BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2011, Kovas

TARP GYVYBĖS IR MIRTIES …

NKVD karininkas ir auka

NKVD karininkas ir auka

Ar tu girdi ? Ką ošia, šlama ąžuolai ! Sustokim patilėkim, karštai gyvenimą mylėkim.

/GLUOSNIS/

Ant  atsilupusių dažais grindų gulėjo lavonas. Gal dvidešimt dviejų metų, jaunutė, melsva gėleta suknele  apsirengusi šviesiaplaukė moteris. Ant veido kraujo dėmės. Ant rankos geltono metalo laikrodėlis. Galva kruvina … Pro praskleistais negyvėlės plaukais, pakaušyje žiojo žaizda.

Ji dar šilta … - Kas ji ?

Kampe prie sienos stovėjo geležinė plati, nepaklota, prakaitų persisunkusi  dvokianti lova. Ant jos skersai, moliu aplipusiais batais, rudomis kelnėmis išsidrėbęs aukštelnikas ir ranka pasirėmęs gulėjo alkoholiu, raugintais kopūstais pakvipęs NKVD karininkas.  Jis pasimuistė, pasikrapštė tarpkojį, lėtai atsikėlė ir priėjęs prie merginos, apžvelgė ją, pasilenkė, atsegė nuo rankos laikroduką, susikeikė, ir meistriškai šaltakraujiškai įsidėjo į kelnių kišenę.

Karininkas nedraugiškai nepatenkintas pažvelgė į vyriškį. - Nusirenk ! Vyriškis nusimetė viršutinius rūbus. -Viską, viską taip, kaip motina pagimdė !  Išrėkė karininkas. Vyriškis nusimetė paskutinius rūbus ir stovėjo visiškai nuogas … Prisidengdamas savo gėdą rankomis. Karininkas gurkštelėjo iš butelio ir nusikeikė. Oho bernelis gerai sudėtas … Už sienos pasigirdo moters vaitojimas ir neaiškių žodžių kratinys.

Matai kastuvą ? Į lovos galvūgaly, ties lavonu buvo atremtas kastuvas, kraujuotu kotu.  Griebk, iškasi sau dobę po ąžuolu …

Buvo gražus pavasario rytas. Strazdai lėtai vaikštinėjo po žolę, čirpė žiogai. Kask, kask - nuaidėjo užkimęs klaikiai spiegiantis karininko balsas. Rankos sugriebė  kraujuoto kastuvo kotą. Įsitempė kieti raumenys, kiekviena ląstelė suvirpėjo. Kastuvas įsibedė į šiltą žemės kūną ir negailestingai jį draskė. Žemės vis krito ir krito, augo juodų žemių krūva. Iš kur tiek jėgos  rankose ?  Lyg jo nebūtų per naktį daužę ir spardę.  Per nuogą išsitempusį kūną tekėjo prakaito lašai, kaip rasos karoliai, bet jis jo nejautė.

Visos mintys buvo toli. Prieš akis prabėgo visas gyvenimas. Štai žmona su dukryte ant rankų. Katė Morta, kuri visada pasitikdavo jį murkdama. Ir senole sėdinti ant suolelio sode po žydinčiomis vyšniomis …

Baigęs kasti užsikniaubė ant žemėtų rankų ir pravirko … NKVD karininkas nusikvatojo, išsitraukė pistoletą ir šovė pro petį į ąžuolo kamieną. Varnų būriai pakilo nuo šakų ir kranksėdamos nuskrido į ąžuolyno gilumą. Karininkas pasukęs galvą tarė : ” tempkit greičiau tą “suką” Lietuvos mylėtoją, nes prasmirs visas namas … ”

………………………………………………………………………………………………………………………………………………………

Ir dabar, kai einu pro tą namą -  NKVD būstinę,  prisimenu dėdes išgyventas siaubingų kančių valandas …

Rodyk draugams

KATĖ IR ŠUO …

Įsižiūrėkite į katę, tai labai specializuotas grobuonis. Kiek katė turi grakštumo, įgimto atsargumo. Vakščioja ji tyliai, įtraukusi nagus ir paslėpusi juos kailyje. Tokiu būdu, einant jie neatbunka. O koks regėjimas, klausa ! Tai naminis gyvūnėlis, menkai tejaučiąs kovą dėl būvio.

Laukinėje katėje, tos kurios kiekviena diena matome vaikštinėjančias po gatves, parkus ar rausiančias po šiukšlių konteinerius šie grobuonies bruožai yra žymiai ryškesni. Ji yra nepaprastai atsargi ir turi ne tiktai puikią klausą ir regėjimą, bet priešingai savo naminiai giminaitei, gerą uoslę.

