2011, Liepa

AISTRŲ GENAMAS GIRIŲ KARALIUS IEŠKOJO VARŽOVO

Vieną saulėtą ir šiltą vasaros pavakarę miniau dviračiu miško keliuku. Pro šalį skriėjo pušynai su beržais,  eglynėliai ir drebulių gojai. Beprotiškai kvepėjo žemuogių pievelės,  kvepėjo vasara ir medumi, ir smilgos vėjyje lingavo.  Saulėlydis vertė skubėti. Mano nuoga krūtinę maloniai kuteno vakaro tyla ir vėsa. Man teikė gerą nuotaiką ir pasitikėjimą. Staiga kreipiu vairą ir …  prieš mane - žvėris ! Laužiuosi per krūmus, atsitrenkiu, krentu į papartyną. Guliu apsvaigęs, bet juntu, žmogišką emocijų - tikrą skonį. Šypsausi ! … Migla galvoje pamažu sklaidosi.  Ima narpliotis mintys … O už keliolikos metrų atsukęs kumpanosę galvą, per visą miško keliuko plotį stovėjo milžinas briedis. Apstulbau iš netikėtumo. Kažkaip švystelėjo kvailoka mintis nerti pro žvėries papilvę. Bet tą akimirką briedis, skėsdamas kojas priešakiu pasisuko išilgai kelio ir besipuikuodamas kilniai savimi, geidulingu žvilgsniu pakreipė galvą į mano pusę. Didžiuliai ragai  sekundės dalimis augo prieš mane. Tįsojau žolių ir žalių samanų jūros patale. Perbraukiau pirštais per žalias aksomines samanas. Svaigiai kvepėjo gailiai. Burnoje pajaučiau savo paties - kraujo skonį, bet jokio skausmo.

Nepakartojamas susitikimas su girių karalium įspūdis ir įtampos atoslūgis kaitino krūtinę. O vis tik gražus ir šaunus - tas girių karalius ! Nė žingsnio nepasitraukė. Tikriausiai, aistrų genamas, ieškojo varžovo. Pyko, niršo, nerasdamas jo, brozdino medžius, skverbėsi paslaptingais tankumynais, neužkliudydamas voratinklių siūlų. Paskui išėjo į kelią ir, tikriausia, kažko klausėsi. Staiga iš posūkio išlėkė žmogus su dviračiu ir tiesiai ant jo į briedžio glėbį.

Viskas baigėsi laimingai, kaip lietuvių liaudies pasakoj. Briedis nubėgo į tankmę, bet kažin kaip man butų pavykę, jeigu būčiau atsitrenkęs į briedžio ragus …

Rodyk draugams

JI KORĖSI NUOGA, ANT PUSGALVIO IR BE STANIKĖLIO

Turėjau reikalų teismo rūmuose. Atsitiktinai užėjau į teismo salę. Žmonių buvo daugiau kaip pusę teismo salės. Dvi gana išvaizdingos moterys teisme pliekiasi kaip supratau dėl smulkmenų : dėl cigarečių, dėl gėlyno, dėl, pusmetrio žemės, ir mano manymu dėl vyrų … ir po kurio laiko, per kvailumą išsidavė …

Teisėja : Kuo mušei kaimynę ? Žinot, išsitraukiau tokį apvalų ir sušėriau per tą - storą daiktą …

Kas tas storas daiktas ? … Nu, nu, kas ,  šikinė - subinė …

Teisėja : gal sudavėt pagaliuku ? … Ne, ne, o lopetos kotu …

Teisėja : o jūs kaimyne, ko ten buvote užėjusi tokį ankstų rytą ?  Oj, kad nesimiegojo ir taip kažko norėjosi … Tiesiog nežinau pati ko ! …  Košmarą sapnavau, o prieš rytą kažkaip petį baisiai suko. Tai pasikuičiau, atsikėliau ir nutariau kaimynę aplankyti. Kaimyne graži, visų vyrų geidžiama, visi vyrai tik ir žiūri … o ji kvaršina visiems galvą … bet piktumo turi tai nesvietiško. Rrr, rrr, rrr …

Teisėja : Tylėkit ! Jus iš Žemaitijos, o temperamentas kaip itališkas ! …

Bet, kad ji korėsi nuoga, ant to pusgalvio ir be stanikėlio …

Teisėja :  iš kur matei ?    Užuolaidų jau metus kaip nėr ant langų, vis dar plaunamos …  O kur buvo jos sūnus ? Ar tie du jaučiai su štuku buku ? … Gerai, kad bent tie žiopliai  miegojo, laukė kol šikinėj dantys išdygs ir nesimušė …

Policininkas visas sušilęs ir prakaituotas stovėjo salėje, kad tarp simpatiškų varžovių neįsiliepsnotų nepageidautina dvikova …

Rodyk draugams

PRAVERKIM PLAČIAU - SAVO KAMBARIO LANGĄ …

Nulijo šiltas vasaros lietus. Blykstelėjus pro debesys saulei, tarsi nuo dulkių nuvalytas paveikslas atgijo su laukų žaluma, kalvomis, slėniais, gyvenvietėmis apaugusiomis gruoblėtom obelim, plačiašakiais klevais. Tai mano Lietuva ! Tokį peizažą, daug metų piešia dailininkai, kurį mes įpratome matyti atvirukuose.

