BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2011, Sausis

MOTERIS : VIENA PAGADINO, KITA PATAISĖ …

Esame pripratę visur ir visada pirmiausia kaltinti vyrus. Vyrai kalti, kad iširo šeima, vyrai kalti, kad žmona pirma laiko suseno, neteko sveikatos, savo pirmykščio grožio ir žavesio. Bet argi dėl visko kalti tik vyrai ? Šiandien Blogo skaitytojams noriu papasakoti apie Aurimo šeimos dramą.

Aurimas 40 metų vyras. Prieš devynis metus susipažino su 25 metų mergina. Aurimą patraukė ir sužavėjo jos nedrąsumas ir kuklumas. Tuo metu Aurimui buvo 30 metų  “senas bernas”. Pradėjo susitikinėti rimčiau galvoti apie Editą, kuklią merginą. Po pusmečio Edita tapo jo žmona. Tada ji parodė savo tikrąjį veidą … Aurimas pasirodė visapusiškai netinkamas, nemokša vyras, su kuriuo, anot Editos, gėda pasirodyti žmonėse … O gėda pasirodyti žmonėse Editos giminių tarpe, jai būdavo todėl, kad jis Aurimas visai negerdavo alkoholio. Kai tik nuvažiuoja pas Editos tėvus į Zarasų rajoną prasidėdavo gėrimas, kuris tęsdavosi 2-3 dienas. Aurimas atsidūrė tarp dviejų girnapusių : arba priimti uošvių vaišes ir gerti, arba pasipriešinti besaikiam “baltosios”  vartojimui ir už vaišių stalo klausytis šlykščių užgauliojančių girtų replikų  šūkaliojimų bei nepaliaujamų barnių. Po kiekvieno tokio apsilankymo pas uošvius Aurimas su žmona susibardavo ir namuose kildavo erzelynė. Ji prikaišiodavo, kad Aurimas negerbiąs jos tėvų ir nevertinąs jų “malonios širdies”. Negalėdamas pakęsti nesantaikos namuose, Aurimas pradėjo priiminėti uošvių ir kitų jos giminaičių vaišingumą ir po truputį tapo alkoholiku.

Kada degtine tapo nuolatinis Aurimo palydovas, Edita vėl ėmė priekaištauti, kad esa supuvęs, nepataisomas girtuoklis. Savyje ji priežasčių neieškojo. Sunku būdavo gauti iš žmonos 2-5 litus troleibusui, autobusui, bet vos tik atvažiuodavo jos brolis ar kitas giminaitis, tuoj įbrukdavo jam į rankas 30-50 litų ir, koks bebūdavo paros laikas privalėdavo parnešti baltos. Niekuomet Edita negalvodavo, kad ji daugeliu atvejų pastūmė Aurimą į girtuokliavimo kelią.

Taip jie išgyveno septynis metus. Galiausiai išsituokė. Buvo įvairių nuomonių : vieni kaltino Aurimą ir teisino žmoną, kiti - atvirkščiai. Po dviejų metų Aurimas vėl vedė. Naujoji žmona, nekreipdama į žmonių kalbas, ryžosi pradėti šeimyninį gyvenimą su ” nepataisomu girtuokliu”. Gyvendamas su Laima, Aurimo gyvenimas tapo kitoks, pirmiausia Aurimas pajuto savo vertę. Atsirado laiko nueiti į teatrą, koncertą, atsirado laiko knygai. Kartu su Laima pradėjo lankyti sporto klubą. Aurimą įkvėpė gyvenimui ne kas kitas, kaip moteris : viena pagadino, kita pataisė …

Rodyk draugams

JI GALĖTŲ JAM BŪTI MOTINA …

Ją visi aplinkinių namų kaimynai pažįsta. Ji visada visus apdovanoja šypseną ir gerą nuotaiką. Ji reikli, tvarkinga, jausminga. Žmonės visada  ją mato einančia į bažnyčią su mamą.

