2011, Balandis

PAVYZDYS, KAIP MYLĖTI SAVO GIMTINĘ

Štai, pagaliau ir sulaukėm ilgai laukto pavasario. Plačiau pravėrę savo namų langus, galime giliai įkvėpti pavasarinio oro gūsio ir pajusti, kaip bundančios gamtos dvelksmas atveria mūsų širdis romantiškiems jausmams, svajonėms …

Kiekvieną  dieną važiuoju tuo pačiu keliu. Matau, kaip keičiasi gamta. Sujudo, sukruto visa, kas gyva. Jau medžiai su lapais, o kaip kurie puošiasi žiedais. Greit sužydės balta žiedų jūra ievos. Nublukęs peizažas pamažu įgauna žalią spalvą. Saulė vis šilčiau šildant, žemė garuoja ir skleidžia neapsakoma malonų kvapą. Rytais kartais šaltoka, bet pavasaris eina jo nesustabdysi taip kaip ir gyvenimo …

Mane kasdien džiugina gandrų porelė, kuria vis stebiu … Gandrai laiko veltui neleidžia. Griebia snapu varlę - kapt - kapt, kas žingsnį vis kapt - kapt … ir kąsnis. Pasisotinę ima džiaugsmingai kalenti … Sakoma, kad kiekviena pora sugrįžta į tą patį gandralizdį. Kokie ištikimi paukščiai, kaip myli savo gimtinę. Neapleidžia savo gimtųjų vietų. Pasisvečiavę svetimuose kraštuose vis sugrįžta į savo senąjį lizdą.

Visada kaip pamatau gandrus žaviuosi tais paukščiais. Jų elegancija, ištikimybe, prisirišima prie savo gimtines.  Žiūrint į juos sukelia džiaugsmą ir dvasios ramybę.

Mūsų tautiečiams reikėtų imti pavyzdį iš gandrų, kaip mylėti, branginti savo gimtinę …

Rodyk draugams

SU PRISIKĖLIMO ŠVENTE !

Mieli Blog’e skaitytojai,

Nuoširdžiai sveikinu Jus su džiaugsminga ir šviesia Kristaus prisikėlimo švente.

Tegu bundant Žemei, iš sąstingio nubunda  viltys bei troškimai.

Tegu Jūsų gyvenime pagrindinėmis taptų dvasinės vertybės.

Tegu Kristaus prisikėlimo diena apdovanoja  visus laime, sveikata, tegu ji atneša šviesą, santarvę ir meilę į Jūsų namus ir šeimas.

Gražaus Šv. Velykų ryto !

GLUOSNIS

Rodyk draugams

ŠYPSOKIMĖS IR PASAULIS ŠYPSOSIS MUMS … …

Juokas, šypsena kasdieniniame gyvenime padeda smegenims atsipalaiduoti ir sumažina įtampą. Juokas - streso priešnuodis. Žmonės, vengiantys šypsotis, maskuojantys juoką, ilgainiui tampą nervingi ir dažniau serga depresija nei tie kurie sugeba pasijuokti iš savęs ir kitų. Gyvenime yra tūkstančiai juokingų situacijų. Bandykime, pamatyti kitų  l i n k s m ą j ą  - gyvenimo pusę.

Dažniau juokimės, šypsokimės nepraleiskim progos prieiti ir apkabinti savo artimą, ir gyvenimas bus netoks tamsus, liūdnas, ir pasaulis šypsosis mums, ir turėsime daugiau laimės hormonų … …

**

Kurmis išlenda, apžvelgia Lietuvą ir atgal. Gyvas į žemę !  Sako sau : “koksai menkas padaras, o jaučia, kad kažkas negerai”.    /J.ERLICKAS/

Rodyk draugams

IR JIS “PADARĖ ŽMOGIŠKAI” …

Ši istorija tartum iš daug kartų skaitytos, apiplyšusios knygos … Bet iš tikrųjų - ne taip. Ši istorija atsitiko senokai, bet panaši gali atsitikti ir šiandien …

Užeinu šiandien į kavinutę suvalgyti picos. Žmonių galima sakyti nėra. Tad atsisėdau prie baro. Mane iš karto patraukė padavėjo geras, draugiškas žvilgsnis ir kažko laukiantis. Vyras buvo plačiapetis, plaukai trumpai kirpti. Dešinėje ausyje įvertas mažytis žiedo formos aukso auskaras, kuris tiko jam prie veido ir šypsenos.  Vyrukas matėsi mėgstantis bendrauti žmogus. Užsimezgė draugiškas ir įdomus pokalbis. Štai ką papasakojo Laimis (vardas nepakeistas).

