BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2011, Birželis

VORO TARANTULO KĖLIONĖ …

Papasakosiu atsitikimą kuris įvyko karštą saulėtą birželio popietę. Iš kambario išnešiau voro tarantulo namelį į balkoną, kad truputi gautų saulės. Namelyje buvo drėgna vėsu, bet matyt mano augintiniui buvo smalsu, pajautęs vėjelį gryną orą ir saulės spindulius paskatino mano augintinį truputi pakeliauti. Išropojęs iš savo nuosavos valdos, voras tarantulas labai atsargiai pradėjo vaikščioti po balkoną.

Tuo pat metu iš kaimynų balkono į mano balkoną įšoko katė. Kaimynų katė kartais mėgsta aplankyti mano balkoną. Po apsilankymo visada kažkas dingdavo. Tad katė toj pastebėjo keistą, nematytą, ilgais tamsiais plaukais apaugusi padarą. Tačiau gudri vagilė ir plėšrūnė nesistengė  gaudyti netoliese vaikščiojanti ir grynu oru kvėpuojanti vorą tarantulą, bet ir jam nebuvo kur pasislėpti. Katė, bandė pasislėpti už gėlių vazonėlių,  tad prigludo skersai voro tarantulo pasivaikščiojimo kelio ir atidžiai sekė vorą tarantulą. Juo arčiau prieidavo voras tarantulas, tuo labiau priglusdavo prie gėlių vazonėlių. Katė, atrodė tuoj, tuoj šoks.

Šią sceną aš stebėjau pro kambario langą ir jau norėjau eiti į balkoną išbaidyti esančią pasaloje katę ir nutraukti šį pavojingą žaidymą, kai staiga pamačiau vorą tarantulą … Jis greitais, bet atsargiais žingsniais nepastebėtas pribėgo prie katės iš užpakalio, ir pasišokėjo aukštyn, užšoko ant katės ir įsikabino jai į nugarą. Katė matyt, nenujausdama tokio įvykio taip garsiai sucipusi, tarytum elektros srovės nukrėsta, tarytum galvos netekusi išlėkė per metrą į orą ir paskui galvotrūkščiais pasileido per visą balkoną ir turėklu į kaimyno balkoną. Nesuprasdamas kas atsitiko, aš tiesiog apmiriau vietoje ir laukiau … Akimis ieškojau savo augintinio. Iš pradžių pagalvojau, kad katė bėgdama išsinešė ir mano vorą tarantulą.

Po šio atsitikimo, kaimynų katė mano balkono daugiau nelaikė saugia vieta ir daugiau nebandė po jį vaikščioti. O katės persekiojamas voras tarantulas per stebuklą išvengęs mirties pasislėpė tarp gėlių vazonėlių. Dar kurį laiką buvo girdėti netoliese katės cypimas, paskui ėmė tilti ir pagaliau visai nutilo.

Rodyk draugams

SUSITIKIMAS

Sutinku senamiestyje savo seną mokslo draugą. Kadaise buvo išvarytas iš universiteto … Vaikystės svajonės kelias nuvedė į Paryžių. Vizgi svajonės išsipildo, tik reikia labai norėti …  Stovim Vilniaus gatvėje ant prišniaukštų, aplaistytų, pelenais ir nuorūkom nubarstyto grindinio.  Užėjome į vieną lauko kavinutę esančia šalia gatvės, atsisėdome prie stalo, siurbčiojom alų, jis ėmė šnekėti apie vaikystės, mokslo laikus, kai turėjęs tokį milžinišką pasisekimą tarp merginų, o paskiau ir moterų, kad kasdien galėjęs suartėti vis su kita … ir tai ne rekordas … Klausiausi, ir mintyse pagalvojau, moterys vargu ar būtų atleidusios tokį pagyrūniškumą. O jis vis tebešnekėjo ! … Dėl tokių smulkmenų galėtų ir neaušinti burnos auksaburnis …

Atrodo, kad jį niekas nevaržė ” gėdos”  jausmą laikė paiku vaikišku atavizmu. Pamenu, vaikystėje jis matė gero ir blogo. Vaikščiojo nunešiotais, lopitais drabužiais ir nukleiptais batais ir visada pasišiaušusiais plaukais. Jo diedukas buvo žibalo pardavėjas, jo rankos visada taip dvokdavo žibalu ir atrodydavo, kad jis jų niekad neprausdavo.  Mama visada dėvėdavo tą pačią su ramunėm ir vanile kvepiančia  suknelę, o jaunesnį jo brolį glausdavo prie krūtinės ir tyliai niūniuodavusi …