Eidamas namo per parką, staiga iš po krūmo išlindo katė, matyt , jinai norėjo supainioti pėdsakus, mėgino nepastebėta pabėgti nuo šunų. Priglusdama prie žemės, ji atsargiai išlindo iš po krūmo ir, apsidairiusi į šalis , šuoliais pasileido per parką. Pastebėjau, kad ji, tiesiog buvo graži ! Palyginti nedidukė, su milžiniškomis išgąsčio akimis, kailelis jos pilkas ir tokia pasipūtusi uodega, kokia galima pamatyti, gal būt, tiktai pas Sibiro kates.

Aš dar žiūrinėjau ir tyrinėjau katę, bet tą pačią akimirką pasirodė kaimyno šuo, kuris nusilengvino prie senų liepų ir pamatęs katę šuolių pasivijo ją, ir jau, jau nutvers … Bet mažoji, nepasitikėdama savo kojų greitumu, drąsiai puolė priešą, keletą kartų už save stipresnį ir didesnį. Dantimis ir nagais ji įsikibo šuniui į snukį ir parkas prisipildė beviltiško šuns cypimo.

Aš nuskubėjau jam į pagalbą, tikėdamas kokiu nors būdu padėti šuniui. Pastebėjusi mane katė, kaip spyruoklė, atšoko nuo šuns snukio į šalį ir vėl dingo krūmų brūzgynuose. Purtydamas kraujuotą snukį ir cypdamas iš apmaudo ir skausmo, šuo puolė jos pėdsakais, o paskui jį ir kitas iš kažkur atsiradęs. Nukentėjęs šuo, išvargintas kruopštaus ieškojimo, sugrįžo atgal į parką. Kraujas sukrešėjo ant jo apdraskyto ir sutinusio snukio. Tarytum atsiprašydamas už savo pralaimėjimą, vizgindamas uodegą, jis priėjo prie manęs …

Rodyk draugams

DIENA PRASIDĖJO AISTRINGAIS, VIRPINANČIAIS SMUIKO GARSAIS

Einu Kauno senamiesčio gatve. Pavasario saulė kopė senomis apsilupinėjusiomis suskilusiomis namų sienomis, stogais, bėginėjo  susmirdusiais purvinais kiemais. Kiekvienas mūro gabalėlis - istorija, kiekvienas grindinio akmuo - istorija.

Mano ausį pasiekia širdžiai malonūs smuiko garsai. Dainuoja smuikas merginos rankose. Apie praėjusia nepamirštamą smagią vaikystę. Apie svajones, draugystę, meilę … Tik ne scenoje dainuoja, ne didelėje salėje. Dainuoja seno visko mačiusioje Kauno senamiesčio gatvėje. Niekam nekliudo tyli smuiko daina. Nei tiems, kurie pradėjo savo įprastą darbo dieną, nei besimokantiems, nei norintiems pasvajoti. Gera merginos nuotaika, smuiko daina sušildo pilkiausią kasdienybę, daro gyvenimą gražesnį, žmones geresnius.

Kaip gera, kad pavasaris ir diena prasideda smuiko garsais. Smuiko garsai sušildė žmonių sielas ir kūną, atgaivino pavasario rytą. Niekas nesustabdys pavasario srovės … Jautrūs pirštai glosto stygas. Mergaitės rankose dainuoja smuikas, apie prabėgusias dienas ir draugus. Apie ilgesį ir džiaugsmą. Apie ateitį - tokį viliojantį laukiamą ir paslaptingą …

Rodyk draugams

TROŠKIMŲ MALONUMŲ SODE, NĖRA NIEKO TOBULO …

Kai Adomas ir Ieva neklusnumu prarado rojų, jo palikuonys ieškojo, kaip jį atgauti. Daugybę pasaulyje dailininkų stengėsi rojų sukurti savo paveiksluose. Vienas iš tokių laimės rojaus ieškojo Polis Gogenas.

Kaip ir daugelis to meto europiečių, Gogenas ilgėjosi seniai prarasto rojaus, kuriame galėtų apsisaugoti nuo žmogų žalojančios civilizacijos. Menininkas vylėsi, kad jo troškimas išsipildys malonumų sode Ramiajame vandenyne, kur daug saulės ir viešpatauja ramybė. Jis troško tos ramybės - idealios aplinkos kūrybai. Troško atsakymų į klausymus apie būties paslaptį bei žmogaus lemtį, norėjo rasti būdą, kaip išsivaduoti nuo nevilties ir nugalėti mirties baimę.