Kai Laimis ėjo šešioliktus metus, Laimio tėvai išdūmė į Angliją uždarbiauti, nors Lietuvoje turėjo darbą ir pagarbą, o jį paliko likimo valiai su seneliais. Anūkas nelabai bendravo su seneliais. Iš pradžių  buvo netgi patenkintas gavęs laisvę. Laimis, susidraugavo su paaugliais, kurie buvo metę mokyklas, dienas ir naktis praleisdavo gatvėje. Vakarę jie apiplėšdavo vėlai grįžtančius žmones, apvogdavo girtus, iš toli į miestą atvažiavusius keleivius. Laimis išmoko atidaryti svetimų butų duris, suduoti vėlyvam praeiviui taip, kad jam atgavus sąmonę, nebūtų jokiu žymių. Ne kartą jį sulaikydavo. Policijai jis nusibodo ir jo buvo stengiamasi tartum nepastebėti. Policijoje jam kartą netgi pasakė: “Laimi kada gi tu ką nors padarysi žmogiškai, kad galėtum atsisėsti”.

Laimiui tą dieną sukako aštuoniolika metų. Išgėrė po vieną butelį nestipraus alaus, o vakare nutarė su draugais šitą datą atžymėti kaip reikiant, o pinigų nebuvo. Tad kelioms valandoms išsiskirstė po miestą. Einant gatve Laimis pamatė vyriškį keičiant automobilio ratą, o ant sėdynės tiesiog gundančiai buvo padėta odinė striukė. Laimis griebė striukę ir bandė sprukti, bet vyriškis sugriebė už apykaklės. Nebuvo ką daryti, ir Laimis užsimojo peiliu. Bet tuo metu pasirodė žmonės ir jį sulaikė. Pasirodė žaizda buvo gili, nepažįstamasis vos nemirė, ir Laimiui buvo atseikėta ketveriems metams  laisvę. Tiesa, gimdytojai susirūpino savo atžalą, bet jau buvo per vėlu …  Už gerą elgesį po trejų metų daug ką pergalvojęs, buvo paleistas. Laimis prisiminęs praeitį, sako, dažnai pagalvoju : “reikėjo, kad aš žymiai anksčiau būčiau gavęs per nagus”. ………………………………………………………………………………………………………………………………………………..

Man Laimis simboliškas šių dienų vaikinas, kurių pilna Lietuvos  miestuose ir miesteliuose, kurie vaikšto tarp mus. Į Laimio gyvenimo istoriją reikėtų ypač gerai įsiklausyti …

Rodyk draugams

PRABĖGUSI VAIKYSTĖ PRO SENAS DURIS …

Visada kai einu aplankyti mamos žvilgsnis nukrypsta į senas duris. Praeinant pro jas , kurios visada sukelia man daugybe nuostabių prisiminimų. Pro šias duris prieš daugybe metų išėjo mano tėvas į amžinybę.  Pro jas mama vedė mus su broliu į mokyklą ir laukė grįžtančiu … O paskui … ant durų atsirado daugybe brūkšnelių. Visi kiemo vaikai atsistodavome prie durų staktos, ir užbrėždavome, kiek mes paaugome. Kai duris būdavo nudažomos naujai, visi brūkšneliai išnykdavo, bet greit vėl iš naujo atsirasdavo brūkšneliai, pažymėtas mūsų kiemo vaikų  ūgis.

Kaip šiandien matau kiemo vaikus. Plaukai ant akių užkritę. Stebiuosi, kad nelikom žvairais. Stovi, prisiglaudęs prie durų staktos, ir lauki, kad vyresni kiemo berniukai įbrėžtų ant jos brūkšnelį.  Pamenu, atlošdavom galvą ir dar pasistiebdavome …  Pasirodo, kad užaugai tik per du pirštus …  Tad išdidžiai pasitraukdavai nuo durų staktos, o kuris nespėjo paaugti sprigtu stuktelėdavo į kaktą.

Mes, basakojai kiemo vaikai, dūkdavome, taškendavomės balose po lietaus … Ką po to sakydavo mamos, niekas šiandien nenori prisiminti, bet džiaugsmas virdavo mumyse. Jis ir šiandien, lyg tolimiems varpams suskambėjus, atklysta iš vaikystės vasarų ir pasakų, iš gimtojo kiemo prisiminimų …

Mano mintis nutrūksta … pažvelgus į senas duris, pažymėtas daugybe brūkšnelių …  Mes suaugome, … tad ant durų jau negalime žymėti … dabar tik brūkšnelius tenka brėžti kiekvienam savo gyvenime …

Rodyk draugams

SENOJO ĄŽUOLO PAMĄSTYMAI

Už lango, parke dainuoja vėjas, bučiuoja pilkas nuogas medžių šakas. Storašakiai klevai, prisimindami tolimą praeitį, traukia su vėjais monotonišką giesmę. Gal džiaugiasi, gal liūdi žuvusios praeities … Iš gimnazijos pasipilusiu moksleivių klegesys užgožę klevų ir vėjo sutartinę.