Kaimynai kaip visada viską žino ! Mažai ką nuslėpsi nuo kaimynų. Paslaptys galėtų būti užrakintos devyniomis spynomis, kaip Salomejos Neries dienoraštis … O kaimynai yra kaimynai jiems niekad nepabosta malti, malti senomis girnomis ir niekad nepabos … Gal ir būtų malama tomis girnomis jeigu ne užsuktas vanduo , kurio kaimyne neturėjo.Tad Virginija išdrįso užeiti. Pradėjom kalbėtis, pasirodo Virginija draugiška, mėgstanti humorą pašnekovė. Kažkaip tai pokalbis pakrypo apie jos vytą jauną mulatą. Jei 32 jam 20 metų. Nieko nepakeisi nepasuksi laiko rato atgal. Nepakartosi gyvenimo. Tegul už durų kalba ką nori. Gyvenimas ėjo ir nuėjo, nusinešdamas dviejų žmonių likimus. Daug aštrių skeveldrų po kojomis. Bet gyventi reikia …

Tiesa karti - ji Virginija, senutė prieš jį … Jis visada susimąstęs, pakvipęs vakaro Afrikos žara ir ištraukęs ant švarko baltą marškinių apykaklę, ir akiplėšiškai nerūpestingas …

Virginija pamena, kaip kvepėjo medumi senos laisvės alėjoje liepos. Jie stovi po kvepiančiais žiedais … Jam vos dvidešimt. Ji gali būti jam motina. Bet jis vyriškai rūstus ir subrendęs kaip vyras. Ir tą lemtingą vakarą liepom žydint Virginija sutinka padėti …

Vestuvės tylios. pusiau slaptos. Vakariene dviem. Jis išsiima šventą knygą ir skaito. Sąmonėje atgamina motiną, tėvą, seserį, brolius …  Sutuoktuvių naktį, jis pasikloja ir atsigula ant grindų, o ji lovoj.

Tą dvidešimtmetį jaunuolį ji Virginija savo rankomis išugdė vyru. Dabar jis - stiprus, gražus, sėkmės apsvaigintas. Laimė tarsi krioklys. Ir atgal prieš slenkstį niekad negrįžta sraunūs verpetai …

Rodyk draugams

SAUSIO 13-OJI ĮSTORINĖ TĄSA …

“Sausio 13-tojoje glūdi visų išjuoktų svajonių apie laisvę triumfas, teisės į nepriklausomą valstybę triumfas ” …  /kun.Robertas Grigas/

Lietuvių tauta savo ryžtą ir pasiaukojimą parodė 1991 m. SAUSIO 13-TOSIOS įvykiais. Kas laisvas gimė, tas vergu nebus. LAISVĖ, tai visos tautos laimės ir gerovės šaltinis. VERGIJA ne tik žemina tautos vardą, bet menkina jos valią ir dvasią.

Lietuvių tautos laisvė - išpirkta Lietuvių vaikų gyvybėmis. Lenkiame prieš juos galvas o prieš pasaulį sakome : niekad nebūsim vergais ir visomis jėgomis ginsime Tėvynės laisvę. Lietuvis turi būti savo žemės šeimininkas, jis čia gyvens, kurs, mylės …

Laikas bėga, nugrimzdo į užmarštį kraupūs vaizdai užgijo dvasinės ir fizinės žaizdos, iš gyvenimo pasitraukė kai kurie Sausio 13-tosios įvykių dalyviai, o kiti savo prisiminimuose atgaivina tu metų įvykius. Tegul prabila dokumentai ir įšsiklausykime į gyvųjų atmintį. Man atrodo, kad paminėdami LAISVĖS GYNĖJŲ DIENĄ prie suliepsnojančio atminimo laužo ir dainuojant patriotines dainas, dalijantis prisiminimais iš tų praėjusių Sausio įvykių dienų nebus ne vieno abejingo Lietuvos piliečio.

Sausio 13 d. man visada per kūną nuvilnija šiurpuliukai, bandau išsivaizduoti tu žmonių kančią kuria patyrė tą nakty. Šį diena liks Lietuvos širdyje.

Metai bėga ir keičiasi Sausio 13-toji. Lietuvoje nebėra tankų. Lieka tik godumas, gobšumas, abejingumas, savanaudiškumas, ciniškumas,trukumas švarios moralės …

DIEVAS TESAUGO MŪSŲ VILTĮ !

Rodyk draugams

NE VELNIO ! ! ! …

Šiais laikais daug nepatenkintų … Gyventojai nepatenkinti miesto valymo darbuotojais, darbuotojai - gyventojais. Skundžiasi gydytojai, ir pacientai, mokytojai, ir mokiniai, policininkai, ir vagys, seimūnai ir paprasti Lietuvos žmonės. Mūsų gyvenime visi nukentėję. Graudu ! Mano tėvas sakytų : ” Nors stauk, šunį apsikabinęs !” Žmonėms lyg sunkus akmuo po kaklu kybotų. Atrodo į tai, kažkokio atsvaro reikia.

O žmogų taip į sentimentus traukia. Taip norisi, kad žmogus žmogui būtų … nesakau, kad šventa Teresėlė, bet bent jau mažiau  priesiškumo, pavydo būtų.