Kokia nuostabi mūsų Lietuvos žemė. Mes šiandien joje gyvename. Nereikia toli eiti. Tik praverkim plačiau savo kambario langą ir pamatysim, koks gražus mūsų kraštas.  Mano gimtinei gamta nedavė snieguotų viršūnių, ir gėlių akis čia per greitai užsimerkia, ankstyvosios rudens šalnos. Bet ji nepašykštėjo tylių ežerų ir ežerėlių, dangaus akimis žvelgiančių iš girių žalumos, vingiuojančių upių, paukščių giesmių, obels žiedų ir raustančiais vaisiais lūžtančių sodų.

Dosnia ranka   ji pažeria savo gerybes ir atiduoda jas žemės šeimininkui. Mums reikalingas grožis. Mano Tėvynė LIETUVA turi būti graži ! …

Rodyk draugams

MOTERYS VISAIS LAIKAIS TROKŠTA MADINGAI ATRODYTI IR BŪTI GEIDŽIAMOS …

Daugiau kaip prieš 130-metų prancūzų rašytojas Emilis Zola  romane ” AU BONHEUR DES DAMES”, “Moterų laimė” taip rašė apie moterys, nuolat trokštančias puoštis, atsinaujinti ieškančios vis kitokių grožybių …

“XIX amžiaus Paryžiaus moterys, skęsdamos aksomų sraute - vyravo sunkiosios medžiagos, raštuoti audiniai, damaskai, brokotai, tviskantys šilkai, aksomai - juodi, balti, spalvoti, spausti šilko ar atlaso klosčių fone ir tame spalvų margumyne it sustingusiame ežere, ir atrodo tarsi jame regi atsispindintį dangų, kraštovaizdį. Moterys išblyškusios nuo geismo, lenkėsi ant to spalvų ežero, tarsi tikėdamos, jog jame pamatys save”.

Bėga amžiai … Šiandien pasikeitus sąlygom moterys tapo kitokios. Gali save išlaikyti, mina dviračio pedalus sporto klube, nepasitenkina vidutinybe, daro stulbinančią karjerą, spinduliuoja išmintimi ir energija. Jau nuo senų laikų moterys visada norėjo būti gražios pastebimos, madingai atrodyti, būti geidžiamos, mylimos …

Emilio Zola romanas nepaseno ir šiandien. Paseno tik knygoje aprašomos medžiagos, jų rūšys. O moterims, kaip ir  prieš  130 metų, taip ir dabar, sunku įtikti …

Rodyk draugams

IŠ SENO PAGELTUSIO DIENORAŠČIO # 8

Įmečiau į pečių malkų, katinas miauktelėjo … nuvariau katiną ir užėmiau jo vietą, ir ėmiau žiūrėti kaip ugnis lėtai dega, apglėbia malkas. Už sienos kažkas sugirgždėjo, namas prisipildė garsų, žingsnių … Sulaikydamas kvėpavimą ir į galvą lendančias mintys, mano visą kūną užvaldė baimė …  O jeigu tai vagys ? Ką aš darysiu ? Tiesa esu geras sportininkas. Esu stiprus … , bet koks iš manęs stipruolis …  O jeigu tikrai tai vagys ? Pamatau pasipūtusią plaukuotą katino uodegą. Gauruotas katinas užšoko ant kėdės ir garsiai sukniaukė …

Paėmiau katiną ir prisispaudžiau prie krūtinės. Dabar mes čia su tavimi dviese šeimininkaujame : tu saugosi mane, o aš tau nešiosiu pieną, dešrą, skaitysiu, piešiu, aš ir tave nupiešiu, ir gyvensime mudu puikiai … Katinas šiltas kamuoliukas murksi … - Mudu būsime vienas kitam geri draugai.  Niekada nesipyksime, per tavo gimimo dieną iš zoologijos sodo nupirksiu didelę baltą pelę.

Katinui patyko jis leidosi laikomas ant rankų. Man kilo mintis : kažin kokia yra katino siela ? Ar tai kaip visų žmonių ? Už lango liūdnai dūsavo klevas, mano baimė visiškai dingo … Su manimi mano draugas katinas. Už lango biro grybų lietus … … …

Rodyk draugams