pražysta vyšnių medžiai. Vyšnių balti , rausvi žiedai, kaip moters krūtys,  pienu aprasojusios.

Ir dabar dar žmonės vadina - auklės žindytojos vyšnių sodu.

…………………………………………………………………………………………………………………………..

P.S.

P.Emilijai dėkui už praskleistą praeities prisiminimų šydą.

Linkiu, sveikatos ir daug šviesių sieloje dienų.

Rodyk draugams

AUŠROS VARTŲ GAILESTINGUMO DANGAUS VALDOVE #1

Kai būnu Vilniuje visada aplankau Aušros vartų šventovę Švc.Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos koplyčią. Pasigrožiu Švč. Mergelės Marijos paveikslu, kuris yra apipintas legendomis, stebuklingų galių liudijančiais pasakojimais. Iš tiesų paveikslas yra puikus, skleidžiantis šilumą ir gerą aurą. Ne veltui  sakoma: “kad prisiartinęs  prie paveikslo, pasidarai geresnis, pasikrauni geros, teigiamos energijos” . Pajutau ir aš, kad paveikslas harmonizuoja ne tik dvasią, sveikatą, bet ir erdvę aplink esančius žmones. Žvelgia į mus švelnus ir mylintis Motinos Marijos veidas ir tarsi pasitinka , palaimina kiekvieną, įžengianti žmogų pro Aušros vartus į Vilniaus miestą. Gailestingoji žmonijos užtarėja ir Dangaus valdovė meilingu žvilgsniu sutinkanti tekančią saulę ir brėkštančią aušrą, ir palydinti kiekvieną praeivį.

Bežiūrėdamas ir tyrinėdamas Dangaus valdovę ir vis giliau pasinerdamas į tyrą minčių protarpį, ir nukreipdamas žvilgsnį į daugybę votų, kurias žmonės paaukojo Gailestingumo Motinai - prašant užtarimo pasveikimo iš sunkios ligos, prašant išsigelbėjimo iš sunkios gyvenimo padėties ar paramos vidinėje dvasinėje kovoje … Šalimais pastebėjau nedidelio ūgio ir į kuprą susimetus žilaplaukę močiutę ir savo kūrybiniai vaizduotei ir mintims daviau  visapusišką laisvę. Išsivaizdavau, kad ji su saule eina gatve, skuba, lipa laiptais prie stebuklingo paveikslo. Tikriausiai, jai yra labai brangios tos senos apsilupinėjusios Aušros vartų sienos ?  Jei kiekvienas esantis namas - istorija, ir kiekvienas gabalėlis mūro - istorija, kiekvienas grindinio akmuo - istorija, ir taip pat jos gyvenimas - istorijos vadovėlis.

Užsisvajojęs su savo mintimis, nepastebėjau, kad ir mane močiutė paslaptingai tyrinėja per labai mažą atstumą, ir atsisukus dovanoja geranorišką šypseną :)

- Jūs nepykit, kad aš įsižiūrėjau į jūs. Aš esu sena jau devyniasdešimt metų žingsniuoju. Nugara sulinkusi, nes žemė šaukia … Mane visi čia žino ir vadina tetą Emilija. Aš matau, kad jūs labai susidomėjęs paveikslu ir votomis. Tad aš papasakosiu tikrą istoriją, kuri atsitiko labai senai …

*****

Pasakojimą - tęsinį, pateiksiu kitame artimiausiame  BLOG’o įraše.

Rodyk draugams

“ANGELAS SARGAS” - APNEŠTAS STORU DULKIŲ SLUOKSNIU …

Atostogavau keletą dienų Molėtų rajone. Gražios vaizdingos Aukštaitijos apylinkės. Įdomus ir unikalus gamtos kampelis apsuptas miškų, ežerų karalijos. Kiekvieną dieną mano dėmesį patraukdavo moteris. Ji vaikščiodavo  su kokių dešimt, vienuolikos amžiaus berniuku. Mane sudomino tą atsiskyrėle moteris. Pradėjau ją stebėti. Man pasirodė keista, kad šiais laikais dar yra tokia “rūpestinga mamytė”, kuri taip “rūpestingai” saugo savo vaiką nuo “svetimų vaikų”. Aš tokią mamą pavadinčiau praeities liekana,  atitrūkusia nuo šių laikų, apnešta storu dulkių sluoksniu, pro kurį jau menkai matosi ir pats tikrasis gyvenimas.