Senjorai sakytų : “Mūsų laikai buvo kitokie, visi daiktai buvo auksiniai, sidabriniai ir firminiai … Šokoladas skanesnis, cukrus saldesnis, duona skalsesne ir dešros kvepėjo … ”

Kaip pagalvoji, tai ne velnio ! Kiek pamenu iš vaikystės - tikrai, aukso ir sidabro amžiaus nepavadinsi … Jo tiesiog ir nebuvo ! Tais laikais buvo daugiau tikėjimo ir vilties, kad dar galima gyventi, kad reikia ir verta. Mintyse galvodavai, koks turtingas esi žmogus, kad ir nieko neturėdamas …

Rodyk draugams

GALĖJAU SUPŪTI APSIKABINĘS AUKSO PUODĄ …

Besigrožėdamas naujametinę eglutę rotušės aikštėje, netikėtai sutikau mokslo laikų draugą. Gyvename tame pačiame mieste, bet nesimatėm gal  nuo baigimo mokyklos dienų.

“Laiminga” mūsų vaikystė žingsniuoja šalia, plevesuodama plačiomis treninginių kelnių kiškomis. Ji mūsų vaikyste, ji stebi mus iš padilbų, panarinusi galvą, o kartais velkasi sapnuose iš paskos kaip nepakilęs aitvaras …

Su vaikystės - mokslo draugu turėjau apie daug ką apmąstyti ir pasinerti į prisiminimų akimirkas … Netikėtai mūsų pokalbis pakrypo apie laimę. Laimė yra kelias. Laimė - kai ko nors geidi, tikiesi, išsivaizduoji, svajoji. Ir nelaimė, kai tavo troškimai pagaliau išsipildo. Nelaimė, kai praeini kelio galą. Bet dar niekam, laimės neatnešė dideli pinigai. Mano vaikystės draugas buvo labai atviras ir prisipažino, kad jam gyvenime pasitaikė rasti lobį.

Trumpam buvau sublūdęs, ir staiga įsigijau daugybe mirtinų priešų. Viskas baigėsi, kai to lobio deramai atsikračiau … O galėjau būti smarkiai turtingas … Labai laiku susigrėbiau. Dabar esu pašėlusiai LAIMINGAS, nes išlaikiau ir turiu daugybę gerų draugų ir dabar tikrai esu laimingas ir galiu gyventi, ir džiaugtis gyvenimu, o galėjau supūti apsikabinęs aukso puodą.

Rodyk draugams

ŠIS TAS APIE TRIS KARALIUS

Šiandien atėjęs į namus radau ant savo ir kaimynų durų su balta kreida užrašyta K+M+B+. Atsiminiau, kad rytoj sausio 6 d. Trijų Karalių šventė. Katalikai turi nesenstančių papročių, tai šeštą dieną nuo Naujųjų Metų - Trijų Karalių šventė.

Biblijoj Trys Karaliai minimi, kad jie atvykę iš rytų šalies pagarbinti Kūdikėlio Jėzaus. Jie pirmieji yra iš ne žydų tautos, Šventas Raštas nevadina jų karaliais, o išminčiais, tik šeštame šimtmetyje Arelato vysk. šv. CEZARIJUS pirmas pavadino karaliais. Nežinia, kiek buvę atvykę karalių. Yra visokių nuomonių. Šv. Petro ir Marcellino kapinėse yra senas paveikslas , vaizduojąs, kaip du karaliai garbina Jėzų. Laterano muziejuje yra paveikslas su trimis karaliais; šv. Domitiles kapų paveikslas vaizduoja keturis karalius. Kircherio muziejuj yra ąsotis su aštuoniais karaliais. Sirijos bažnyčia mini dvyliką karalių. Tik popiežius šv.LEONAS I nustatė tris karalius, kurie ir šiandien minimi. Skaičius Trys reiškia Dievą trijuose asmenyse. Taip popiežius šv. LEONAS I  sugriovė kitų nuomones.

Trijų Karalių vardai minimi martirologijoje - šventųjų sąraše : KASPARAS, MERKELIS IR BALTAZARAS. Sirijos bažnyčia mini kitus vardus : LAVANDAD, HARMISDAS, GUŠNASAP. Senuose knygose rašoma, kad imperatoriaus KONSTANTINO motina šv.ELENA radusi Persijoje Trijų Karalių relikvijas, nugabenusi į Konstantinopolį, o iš ten pervežta į Italiją, Milano miestą. Vėliai perkeltos į Vokietijos Kiolno miesto katedrą.