Auga jaunoji medžių karta, sensta senieji, o parke tarp klevų svyruoja šimtametis drevėtas ąžuolas. Žmonės auga, bręsta, klysta, sensta ir miršta, o jis vis stovi mirties nesulaukdamas … Norėtų bent kartą mirti ir jis, nes jis jau nebereikalingas jaučiasi.  Pasikeitė ištisos žmonių kartos, pasikeitė ir visas gyvenimas. Ąžuolas nebespėja augti kartu su pagreitėjusiu gyvenimų, tik tvirtai siūbuodamas savo viršūne pritaria : “Priekin, priekin … ” Jau daug - netoli jo augusių brolių ąžuolų išskyrė aštrūs pjūklai, žiaurūs vėjai, o jis vis stovi ir tartum beprasmiškai kažko laukia. Laukia ir nežino ko …

Netoli jo auga jauni ąžuoliukai. Auga pamažu, lyg drovėdamiesi. Gal drovisi senojo storulio, o gal bijo, kad ant jų neužgultų savo sunkiu liemeniu.

Senasis ąžuolas liūdi. Jis jau nebereikalingas. Jį pavaduoja jauni, galingi …  - Išrauk mane, šiaury pasiutėli, leisk, tegu mano vietoje jauni auga.

…………………………………………………………………………………………………………..

Liūdnai senasis, drevėtas ąžuolas oše …

Rodyk draugams

SVEČIAS KURIS ATEIS …

Ligi vakaro vaikštinėjau po miestą. Vandens lašai varvėjo nuo namo stogų, o medžiai, kaip girtų vyrų būrys vartėsi į visas šalis … Gatvės grindinio akmenys buvo tokie slidūs, tarytum lietus būtų lijęs kiaurą dieną, ir kelios balutės susikaupė šalia remontuojamo namo, į kurią krito atsitiktiniai lašai, dideli ir niūrūs kaip ir žmonių veidai tokia lietinga diena. Žmonės skubėjo į namus, o miestas troško ramybės …

Sutemo, žmonės užsidegė šviesas. Einu gatve prieš mano akys žiūrintys virtuvės langas. Užuolaidos neužtrauktos. Pagalvojau, gal jauna šeimininkė nesuvokia, kad aplinkiniam pasauliui yra matoma tarsi apšviestoje scenoje. Moters plaukai užkritę ant veido. Moteris gamina vakarienę su ypatingu uolumu. Gal šį vakarą ateis vakarienes jos išrinktasis. Abu valgydami ir gerdami vyną kalbėsis apie gyvenimiškus dalykus. Prie sienos matyti lentynėlė su knygomis. Išsivaizduoju knygos virtuvėje, tikriausiai receptų knygos taukuotais ir suglamžytais viršeliais, kampe kalendorius, su kačių nuotraukomis kaip pas mano mama. Plakatas su Merlin Monro. Ji laiko šampano taurę rankoje tarytum skelbdama tostą už šia gyvenimo sekundę. Besišypsanti ir juokingai trumpu sijonu. Prisiminiau, tai mano vaikystės mėgiama aktorė, nors ir mažai kino filmų esu matęs, bet vizgi Merlin Monro !

Su susidomėjimu stebiu gyvąjį paveikslą. Šviesiaplaukė moteris palinkusi virš virtuvinio stalo, kažką labai rūpestingai kočiojo … Gal koldūnus, o gal tešlą pyragėliams. Atrodo vakarienė bus puiki. Svečias kuris ateis gaus skaniai pavalgyti. Žinoma atėjęs, jis girs patiekalą, svečiai visada giria, nors ir neypatingas būna patiekalas. Dabar visos moterys, kartais netgi vyrai, giria, klausia receptų arba keičiasi jais. Daris ar ne, bet vistiek rašosi į savo užrašų knygeles. Mano žmona negali pakęsti, kai jos patiekalus kas nors giria perdėtai, nenatūraliai, tiesiog nenuoširdžiai … Ir aš sutinku su ją.

Gatve pravažiuoja mašinos aptaškydamos praeivius, praeiviai keiksnoja vairuotojus, vairuotojai pėsčiuosius. Taip ir sukasi gyvenimo ratas … Negaliu praeiti pro besišypsanti gėlių pardavėją. Išsirenku  purpuro spalvos rožes ir keliauju vakarėjančio miesto gatve.

Užlipu į ketvirtą aukštą geroj nuotaikoj, juk šiandien penktadienis. Atidarau duris ir iškart užuodžiau kavos, apskrudintos duonos ir uogienes kvapą. Nusivelku striukę ir nueinu į virtuvę. Žmona laiko rankose senų laiškų krūvelę. Ji mėgsta skaityti senus pageltusius laiškus. Ištraukę vieną laišką. Iškart pastebėjau, tai mano rašysena . O rašytas prieš daugybe metų …

Buvau apsvaigęs nuo kvapų ir nuovargio. Žmona buvo apsivilkusi mėgstamiausią palaidynę. Žinau jai rūbas turi būti malonūs kūnui, be to, atitikti jos skonį.

Rodyk draugams