Man atrodo, jeigu jį daugiau bendrautų, turėtų draugių, auginančios panašaus amžiaus vaikus, tikrai pamatytų, kad tie  ” svetimi vaikai” yra nė kiek neblogesni už jos sūnelį. O daugeliu atvejų net pranašesni už jį. Tie “svetimi vaikai”, nuo kurių ji taip stropiai saugo savo sūnelį, sugeba savarankiškai vaikščioti į sporto treniruotes, susitikinėti su draugais, nueiti į kiną … Stebėjau, jos sūnelį, kaip jis godžiai žiūrėjo i berniukus važinėjančius dviračiais, kaip į mergaitę vedžiojančia mielą šuniuką, kaip į būrį vaikų taškančius ežere. O jis sūnelis visa tai gali tik iš tolo stebėti, nes arčiau neprileidžia “angelas sargas”.  Vizgi dar yra, tokių nieko negalvojančių ir nieko toliau savęs nematančių motinų.

*************************************************************************************************

Šiais laikais būti savo vaiko “angelu sargu” yra labai žalinga, nes kiekvienas vaikas yra tam tikras asmuo. Jis turi savo mažytį “AŠ”, o mama - “angelas sargas” pažeidžia tą mažytį “Aš”, sumenkina jį nuslopina vaiko gerus norus, įnciatyvą ir savarankiškumą. Ji priverčia savo vaiką būti daiktu, kuris be jos valios  bei pagalbos neturi teisės nei pajudėt …

Rodyk draugams

KVIEČIU PASIDALINTI SAVO NUOMONĖMIS IR PATARTI … AR AŠ ELGIUOSI NORMALIAI ? …

Užsukau į savo pašto dėžutės lobyną ir radau gana įdomų laišką. Labai keista skaityti visai nepažįstamo žmogaus laišką. Perskaitęs, ilgai galvojau ką atsakyti. Nutariau šį laišką pateikti Blog’e skaitytojams. Kviečiu Jus Blog’e skaitytojau pasidalinti savo nuomonėmis ir patarti Jolantai.

GLUOSNI,

rašau jums šį laišką iš Klaipėdos (sukandusi dantis) ir klausdama patarimo. Esu prasta laiškų rašytoja, bet nutariau brūkštelėti jums. Mano situacija yra tokia.

Labai įtarinėju savo vyrą dėl neištikimybės ir visaip jį persekioju, seku jo kiekvieną žingsnį. Vieną kartą buvau užtikusi savo gerą draugę prie kavos ir brendžio šlakelio. Kai jo  paprašiau pasiaiškinti, jis visada lengvai išsisuka, sugalvoja gražias istorijas. Mane labai erzina jo bendravimas su moterimis. Jis visas moterys vadina gražuolėm, meilutėm, lyg jos neturėtų savų vardų. Mane tai isteriškai erzina.  Atrodo, kad jis nori visoms įsiteigt, pamaloninti jų širdys. Pasidariau liguistai pavydi … Paklausius jo, ar turi kokiu problemų su manimi jis visada  atsako, kad visas problemas aš pati ieškanti sukurti, ir visada norinti susipykti.

Po draugės užtikimu su mano vyrų visą nakty sapnavau sapną. Jis mane sukrėtė. Matau savo vyrą jis guli pievoje visiškai nuogas, apkabinęs mano draugę Ji guli ties jo kojų, glamonėja jo kūną, o šalia dar kita, laiko jo ranką ir bučiuoja jo krutinę, ir visur aplinkui - moterys, subrendusio, su patyrimu, ir visos geidulingai jį myli, ir visos nori būti jo mylimos, o jis visas vadina  ” mažytėmis”. Atsibustu liūdnai, prislėgta.

Man kartais dienos būna tokios ne mielos, kad atrodo, kad slysta žemė iš po kojų, darbe vos sulaikau ašaras, grįžusi namo verkiu. Pati nebežinau ko noriu iš gyvenimo, visiems jaučiu neapykantą. Noriu būti laiminga, tik nežinau kaip …

Kai kartais jis išvyksta su draugais kelioms dienom žvejoti, nes sako nori atsipalaiduoti nuo mano verksmo ir tokio įtempto gyvenimo. Bet aš netikiu ir vis galvoju, kad jis su kažkuo susitikinėja. Kai aš skambinu, jis neatsako į telefono skambučius, sako, kad negirdėjęs, kad neturėjo šalia telefono, ar dar ką sugalvoja. Kai jis maudosi vonioje aš visada tikrinu jo mobilųjį telefoną. Jis to nežino. Jai pamatau, koks įtartinas numeris, iškart nieko nelaukdama, skambinu ir tikrinu, žiūriu kas atsilieps. Būdavo, kad atsiliepia moteris labai gyviu maloniu balsu. Aš tuoj pagrasinu, o po kiek laiko pasirodo, kad tai buvo visai nieko dėta moteriškė.