Vandenynas tapo Gogenui įkvėpimo šaltiniu. Dievino natūralų žmogaus grožį. Savo paveiksluose įamžino žmonių veidus švytinčius ramumu, savigarba, džiaugsmu. Vaizdingai perteikė legendinį svajonių pasaulį, kuriame po atogrąžų dangumi tvyro ramybė.

Ar rado Gogenas tikrąją laimę Taityje, ar kokioje kitoje saloje ? … Jis matė, kad net tose puikiosiose atogrąžų salose gyvenimas baigiasi mirtimi. Ir turėjo pripažinti, kad pasaulyje nėra nieko tobulo. Laimingi kraštai, kurių  vaizdus Gogenas perteikė teptuko potėpiu, nepateisino jo lūkesčių. Net gyvendamas malonioj aplinkoj, vis tiek nerado atsakymų, kurių ieškojo.

Koks nesuvokiamas, paslaptingas šis pasaulis - žmogaus egzistavimo pasaulis …  Rojaus viziją pažinkime, žmogaus proto kūrinių šviesoje …

Rodyk draugams

ŠVENTOSIOS RELIKVIJOS - DIEVIŠKOS ENERGIJOS ŠALTINIS

Šv. Stanislovo relikvijorius Vilniaus katedra XV a.

Šv. Stanislovo relikvijorius Vilniaus katedra XV a.

Kunigaikštis Radvila, gabendamas relikvijas iš Romos į Lenkiją, dėl liokajaus kaltės jas išbarstė. Bijodamas netekti tarnybos, liokajus į relikvijų dėžutę pridėjo vištų bei triušių kauliukų. Kai bažnyčioje tos “relikvijos” ėmė daryti “stebuklus”, liokajus ryžosi pasakyti teisybę.

Kiekvienoje Lietuvos bažnyčioje, didžiajame altoriuje yra  “šventųjų relikvijų”. Ar pagalvojo mūsų tikintieji, kad jos gali būti visiškai panašios į minėtas. Juk šventas Jurgis niekados neužmušė slibino, kadangi slibinų iš viso žemėje nėra. Tačiau ir Lietuvoje yra Jurgio relikvijų. Jos buvo gautos iš popiežiaus neveltui už didelius pinigus.

Seniau dėl relikvijų kovojo tautos, miestas prieš miestą. Šventųjų relikvijos, amulietai, daigtai nedgi kūno dalys buvo laikomi kaip magišką, antgamtinę galią turintys dalykai.

Vilniaus katedros pašventinimo proga Krokuvos katedros kapitula padovanojo Krokuvos vyskupo kankinio šv. Stanislovo relikviją -rankos kaulo dalelę, kuri jau veliau buvo įdėta į relikvijorių. Sakoma, kad šv.Stanislovas turėjo galių gydyti žmones. Stanislovo rankos relikvijorius pagarbiai Vilniaus katedroje išstatomas du kartus per metus, šv.vyskupo iškilmių proga gegužės 8 d. per Stanislovą ir rugsėjo 27 dienomis.

Druskininkų kurorto bažnyčioje, Aušros vartų Marijos koplyčioje yra saugoma šv. Valentino relikvija -drabužių skiautelė. Įsimylėjeliai gali savo troškimus patikėti savo globėjui.

Palendrių bažnyčioje yra relikvijoriuje Kristaus erškėčių vainiko spyglio relikvija.

Šiemet į Vilnių  iš Vavelio katedros pritarus Krokuvos kardinolui atvežta ir  padovanota lenkų ir lietuvių suartėjimui šv.Jadvygos relikvija - dalelė šv.karalienės, Vladislovo Jogailos žmonos, kaulo, kuris bus saugomas pranciškonų bažnyčioje.

Šventųjų kankinių relikvijos, veikia žmogų kaip  ”dieviškos energijos šaltinis”. Mes viska matome dabar myslingai, tarsi kreivam veidrody ir tik danguj, jei pateksim,  sužinosim, kaip galėjo būti , kaip tebera iš tikrųjų …