Prisiminėm, kaip atsinešiau į mokyklą stiklo vatos ir prikaišiojęs draugams už apykaklių. Visi klasėje kasėsi, raitėsi kaip utėlių turėdami. Paskui po pamokų kiaurom kišenėm, kuriose ūkaudavo vėjas šmižinėdavom, maklinėdavom po Žaliakalnio turgavietę. Pardavėjai vaikydami širšių spiečius girdavo arbūzus, kriaušes, o pomidorai būdavo tokie mėsiški, vadindavom žydiškais. Nenusiperkam nieko, bet prisiragaujam … Seniau žmonės buvo geresni. Vaikams turguje duodavo už dyką tai obuolį, tai kriaušę. Ir kartu mus berniukus pagirdavo, o mūsų ausytės droviai parausdavo … Pamenu, būdavo visada linksmas, pilnas naujų sumanymų ir išdaigų. Oj tas “velniūkštis”: gudrus - mergos vaikas. Taip kalbėdavo kaimynai ir tie patys jo draugai.  Mėgdavom prie Neries leisti aitvarus jo aitvaras visados aukščiausiai pakildavo neršdamas padangę. Kas galėjo, pačią nakties dvyliktą per žydkapius pereiti ir priskinti nuo lazdynų riešutų. Jis nebijojo tai padaryti, o mes vaikai galvodavom, kad jau tikrai piktosios dvasios drąsuolį pasmaugė … O kas į aukščiausią obelį užlipdavo, ant kurios kaimynai pasakodavo, kad buvo pasikoręs pamišėlis žydas “handeliu” vadinamas.       Ir kai atsikratėm jaunystės prisiminimų, pradėjom šnekėti apie tai, kad mūsų vaikai jau užaugę, kad mes jau pradėjom žilti ir griebiamės už paširdžių …

…………………………………………………………………………………………………………………………

Saulė kepino negailestingai kaip Ispanijoje, dangus giedras kaip Egipte. Grįžtu namo, iškart palendu po dušu. Keletą minučių stoviu po vėsia vandens srove. Po visą kūną pasklista malonus jausmas. Pasijaučiau žvalesnis. O už kambario sienų negailestingai kepino saulė … Nušlepsėjau į virtuvę. Virtuvėje laikrodis su gegute jau buvo iškukavęs 18:1O h. Tylą perskrodė už sienos Andriaus Mamontovo “Ufonautai”.  Ant spintelės stovėjo pustuštis kavos puodelis, o mane užplūdę jausmai ir mintys klaidžiojo po prisiminimų labirintą …

Rodyk draugams

“ŠIEK TIEK” DAUGIAU GERO …

Norint kitam padaryti malonumą, kartais užtenka ir vieno gražaus žodžio, o sugadinti kitam nuotaiką - dar mažiau. Smulkmenos visada parodo tikrąją sielos esmę. Kokia gili ir paprasta išmintis. Kiekvienas gali pasakyti: “Aš myliu žmones”. Bet padėti kitam ne kiekvienas “išdrįs”. Tiesiog padėti kasdienišką pagalbą kitam tokiam pat žmogui kaip ir tu.

Neseniai teko stebėti tokį vaizdą. Sena moteris, ėjo į vaistinę vaistų. Senutė per sankryžą bijojo pereiti į kitą gatvės pusę. Paprašė šalia stovėjusį auskaruotą vyruką jai padėti. Vyrukas kvatodamas ir spjaudydamas saulėgrąžas į visas puses išrėžė - drąsiau, bobule ! Perėjimas - ne Alpės, persirisi ir pati … Auskaruotasis  stumdydamas praeivius šuoliais perbėgo į kitą gatvės pusę …

Vyruko mąstymas, kad kitų patogumas - jo asmeniškų nepatogumų šaltinis. Šitoks nedvejodamas gali nuversti parke suoliuką, numesti degančią cigaretę, išdaužyti autobusų stotelėje reklaminį stendą, paspirti prie senelio kojų susirietusi kačiuką …

Visa tai, gyvenimiškos smulkmenos. Ir į jas, gal būt, nereiktų kreipti dėmesio. Ne kas dieną žmogus pergyvena kritiškus momentus. Bet žmogus su žmogumi bendrauja kas dieną, ir dėl to kas dieną pasireiškia jo sielos esmė. Gera žmogaus nuotaika nuskaidrina kiekvieną gyvenimo dieną.

Elgtis, kad kiti būtų geros nuotaikos, ne taip jau sunku. Tereikia išmokti padaryti kitiems  “šiek tiek” daugiau gero. Ir kada tas  “šiek tiek ” pavirs įpročiu, tada jis pavirs ir taisykle. Pikti žmonės apvagia save. Tas, kuris niekam nepadaro nieko gero, šimtą kartų - nelaimingesnis už tą, kuris iš nieko nepatyrė džiaugsmo.

Kodėl tiek mažai kalbame apie gerus žmones ir jų gerus darbus ? … Jau antri metai kiekvieną dieną kaimynė globoja sergančią mažai pažįstamą kaimynę. O apie tai žino tik keli žmonės, aplinkiniai kaimynai. Kiekvieną dieną einu pro knygyną. Knygyno lange, pačioje matomoje vietoje puikuojasi H. Daktaro knyga, o viršelyje viską nusakanti šypsena. “Ir ką jūs man padarysit” … Teko stebėti, kai berniukas dar nemokėdamas skaityti, eidamas su mama pro knygyną sako mamai: “Mama žiūrėk, žiūrėk Henytė” ! …

Žmoguje blogybė nedings, jei jos nepašalinsime. Liaudies išmintis sako, kad kiekviename žmoguje glūdi ir kviečiai, ir piktžolės. Žmogaus pareiga laiku laistyti pirmuosius ir nuolat naikinti antruosius.

O mūsų visų prasmė tebūna ta, kad žmogus būtų geresnis, turtingesnio vidaus, tada bus ir laimingesnis.

Rodyk draugams