Pasakykite ar aš elgiuosi normaliai ?   Jeigu ne tai kame yra šaknys ! Ką man patartumet, ką man daryti ? Labai noriu išsaugoti savo vyrą ir santuoką. Noriu ramaus gyvenimo. Patarkite kaip man gyventi toliau.

Dėkoju už patarimą.

Nuoširdžiai JOLANTA  (vardas pakeistas)

Rodyk draugams

NEGALVOKIT, KAD SAULĖ VAKARAIS NENUSILEIDŽIA …

Po tiek metų važiuoju traukiniu. Dairausi pro langą ir gaudau kiekvieną vaizdą. Naršau prisiminimuose, kurie mane nukelia į vaikystę. Taip gera būti su savo mintimis  ir niekur neskubėti. Traukinyje gera, o už lango driekiasi javų laukai, šmėžuoja maži miesteliai, bažnyčios. Vaikai išvydę traukinį mojuoja rankomis, sveikina keleivius. Lietus kaip iš versmės. Žaibų liežuviai talžė dangų.

Pastebiu vyrą kuris dairėsi, kur jam geriau įsitaisyti. Tikriausiai patikau, kad prisėdo prie manęs. Kilo mintis, kad vyriškis - vienišius ir ieško kelionės draugo, tiesiog išsikalbėjimui. Nemėgstu bendrauti su atsitiktiniais žmonėmis ir plepėti apie nieką … Nutaisiau veido išraišką kad labai susidomėjęs spoksau pro langą į juodą dangų norėdamas nukreipti naujojo “draugo” dėmesį nuo manęs. O už traukinio lango be perstojo dundėjo perkūnija.  Prasilenkia pravažiuojantis vienas šalia kito traukiniai, pasigirsta bildesys. Traukinys, lyg susidomėjęs mano minčių lėtino žingsnį. Keleivis pradėjo intensyviai šnekėti ir traukti mane į pokalbį. Po kiek laiko pokalbis mane sudomino.

Jo gyvenimo istorija tartum iš daug kartų skaitytos, apiplyšusios knygos. Bet iš tikrųjų - ne taip. Tai atsitiko senai, bet gali atsitikti ir šiandien.

Sakykim susitiko jis ir ji. Jis aukštas juodukas, ji liekna, linksma, blondinė gėlėta suknele. Susidraugavo. Pamilo. Pastojo. Paskui jam pasirodė, kad jis jos jau nemyli. O ji …  Naivi mergaitė tapo motina. Jis smerkia save, bet kaltina ir ją. Dabar suprantu … sako jis. Mergina ir mylėdama turi galvoti …

……………………………………………………………………………………………………………………………………

Negaliu pakęsti to, kuris piktam išnaudoja pasitikėjimą, kuris sutrypia švenčiausią jausmą - meilę ir bėga nuo atsakomybes … Nesirengiau jam ir jai rašyti moralų. Rašau, tiesiog blogo pastoviems ir  atsitiktinai  užsukantiems skaitytojams. Šiandien, gal rytoj ji susitiks jį, jis pamils ją …  Iš tikrųjų ką daryti, kad panašūs įvykiai nesugadintų jauno gyvenimo ?

Ji myli jį, jis myli ją, jie myli vienas kitą. Ar tikrai myli ? Kur rasti tokį matavimo prietaisą, kuris parodytų, kada meilė - tikra, o kada - tik jos surogatas ? Tikriausiai, prietaisas būtų parodęs jai, kad ji yra tik pramoga, tik žaislas jam.   Sakoma, kai myli - negalvoji. O jeigu - galvoji- tai jau ne meilė, o išskaičiavimas. Tur būt, vis dėlto reikia galvoti. Ne apie mylimojo materialinę padėtį, profesiją, bet apie jį kaip apie žmogų, jo požiūrį į gyvenimą.

Ji užsimerkė ir nenorėjo matyti jo ydų. Kaip vergė ji laukdavo jo, nušvisdavo nuo jo šypsnio. Ar gera tokia meilė ? Ji nepuošė mergaitės, kuriai buvo tik aštuoniolika metų, kurios pavasaris vos pradėjo krauti pumpurus. Iš naivumo, kažkokio aklo klusnumo ji leido jam su ją daryti viską, ko geidė jis vyras. Kaip pasižiūri aplinkui - nemaža dar tokių tyrių, naivių mergaičių, kurios pasitiki kiekvienu sutiktu, kiekvieno komplimentu ar šypsena.

Merginos ir vaikinai išėje iš vidurinės mokyklos sparno, mylėdami vienas kitą, negalvokit, kad saulė vakarais nenusileis … Nesuniekinkit švelniausių jausmų. Nesugriaukit pasitikėjimo vienas kitu. Mylėdami galvokite, kad širdyje neliktų visam gyvenimui skaudžių žaizdų randai …

* * *

Rodyk draugams