Tikiu, kad jau dabar žemėje vaikšto daug šventų …

Rodyk draugams

SVETIMĄ ŠAMPANĄ TAI MAUKIA, O PASKUI NIEKO …

Šiandien buvo įtempto darbo ketvirtadienis ir dar prieš šventinis. Per visą dienos tempą nebuvo laiko pavalgyti. Tačiau po darbo eidamas namo užsukau į miesto centre esančią kavinutę.  Prie baro išgėriau puodelį stiprios juodos kavos ir taip apetitas pakilo … Tad suvalgiau dar ir bulvynių blynų su mėsa. Šalia manęs ant gretimos kėdės sėdėjo “pavargęs” nusilakęs jaunuolis. Jis buvo aukštas, su akiniais, plika galva, jo ausys atrodė tarsi nuslinkusios žemyn. Veide tvyrojo mandagi idiotiška šypsena, o Adomo obuolys slankiojo aukštyn žemyn plonu jo kaklu. Jaunuolis be perstojo žagsėjo, vis mėgindamas užmegzti su manim pokalbį apie moterys. Vakar jis turėjo vieną puikią aštuoniolikos metų mergaitę. Biustas ir užpakaliukas kaip Britney Spears. Ji išgėrusi visą butelį šampano, ir reikalas jau krypęs į gerą pusę, bet paskutiniu momentu ėmusi ir pabėgusi … Įsivaizduok, kokia kiaulystė ! Svetimą šampaną tai maukia, o paskui nieko … Mane suėmė juokas … Jaunuolis aplaistė kava mano megztinio rankovę. Liko rudos dėmės.

Temo, ėjau namo  ir šypsojausi. Išgyvenau žiemą … Atėjo pavasaris … Priekyje vyriškis paslydo ant tirpstančio sukežusio sniego ir vos nepargriuvo aukštielninkas į nešvaraus vandens balą. Visgi neliūdna gyventi šiame keistame pasaulyje …

Rodyk draugams

MAN NORISI SKAITYTI SAVĄJĄ KNYGĄ ,KURIOS NIEKAS NEPARAŠĖ

Kaip norisi, kad visų žmonių namai pilni šeštadienio šviesos ir laimės būtų …                                                                                                 GLUOSNIS

Po publikacijos “Moteris: viena pagadino, kita pataisė … ” gavau į el. paštą labai įdomų laišką. Ilgai galvojau ar verta jį publikuoti į savo Blogą, kuris visai neturi bendro su mano publikacija. Visgi nutariau pasidalinti šiuo laiško gyvenimiškomis mintimis.

… “Aš 44 metų moteris. Nepasakyčiau, kad buvau ir esu laiminga. Kažkur ir kažkada aš prasilenkiau su savo laime. Pasirodo, ji visai ne ten, kur jos ieškojau … Turėjau svajonę, baigsiu mokslus, išteku už mylimo vyro, gimdau jam vaikus, idealiai tvarkausi namuose, visada žvali, linksma, mylima ir mylinti … Mano namai - amžinos meilės prieplauka, o aš toji, kuri dalija meilę. Aš skalbdavau vyrui baltinius, laidydavau kelnes.Stovėdavau prie puodų. O jis už viską užmokėdavo gera nuotaika ir trupiniu dėmesio. Dabar man keturiasdešimt keturi, ir jaučiuosi labai pavargusi. Pasidariau pikta, sunkiai sukalbama  …

Mes su vyru vienmečiai, bet jam gyvenimas, atrodo tik prasideda … Jis kupinas energijos … Aš neseku mados, neturiu noro jam patikti. Mes abu kažką praradome, susvetimėjome ir ne tokie vienas kitam esame brangūs … Vyras vis man priekaištauja.  “Paimtum , knygą. Skalbi ir skalbi , lyg visą miestą apskalbtum. ” Knygą ? Bet  aš nejaučiu jokio poreikio jai. Knyga manęs jau nepagauna, kaip jaunystėje. Man norisi skaityti savąją knygą, kurios niekas neparašė. Ji man kur kas svarbesnė …

Mano dukrai aštuoniolika metų. Aš noriu ir stengiuosi apsaugoti ją nuo savo klaidų. Nežinau, kiek tas padeda, bet mokau ir kalbu jai apie savarankiškumą, dvasinį stiprumą, moters nepriklausomumą. Džiaugiuosi, kad ji žino, kad yra gyvenime kiti kriterijai, kitos pažiūros į žmogų ir jo laimę.

Pastebiu, kad dukra daug blaiviau, žiūri į daugelį dalykų, negu kad savo laiku žiūrėdavau aš. Meilės, ištikimybės, santuokos problema kažkur nusimetė jos akyse tą nereikalingą, pusiau mistišką, romantišką šydą. Ji draugauja su jaunuoliu ir jaučiasi lygiateise jo partnere. Jie neįsipareigoja pažadais ar veiksmais, neuždaro savo draugystės į taisykles ir rėmus. Nesusimąsto, kuriam pas kurį užeiti ar paskambinti. Mane iš pradžių gąsdino tokia dukros drąsa, man atrodė, kad per mažai vertina ir gerbia save … Aš labai noriu, kad mano dukra būtų laimingesnė už mane … ”

Su pagarba Nijolė.

P.S.

Ačiū tau Nijole, už išsakytas mintys ir jausmus, už gyvenimiškas tiesas, už pasidalinimą gyvenimišką  patirtim.

Rodyk draugams