Rodyk draugams

AR TIKRAI XXI a. MIRĖ PASKUTINIAI VIENAS KITĄ MYLĖJĘ ŽMONĖS ?

Bevartydamas senus el. pašto laiškus aptikau prieš metus gauta į el. pašto dėžutę Dianos -  Blogo skaitytojos laišką. Pamenu perskaitęs jį suglumau. Dabar vėl tą laišką perskaitęs mane užvaldė minčių verpetas …

Pacituosiu iš tuo laiško žodžius, kurie mane kaip vyrą sutrikdė …

… “Dabar žmonės XXIa. mylėti nemoka. Gimė jie be šių gražių jausmų. Jie negailestingi nes jų motinos sovietiniais metais patyrė daug žiaurumų ir negailestingumo. Skaitant knygą “Romeo ir Džiuljeta” ar žiūrint kino filmą “Otelas”. Sunku išreikšti ką žmogus jaučia perskaitęs ar pasižiūrėjęs kino filmą apie tuos nelaimingus laiminguosius. O užvertę paskutinį tragedijos puslapį gyliai atsidūstame : “Mūsų laikais taip nebūna “.

Ne tas laikas … Meilei dabar keliai - laisvi ! Ji nevaržoma … laisva … Mano pažįstamų tarpe nėra vaikino ir merginos, kurie mylėtų vienas kitą  ŠVENTAI , be kruopelės egoizmo”.

DIANA. S.  /vardas nepakeistas/

Nepamenu tiksliai, ką tada Dianai esu atsakęs į jos laišką, bet bandysiu atkurti atsakymą į šį laišką.

Sakykime, kad meilės nėra. Įvyko milžiniška katastrofa - žmogaus jausmuose - išnyko meilė … Neliko ryšio tarp vaikinų ir merginų. Jie susitinka abejingi, išsiskiria abejingi, o tokiasi tik tada, kai jau matosi papilnėjimas, kai įsikiša tėvai. Tada ant plakato didelėmis raidėmis užrašykime  ” XXI AMŽIUJE MIRĖ PASKUTINIAI VIENAS KITĄ MYLĖJĘ ŽMONĖS”. Tylus pasėdėkime prie V.Šekspyro  “Hamleto” knygos, tarsi prie Ofelijos kapo. Parašykime liūdną meiles nekrologą. Bet … kas jį pasirašys ? Gal tie “negailestingi”, nemokantys mylėti vienas kitą, be kruopelės egoizmo ? Aš labai abejoju …

Laiške draugui, su draugais prie kavos puodelio viešai sakom : “Meilės šiais laikais nėra”. O patys tyliai, nuo visų pasislėpę svajojam apie didelę prasmingą meilę. Ar ne taip ? Juk mes vaidmainiaujame …Niekas mūsų neišmokys mylėti, nepasakys: “štai meilė ! Mylėkite !”

Dėl jos reikia kovoti, ją reikia apginti nuo banalybės, nuo egoizmo, nuo netikrų žodžių. MEILĖ - tai kova dėl žmogaus, reikalaujanti kančios ir pasiaukojimo. Aš sutinku, kad meilėje pasitaiko daug lengvabūdiškumo. Būna labai skaudu, kai jį neranda atgarsio. Bet kodėl skubame sakyti, kad jos nėra ? Priežastis ne XXI a. Kai žmogaus jausmai dar neišsivystė, labai primityvūs, kalti mes patys. Meilė - amžina, kaip žmogus, kaip duona.

Tą kartą ginčijausi ne su Diana, o su nuomone, kuri buvo ne jos pačios, tai buvo sukurta žmonių su kauke …

Rodyk draugams

KALENDORIAUS LAPELIS

Kalendoriams dienos - vienodos. Tiesa, šventės būna raudonais skaičiais pažymėtos. Gal, kad žmogus prisimintų ? Pasižiūrėjai į kalendoriaus lapelį, matai šventę … Gudrūs buvo šventės nuraudoninę. Dar ir apačioje lapelio parašo ką pasakė Napoleonas Bonapartas ar Julija Žemaitė …

Taip, labai svarbus daiktas raudonas kalendoriaus lapelis. Vakar vakare nuplėšiau sausio 1 d. kalendoriaus lapelį. Lapelyje parašyta anglų filosofo T. Carlyle žodžiai : “Laiminga ir didi tauta, kuri moka gerbti didvyrius “.

Kartais pravartu paskaityti ir kalendoriaus lapelį …

Rodyk draugams